Taip pavadinti rašinį apie savo kūrybą ir gyvenimą, kurie vienas nuo kito neatsiejami, pasiūlė pati daugelio poezijos ir prozos knygų vaikams ir suaugusiesiems autorė, dramaturgė, vertėja Ramutė SKUČAITĖ. O kad tai – ne pasakaitė, bet nuoširdus pasakojimas apie permainų kupiną gyvenimą, teko įsitikinti apsilankius jos jaukiame nedideliame bute.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Viena žymiausių vyresniosios kartos rašytojų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pelniusi daugybę apdovanojimų už eilėmis ir proza parašytas knygas, nevengusi atskleisti skaudesnio pojūčio ir kritiško žvilgsnio, o svarbiausia – vaikystės jutimo nepraradusi kūrėja spalio mėnesį minės gražų jubiliejų. Jos pasakojimas ir santūroki atsakymai į klausimus vyniojosi gurkšnojant arbatą prie nedidelio stalelio, o aplinkui tarsi literatūrinio spektaklio dekoracijos mus supo lentynos su daugybe knygų. „Šiose lentynose – tik poezija“, – paaiškino poetė. Pastebėjau knygų ne vien lietuvių kalba.

– Ši žiema – ypač šalta ir snieginga. Ar jums ši lietuviška žiema neprimena kitų žiemų, kurias kadaise teko praleisti Sibire, Irkutsko srityje, mieste, kuris vadinasi Zima? Ar dažnai aną žiemą prisimenate?

– Teisingiau būtų klausti, ar dažnai užmirštu. Jei taip paklaustumėte, atsakyčiau: beveik niekada. Beveik aštuoneri metai stebuklingo grožio žiemų, pavasarį raudonomis tulpėmis liepsnojančių Sajanų kalnų, dulkes ir pjuvenas nešančių vėtrų vasarą – to užmiršti neįmanoma. Žinoma, nebuvo lengva – nepažįstamas kraštas, ir pats gyvenimas kitoks. O užvis svarbiausia – ilgesys. Tėvynės. Lietuvos. Panevėžio, iš kurio buvau išvežta. Net važiuojant tūkstančius kilometrų atgal, kai 1956-ųjų rudenį paleido, tas ilgesys niekur nepasitraukė. Kartkartėmis ir dabar prisigretina, tiesiog negali patikėti, kad esi ne ten, o čia.

– Jūsų tėvai tarpukario mokytojai Jonas ir Elena Skučai sovietmečiu buvo areštuoti ir nuteisti netrumpiems metams lagerio. Tėvo brolis Kazys Skučas buvo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, jį 1941 m. suėmė ir sušaudė Maskvoje. Gal primintumėte tą mūsų tėvynės skaudžios istorijos metą?

– Tėvą, Panevėžio apskrities pradžios mokyklų inspektorių, nuteisė penkeriems metams lagerio. Teištvėrė dvejus – mirė badu. Mama suimta ir nuteista dešimčiai metų. Beje, man skaudu ir nesuprantama, kaip čia, Lietuvoje, iki šiol neskiriama sąvokų „teistas“ ir „ištremtas“. O skirtumas nemažas... Mane būtent ištrėmė. Pasibeldė 1949-ųjų kovą, pirmą pavasario atostogų gimnazijoje dieną (buvau šeštokė), tiksliau, naktį, įlaipino į sunkvežimį, nuvežė į geležinkelio stotį, įkėlė į vagoną (dabar vadinamą gyvuliniu, bet iš tikrųjų vežė prekiniuose, nors nežinau, kuo jie skyrėsi) ir ištrėmė. Tai gana dažna tema ar užuomina mano eilėraščiuose. Apie tą nelinksmą kelionę traukiniu esu ne kartą pasakojusi. Zimoje mus pristatė kaip fašistus. Gyvenimas, žinoma, nebuvo lengvas. Gyvenome šalia medžio apdirbimo fabriko, kuriame ir dirbome. Buvo visko...

– Neatsitiktinai jūsų pirmoji eilėraščių knyga, „Vagos“ leidyklos išleista penkių knygų aplankale 1965 m., pavadinta „Žydintis speigas“. Jau vien pavadinimas nemažai pasako, o ką jau kalbėti apie posmus, atspindinčius jūsų jauseną ten, toli nuo Lietuvos...

– Kaip jau sakiau, nemėgstu visko pasakoti, ką teko ten patirti. Bet štai vienas momentas: pirmą ir antrą žiemas aš prabuvau su pusbačiais kiaurais padais, o kad šilčiau būtų, dėdavausi į vidų laikraštį „Vostočno Sibirskaja pravda“. Tas laikraštis mane apsaugojo nuo pėdų nušalimo. Beje, šios detalės lig šiol niekam nebuvau sakiusi. Be kelių mėnesių, ten prabėgo aštuoneri metai. Keliuose Rusijos lageriuose kalėjusi mano mama gavo leidimą atvykti į Zimą, o 1956 m. mes grįžome į Lietuvą kartu ir apsigyvenome Vilniuje.

– Zimoje baigėte vidurinę mokyklą ir radote drąsos prašyti leidimo studijuoti Irkutske?

– Taip, norėjau studijuoti prancūzų kalbą Irkutsko pedagoginio užsienio kalbų instituto stacionare, 1952 m. pavyko įstoti į prancūzų kalbos ir literatūros studijas tik neakivaizdžiai. Kadangi Zimoje trūko mokytojų, studijuodama mokiau sibiriečių ir tremtinių vaikus, tačiau ne prancūzų kalbos, o piešimo ir braižybos.

– Berods, jau septynis dešimtmečius esate vilnietė. Prie įėjimo į jūsų butą šalia laiptelių auga dvi nemažos šią žiemą dosniai apsnigtos eglės. Ar jos jums ką nors primena?

– Su anūke Magdalena jas persodinome iš vazonėlių, kuriuose jos buvo papuoštos Kalėdoms. Tada mergaitei buvo šešeri, o dabar ji – jau trisdešimtmetė. Dėl tų eglių neieškokite ypatingų sąsajų su Sibiru... O jausena, kuri liko mano atmintyje visam gyvenimui, atskleista kai kuriose mano suaugusiems skaitytojams skirtose poezijos ir prozos knygose, kurių esu parašiusi kiek mažiau negu vaikams. Posmuose akylesnis skaitytojas tai gali pajusti ir tarp eilučių.

– Laiko smagratis sukasi negailestingai, o daugybė jūsų parašytų ir išleistų knygų seniai nebetelpa į vieną lentyną. Pirmoji jūsų eilėraščių knyga „Žydintis speigas“ pasirodė bene prieš 60 metų. Paskui buvo išleista pasaka „Klaidų miestas“, eilėraščių rinktinė „Keliai ir pakelės“, mažiesiems skaitytojams skirtos „Gėlių gegužinė“, „Kiškių troleibusai“, „Kas nulaužė pupos lapą?“, „Žvangučiai“, pjesė „Mergytė ieško pasakos“ ir daugybė kitų. Visos eilės pasižymi nepriekaištingu rimavimu, muzikalumu. O kada sukūrėte pirmąjį posmą?

– Prieš mane ištremiant iš Panevėžio lankiau muzikos mokyklos smuiko klasę, taip pat mėgau piešti. Beje, pirmąjį savo ketureilį sukūriau gal penkerių ar šešerių. Paskui buvo metas, kai pradinukė įnikau skaityti knygas. Mano, pradedančios poetės, pirmuoju akordu tapo minėtas „Žydintis speigas“. Jis buvo įdėtas į pirmųjų knygų aplanką, kurį tuomet išleido leidykla „Vaga“. O iš viso knygų iki šiol – netoli šimto. Paskiausioje, pavadintoje „Akimirksniui užteks“ (2024), yra „Nepadainuota daina“. Joje – mano patirta Lietuvos istorija: „apie zuikelį / ir jo kelelį / jo bėgimėlį pro pūdymėlį / per laikelį praėjusį / į laikelį atėjusį / nuo ko gi taip bėgta / ant ko užbėgta / zuikelio“...

– Papasakokite, kaip klostėsi gyvenimas 1956 m., grįžus į Lietuvą, Vilniuje?

– Tai, kad nuo vaikystės mėgau piešti, man padėjo įsidarbinti braižytoja sostinės Geologijos valdyboje, taip pat Vilniaus pedagoginiame institute studijavau prancūzų kalbą ir literatūrą, nes Irkutsko institute buvau pabaigusi tik pustrečio kurso. Vėliau mane priėmė į žinių agentūrą ELTA, kurioje teko darbuotis prie teletaipo. Kitas mano gyvenimo posūkis – kai po didelės atrankos mane priėmė dirbti vertėja iš rusų į lietuvių kalbą tuomet dviem kalbomis leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“. Beje, mano biografijos faktas, kad buvau tremtinė, kažkaip praslydo...

Atėjo laikas, kai man pradėjo gyvenime sektis. 1957 m. išspausdinau pirmuosius savo eilėraščius suaugusiesiems. Vis sutikdavau kokį nors gerą žmogų, kuris man padėdavo. Taip atsitiko ir tada, kai mane viename literatūros vakare skaitant savo kūrybą pastebėjo publicistas Vytautas Barauskas, kuris tuomet buvo vaikų žurnalo „Genys“ redaktorius, ir paprašė parašyti vaikiškų eilėraščių. Pirma tema, kurią jis man davė, buvo „Ar žinai, kaip gimsta namai?“ Tada sostinėje jau buvo pradėję statyti blokinių namų kvartalus. Tad nuo eilėraščių apie namus viskas ir prasidėjo. (Šypsosi.)

„Genio“ redakcijoje dirbau ilgai, o kai įsisteigė „Žvaigždutės“ žurnalas vyresniems vaikams, tapau jo atsakingąja sekretore. Su bendradarbe iš „Genio“ dar leidome žurnalą „Ant mamytės kelių“. Dirbau ir kartu rašiau eilėraščių knygas, tekstus dainoms, parašiau dramų, libretų, daug skaičiau kitų poetų kūrybos ne tik lietuvių kalba. Tad vėliau atėjo metas mano mylimų poetų vertimams.
Teko ne tik daug dirbti, bet ir save dalyti šeimai, kurioje užaugo dvi dukros. Joms labiau prie širdies dailė: grafikė ir mano knygų nuolatinė iliustratorė Jūratė Račinskaitė ir menotyrininkė mokslų daktarė Dalia Karatajienė.

– 2009 m. esate pelniusi Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją „Už mažų ir suaugusių žmonių pasaulio vienybę, už žodžio skaidrumą“, o 2016 m. tapote „Poezijos pavasario“ laureate. Sukūrėte nemažai eilėraščių, kuriuos tinka skaityti ne tik vaikams. Kurią iš bene šimto savo knygų pati išskirtumėte?

– Išskirčiau knygą „Laiškas sekmadieniui“, kurią iliustravo dukra Jūratė. Beje, Leipcigo knygų mugėje 2000 m. ši knyga buvo pažymėta UNESCO premija. Taip pat ženkli kitais metais išleista knyga „Takelis iš naujo“, kuri Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos konkurse pripažinta viena gražiausių tų metų knygų. Man pačiai artimiausia prieš penkerius metus bendros su dukra kūrybos knyga „Liepos mėnesį po liepa“ (2021). Ši knygelė – ir vėl apie gyvūnus, apie tuos, kurie gyvena mūsų miškuose: ir lapė, ir kurmis, ir sraigės, yra ir gyvatėlė, bet nėra žmogaus. Man norisi, kad vaikus tėvai ar seneliai ne tik vežiotųsi į egzotiškus kraštus, bet ir dažniau nusivestų į Lietuvoje esantį mišką, kad jie žinotų, kas jame gyvena.

– Kuo labiausiai išsiskiria jūsų kūryba vaikams?

– Esu įsitikinusi, kad knygos vaikams turi skatinti jų mąstymą, puoselėti gerumą, atjautą silpnesniems vengiant tiesioginės didaktikos. Dirbdama „Genyje“ supratau, kad vaikams patinka mįslės ir galvosūkiai, pradėjau juos kurti. Galvosūkių knygų esu parašiusi dvylika. Skatinau vaikus ne tik pasukti galveles ir ką nors atspėti, bet ir išspręsti eiliuotą matematinę užduotį.

Tačiau per kelis dešimtmečius vaikai kiek pasikeitė. Manau, tai atsitiko todėl, kad informaciniai tinklai iš karto atsako į bet kokį klausimą, o savo galvos sukti kaip ir nebereikia. Techninė pažanga, atlikdama savo užduotį, neturėtų užgožti gyvo mąstymo ir vaiko noro ieškoti sprendimo pačiam.

– Ar jums neskauda širdies, kad vaikai šiandien mažiau skaito knygų, o pernelyg prisirišę prie išmaniųjų telefonų, kurie traukia visokiais triukais, bet nelavina?

– Žinoma, būtų gerai, kad ir lavintų. Tikiuosi, kad knygos išliks ilgam, bet jos galbūt pasikeis, atras raktelį į smalsuolių galveles.

– Teko girdėti, kad jūs kurdama rašote ranka.

– Tiktai ranka... Šis procesas man teikia malonumą.

– Artėja ir rašytojams, ir skaitytojams svarbi šventė – Vilniaus knygų mugė, kuri prasidės vasario 26 dieną. Ar skaitytojai suras joje jūsų knygų?

– Kažin, gal tik vienos ar kitos leidyklos stende. Naujos knygos vaikams kol kas nesu išleidusi, tad jeigu kas nors iš tėvelių ar senelių, norėdami sau ar provaikaičiams parodyti, kas juos žavėjo, ieškos knygų ten, kur parduodamos anksčiau rašytos ir jų skaitytos knygos, tai gal ir ras. Tokia knyga, kaip ankstesnė manoji, jau nebereikalinga, bet aš jos atsisakyti negaliu. Man poezijoje labai svarbus tikslumas, rimavimas, kuris, ypač rašant vaikams, būtinas. Jeigu rašyčiau kitaip, tai išduočiau poeziją, o jos išduoti nenoriu.

– Esate rašiusi tekstų žinomų kompozitorių Eduardo Balsio, Benjamino Gorbulskio, Algimanto Raudonikio, Vytauto Miškinio ir kitų kūrybai. Jūsų eilėraščių yra panaudoję ir jaunesni kompozitoriai Raminta Šerkšnytė, Monika Sokaitė, Zita Bružaitė...

– Man, be abejonės, malonu, kad mano eilės tinka ir jaunųjų kūrėjų muzikai, dainuojamosios poezijos atlikėjams. Juk jokia paslaptis, kad poezija ir muzika – tarsi sesės.

– Jūsų kūryboje nemažą kertelę užima vertimai iš rusų, prancūzų kalbų. Išvertėte ne vien poezijos, bet ir muzikinių veikalų scenai.

– Labiausiai iš vertimų vertinu keturių vadinamojo „sidabro amžiaus“ poetų: Marinos Cvetajevos, Anos Achmatovos, Boriso Pasternako ir Osipo Mandelštamo, kuriems tada, kai jie rašė, buvo labai nelengva, kūrybą. Tokios poetės kaip M. Cvetajeva posmai, manau, jaudins visada. Gal kiek laiko aptils, bet vėl sugrįš, jeigu dar apskritai gyvuos pasaulis. Pasaulis, kuriame taip norėtųsi, kad poezija išliktų.

Neseniai mano versto pasaulio poeto Vladimiro Nabokovo eilėraščiuose pilna jo mylimų naktinių drugių, pilkais sparneliais plazdančių. Naktinių, bet skrendančių į šviesą...

– Ne už kalnų, jau spalio mėnesį, – jūsų jubiliejus. Kas jums teikia didžiausią džiaugsmą šiandien?

– Kiekviena darbinga diena. „O gal aš per ilgai žaidžiu / Pačios nuvargintu žodžiu?“ – tai eilutės iš mano paskiausios, 2024 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistos, knygos „Akimirksniui užteks“.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.