Birželio 11 d. TUMO galerijoje Vilniuje atidaroma personalinė Vytauto Dubausko tapybos paroda „Nevaržomas“. Paroda veiks iki liepos 12 d.

Vytautas Dubauskas (g. 1958 m. Šiauliuose) – viena ryškiausių lietuviškos neoekspresionistinės tapybos figūrų, legendinės menininkų grupės „Angis“ narys. Pasak parodos kuratorės, dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės, didžiąją ekspozicijos dalį sudaro pastaraisiais metais sukurti, abstrakčiosios tapybos kūriniai, o vienas svarbiausių parodos tikslų – sugrąžinti į kultūros apyvartą ekspresionistinės tradicijos tęsėjus.

Lietuviškojo ekspresionizmo ištakos siejamos su pirmąja stipria modernizmo banga Lietuvoje – „Ars“ grupe, veikusia 1932–1935 metais Kaune. Šios grupės estetiniais principais besiremdama ekspresionistinę tradiciją plėtojo ir 1990 m. susibūrusi menininkų grupė „Angis“. Postmodernistiniame kultūros lauke veikusių „Angies“ narių – Vytauto Dubausko, Rimvido Jankausko-Kampo, Kęstučio Lupeikio, Arūno Vaitkūno, Alfonso Vilpišausko ir kitų – kūrybai būdingi dideli formatai, platus ir veržlus potėpis, vitališka ekspresijos laisvė, iracionalumas bei vakarietiškos neoekspresionistinės tapybos įtaka.

Pasak parodos kuratorės, V. Dubauskui svarbiausia – tapybiškumas, potėpio ir spalvos ekspresija bei jų galimybės; menininkas „nuolat ieško tos kibirkšties, kuri įskeltų emocinę ugnį, degintų žvilgsnį spalvos intensyvumu, o potėpis užvaldytų savo chaotišku gaivalu“. Tapytojui, tarsi džiazmenui, improvizacija yra būtinas ir kūrybiškai svarbus aktas. Kūriniuose nevaržomi spalvos ir formos viražai primena šamano užkalbėjimus, užburia tarsi ritualas, gimstantis iš įvairiausių šaltinių – literatūros, mitologijos, gamtos inspiracijų. Vytautas Dubauskas yra „veiksmo“ tapytojas tikrąja šio žodžio prasme. Didelio formato drobes, kuriose gaivališkai pulsuoja spalva ir forma, galima gretinti su svarbiausių Niujorko mokyklos abstrakčiojo ekspresionizmo atstovų, pirmiausia Willem de Kooning ir jo sekėjų, kūriniais.

Parodoje pristatomi 2000–2026 m. sukurti V. Dubausko tapybos darbai, daugiausia dėmesio skiriant abstrakčiajai tapybai. Menotyrininkė R. Jurėnaitė pastebi, kad „šalia gausių abstrahuotų, asociatyvių paveikslų po 2000-ųjų dailininkas nutapo realistiškesnių figūrinių kompozicijų, kuriose neoekspresionizmo išraiškos priemones supina su skoliniais iš trivialios kultūros“. Vis dėlto, vadovaudamasis nekintančiu principu „per jausmą su temperamentu į pasaulį pas žmones, į Dievą ir velnią“, menininkas išlieka ištikimas savitai meninei laikysenai – tęsdamas neoekspresyvios tapybos tradiciją, jis atsispiria madingoms meno tendencijoms ir keliauja per kultūros lauką šventai tikėdamas, kad tikroji tapyba „nemirs“.

Parodos lankymas – nemokamas.

Pranešimas spaudai.