„Alio, alio. Kalba Kaunas. Lietuva“ – 1926 m. birželio 12 d. nuskambėjo pirmasis šaukinys, žymintis lietuviško radijo pradžią. Šiais metais švenčiamas Lietuvos radijo šimtmečio jubiliejus. Per šį laiką radijas iš techninės naujovės, prieinamos tik nedaugeliui, tapo neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalimi.

Ramutė ŠULČIENĖ

„Radijo atsiradimas Lietuvoje prieš šimtą metų buvo ne tik technologinė naujovė, bet ir esminis visuomenės pokytis, pakeitęs žmonių santykį su informacija“, – sako Vilniaus universiteto partnerystės profesorius, žiniasklaidos tyrinėtojas dr. Gintaras Aleknonis. Pirmą kartą žinios tapo girdimos, o ne tik skaitomos.

„Jeigu norėtume suprasti, ką reiškė radijo atsiradimas prieš 100 metų, geriausia būtų jį palyginti su šiandienos socialiniais tinklais ar internetu. Iki tol informacija buvo susijusi su raštingumu – reikėjo mokėti skaityti, suprasti tekstą. Radijas staiga viską pakeitė: užteko turėti aparatą, ir informacija pasiekdavo be jokių papildomų gebėjimų“, – lygina profesorius.

Tiesa, pats radijo klausymasis tuo metu atrodė visai kitaip nei šiandien. Iš pradžių aparatų buvo nedaug (1926 m. Lietuvoje tebuvo registruoti 323 radijo imtuvai), ne visur buvo elektra, o programos trukdavo vos kelias valandas per dieną. Todėl radijas dažnai tapdavo ir bendruomenine patirtimi – žmonės susirinkdavo vienoje vietoje ir klausydavosi kartu.

Koja kojon su Vakarų Europa

Prof. G. Aleknonis atkreipia dėmesį, kad radijas Lietuvoje neatsirado „tuščioje vietoje“. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios dalis žmonių jau turėjo imtuvus ir klausėsi užsienio stočių: Vokietijos, Lenkijos ar Latvijos. Radijas nuo pat pradžių peržengė valstybių ribas ir požiūriu buvo labai panašus į šiandieninį internetą.

Beje, Lietuva nuo pirmųjų radiofoninių stočių įrengimo pasaulyje atsiliko vos apie penkerius metus ir aplenkė ne vieną valstybę. Pirmąja pasaulyje reguliariai transliuojančia radijo stotimi laikoma 1920 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), Pitsberge, pradėjusi veikti stotis. 1922 m. reguliarios radijo programos pradėtos transliuoti Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje, 1923 m. – Vokietijoje. Latvija savo radiofoną pradėjo keliais mėnesiais anksčiau nei Lietuva, o štai Vatikano radijas religinio turinio transliacijas pradėjo vėliau nei mes – 1931 m.

Augantis klausytojų ratas

Radijo plėtra buvo gana sparti, jo dar tarpukariu galėjo klausytis visa Lietuva. Vis dėlto pirmųjų klausytojų ratas nebuvo platus, mat radijo imtuvai kainavo labai brangiai. 1926–1929 m. lempiniai aparatai su garsiakalbiu kainavo 1–2 tūkst. litų ar daugiau, o dar reikėjo mokėti už baterijas ir abonentinį mokestį, todėl juos galėjo sau leisti tik pasiturintys gyventojai.

Ieškodami pigesnės alternatyvos, žmonės rinkosi detektorinius radijo aparatus su ausinėmis. Toks aparatas kainavo apie 100 litų, be to, jam nereikėjo nei baterijų, nei elektros, o ir abonentinis mokestis buvo mažesnis. Tiesa, reikėjo pasirūpinti antena – ilgu variniu laidu, ištemptu tarp pastatų, medžių ar specialių karčių, – ir įžeminimu.

1934–1936 m. už 300–600 litų jau buvo galima įsigyti įvairių gamintojų aparatų: olandiškų „Philips“, jų dukterinių įmonių „Siera“ ar „Mediator“ radijų, vokiškų „Blaupunkt“, „Telefunken“, „Lorenz“, austrų „Minerva“ ar anglų „Marconi“. Radijo imtuvai buvo gaminami ir Lietuvoje, nors jų nebuvo itin daug. Kaune 1936 m. veikė net 86 radijo aparatų parduotuvės. Skaičiai rodo, kad radijo populiarumas augo gana sparčiai. 1924 m. Lietuvoje buvo registruoti vos 7 abonentai, 1931 m. jų jau buvo 12 381, o 1939 m. – net 77 562.

Kadangi radijo imtuvai daugeliui vis dar buvo sunkiai įperkami, netrūko entuziastų, kurie juos susikonstruodavo patys.

Tarp bangų – ir „zuikiai“

Norint klausytis radijo, neužteko vien įsigyti imtuvą – reikėjo mokėti ir abonentinį mokestį, kuris skyrėsi priklausomai nuo vietos, pavyzdžiui, Kaune ir Klaipėdoje jis buvo didesnis nei kitur Lietuvoje. „Jeigu turėjai radijo imtuvą, turėjai mokėti mokestį. Šiandien mums sunku tai įsivaizduoti – tarsi turėtum televizorių namuose ir vien už tai mokėtum. Vis dėlto jo logika buvo aiški: eteris, radijo bangos yra bendras visų turtas – kaip oras. Jei kas nors tuo naudojasi ir transliuoja, kyla klausimas, kaip tai finansuoti. Vienas būdas – valstybės biudžetas, kitas – apmokestinti įrenginius ar jų gamintojus, o trečias – abonentinis mokestis“, – aiškina pašnekovas.
Ši sistema neapsiėjo be gudravimų – dalis žmonių bandė nemokėti mokesčių, taip atsirado vadinamieji radijo zuikiai. Pasak profesoriaus, nuolat buvo svarstoma, kaip juos sugaudyti, tačiau galiausiai pripažinta, kad to padaryti beveik neįmanoma.

Gyvo žodžio laikai

Pirmieji Lietuvos radijo dešimtmečiai pasižymėjo viena svarbia ypatybe – beveik viskas, kas skambėjo eteryje, buvo transliuojama gyvai. Įrašymo technologijos dar nebuvo paplitusios, todėl radijas veikė tarsi nuolatinis gyvas pasirodymas.

„Pirmuosius 20–30 metų radijas buvo beveik visiškai gyvas – didžioji dalis turinio buvo transliuojama tiesioginiame eteryje. Muzika kartais būdavo leidžiama iš plokštelių, tačiau magnetofonų dar nebuvo, todėl paskaitos, koncertai ir net spektakliai buvo atliekami realiu laiku, jų neįrašant. Profesoriai eteryje taip pat kalbėdavo gyvai, dažnai net be užrašytų tekstų“, – pasakoja prof. G. Aleknonis.

Dėl šios priežasties iš tarpukario laikotarpio išliko palyginti nedaug radijo įrašų. Nėra, beje, įrašyto ir paties pirmojo išėjimo į eterį. Kauno radiofono veikimo pradžioje radijo techniku dirbęs Petras Radžiūnas yra pasakojęs, kad pirmoji laida užtruko apie pusvalandį. Joje nuskambėjo sveikinamoji kalba, buvo perskaitytos vidaus ir užsienio naujienos, o pranešėjas net keliomis kalbomis paragino klausytojus parašyti, kaip jie girdėjo pirmąją laidą. Netrukus pasirodė pirmieji atsiliepimai. Vienas jų – klausytojo iš Panevėžio Vytauto Juknevičiaus. Jis rašė: „1926 m. birželio 12 d. 19 val. užgirdau pirmą Kauno radijo stoties veikimą. Sveikindamas su veikimo pradžia linkiu sėkmingai užbaigti siunčiamus bandymus ir pradėti nuolatinį darbą. Kauno radijo stotį priimantį aparatą reguliuoju maždaug 2 000 metrų banga.“

Kiti klausytojai ne tik sveikino naująją mediją, bet ir vertino transliacijų kokybę, teikė pasiūlymus. Daugelis jų norėjo įvairesnės programos, siūlė prie naujienų pridėti ir muzikos. Gana greitai klausytojų lūkesčiai buvo su kaupu išpildyti. Kiekvieną savaitę pradėti transliuoti kamerinės ir vokalinės muzikos koncertai, operų ištraukos tiesiai iš Valstybės teatro, taip pat buvo skiriamas laikas liaudies, lengvajai ir šokių muzikai.

Ne visiems aiškus stebuklas

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukariu turėjo didelę reikšmę – jis veikė kaip viena pirmųjų tarptautinių medijų, leidusių žmonėms susipažinti su kitų šalių gyvenimu. Skirtingų šalių radijo stotys dalijosi turiniu, retransliuodavo viena kitos programas. „Tai buvo savotiškas stebuklas – radijo stotys keisdavosi transliacijomis, pavyzdžiui, koncertai vykdavo Rygoje, Kaune ar Taline, o juos galėdavo girdėti ir kitų šalių klausytojai. Radijas tapo pirmąja medija, kuri iš esmės pradėjo griauti sienas – pirmiausia tas, kurios yra žmonių galvose. Juk galimybė girdėti, kas vyksta kitame krašte, tuo metu atrodė neįtikėtina“, – šypsosi mokslininkas.

Kaip ir kiekviena nauja technologija, radijas sulaukė skirtingų reakcijų. „Kai atsiranda naujovė, dalis žmonių ją iš karto priima ir nori naudoti, o kiti žiūri atsargiai, – pastebi profesorius. – Spaudoje net pasirodydavo pranešimų, kad radijas gali būti susijęs su įvairiomis nelaimėmis, pavyzdžiui, audromis ar kitais gamtos reiškiniais.“ Išlikę duomenų, kad radiju buvo ypač susirūpinta 1927-ųjų pavasarį. „Lietuvos žinios“ tuo metu rašė: „Visam kaltas radio. Nausodės kaime lijo smarkus cikloninio pobūdžio lietus. Daugelio ūkininkų rugius suplojo ir sumaišė su purvu. Tas pats lietus Panevėžyje pridarė nuostolių, perkūnas trenkė į elektros vielas. Žmonės apie Panevėžį kalba, jog tai, girdi, radijo priimtuvai kalti. Pirmiau, girdi, jokių ciklopų nebuvo. Tose vietose žadama radijo priimtuvus naikinti.“

Svarbus valstybės prestižui

Radijo atsiradimas Lietuvoje nebuvo vieno žmogaus idėja ar staigus sprendimas – tai buvo ilgesnis procesas, susijęs su pasauline technologijų raida ir valstybės interesais. Kaip ir daugelis naujovių, radijas pirmiausia buvo vystomas kariniams tikslams. Dar iki lietuviškų transliacijų pradžios ši technologija buvo naudojama kariuomenėje, o pirmieji įrenginiai veikė dar Rusijos imperijos laikais Kaune. Po Pirmojo pasaulinio karo dalis įrangos liko Lietuvoje, tuomet pradėta galvoti apie civilinį radiją. Apie 1923 m. parengti pirmieji projektai ir sudarytos sutartys, tačiau įgyvendinimas užtruko.

Prof. G. Aleknonis pabrėžia, kad radijas tarpukario Lietuvoje buvo suvokiamas kaip svarbus valstybės projektas. „Turėti savo valstybės radiją buvo prestižo reikalas. Radiją galime laikyti strateginiu įrankiu, leidusiu Lietuvai įsitvirtinti tarptautinėje informacijos erdvėje. Beje, šią erdvę dar reikėjo ir išsikovoti, mat eteris yra bendras – kaip oras. Jei dvi radijo stotys transliuoja tuo pačiu dažniu, jos viena kitą užgožia. Dėl to atsirado būtinybė tuos dažnius paskirstyti, ir Lietuvai teko dalyvauti tarptautinėse derybose, kad gautų savo dalį. Vieni dažniai buvo patogesni, kiti – ne tokie, todėl tai buvo svarbus klausimas“, – dėsto pašnekovas.

Beje, kelių valandų trukmės radijo laidos tebuvo maža dalis visos radijo veiklos. Pirmaisiais metais didelę laiko dalį radijas buvo naudojamas praktiniams tikslams – perduoti valstybinius pranešimus, tarnybinę informaciją, taip pat komercinius pranešimus, pavyzdžiui, susijusius su prekyba ar transportu.

Plėtė akiratį ir linksmino

Pirmosios radijo programos Lietuvoje buvo gana trumpos, o transliacijos vykdavo vakarais. Ilgainiui radijas persikėlė ir į rytą, kol tapo įprasta dienos pradžios dalimi.

Pasak prof. G. Aleknonio, radijas nuo pat pradžių turėjo ir informacinę, ir šviečiamąją misiją. „Radijas galėjo informaciją perduoti greičiau nei spauda. Pagrindą sudarė žinios, bet labai svarbi dalis buvo ir švietimas: įvairios paskaitos apie literatūrą, meną, visuomenę, taip pat praktinės žinios, pavyzdžiui, medicinos ar buities. Tai buvo žmonių lavinimas plačiąja prasme. Be to, didelę vietą užėmė muzika – koncertai, operos. Jų transliacijoms net buvo nutiesta speciali linija į Valstybės teatrą“, – pasakoja pašnekovas.

Šiek tiek vėliau sekmadieniais pradėta transliuoti mišias. Nors šiandien tai atrodo natūrali radijo programos dalis, Katalikų bažnyčia į naująją mediją žiūrėjo atsargiai. Požiūris pasikeitė pamačius, kad religinės transliacijos vyksta ir iš Vatikano. Sparčiai plėtėsi ir pramoginis turinys: atsirado radijo teatras, buvo rengiami įvairūs humoristiniai pasirodymai. Ypač populiarus buvo vadinamasis Pupų Dėdė – Petras Biržys: šis linksmintojas kūrė dainas ir pasakojimus, kurie greitai išplito tarp klausytojų.

Nesuvaržyta eterio laisvė

Kiek laisvas nuo cenzūros buvo tarpukario radijas? Pasak prof. G. Aleknonio, nors tam tikrų propagandos elementų būta, jie nebuvo tokio masto ir taip griežtai kontroliuojami kaip sovietų laikais.

„Tarpukario Lietuva ir sovietmetis – du visiškai skirtingi dalykai. Taip, po 1926 m. perversmo Lietuvoje sustiprėjo valstybės kontrolė, tačiau tuo pat metu radijuje išliko nemažai laisvės. Sakykime, paskaitas skaitantys žmonės dažnai kalbėdavo be iš anksto parengtų tekstų. Net buvo juokaujama, kad per visą tą laikotarpį cenzoriai taip ir nesugebėjo priversti visų pateikti savo kalbų konspektų“, – pasakoja mokslininkas.

Pasak profesoriaus, reikia nepamiršti, kad Kaunas tuo metu buvo universitetinis miestas, turintis daug išsilavinusių žmonių, kurie ir formavo radijo turinį. „Jie į radiją žiūrėjo ne kaip į propagandos įrankį, o pirmiausia kaip į tautos švietimo priemonę. Galima sakyti, kad radijas siekė būti savotiškas mokytojas – ne primetantis, o vedantis, padedantis suprasti. Toks, kurį žmonės gerbia ir prisimena“, – sako prof. G. Aleknonis.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.