Prof. Petras Kunca – Europos kamerinės muzikos dėstytojų asociacijos valdybos narys, su bendraminčiais įkurtos LMTA Alumnų draugijos buvęs prezidentas, Lietuvos muzikų sąjungos tarybos narys, įvairių Lietuvos ir tarptautinių renginių iniciatorius ir dalyvis. Profesoriaus nuopelnai kultūrai įvertinti Valstybine premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu ir Austrijos garbės kryžiumi.

– Kvartetas tai yra šeima. Tad natūralu, kad šeimoje visko būna. Juk charakterius mes įgyjame gimdami. Žmogus paprastai suvokia, kur ir kokiu tikslu ateina, su kuo jam teks bendrauti, kuo gali padėti kitam, su kuo verta taikytis, o kas yra nepriimtina. Tu gali atkakliai įtikinėti kitus dėl savo sprendimo arba derinti savo ir kitų nuomonę. Tai jau vidinės kultūros ir tradicijų, kurias muzikantas atsineša iš šeimos, pasekmė. Kvartete pagrindinis dermės motyvas – pati muzika, jos taurumas, gelmė, filosofija. Jeigu kas nors kvarteto repeticijoje šiandien ko nors nesuprato, nereiškia, kad nesuvoks to rytoj. Atlikėjus ugdo pati kvarteto muzika. Mano nuomone, visas kvarteto gyvenimas, kuriame vyrauja harmonija, yra surašytas Jozefo Jozefo Haidno kvartetuose. Jie yra tarsi gyvenimo enciklopedija, kurioje slypi emocijos, lydinčios žmogų per visą gyvenimą.

– Man teko pasigilinti į M. K. Čiurlionio kūrybą apsilankius Kauno muziejaus archyvuose, ir paaiškėjo, kad jis yra parašęs ne vieną, bet aštuonis kūrinius styginių kvartetui. Apie tai paskelbiau dar tada, kai minėjome mūsų tautos genijaus 100-metį. Manau, kad jaunieji mūsų muzikinio paveldo tyrinėtojai žymių žmonių archyvuose turėtų ką veikti.

– Koncertinėse kelionėse svarbiausia net ne tai, ką tu patiri, bet kuo daliniesi. Lankydamasis svečioje šalyje, be koncertų, aplankai muziejus, bibliotekas, užmezgi pažinčių su muzikos pasaulio žmonėmis, reprezentuoji lietuviškąją kultūrą. Juk mūsų didžiausias rūpestis sovietmečiu ir buvo, kaip pro tą Berlyno sieną prasiveržti į pasaulį, kaip pasinaudoti kiekvienu plyšeliu.Valstybinį Vilniaus kvartetą, kuriam šis vardas buvo suteiktas praėjus metams po pergalės tarptautiniame Lježo konkurse 1972-aisiais, konkurencija lydėjo nuo pat pirmosios sekundės. Idėja pavadinti kvartetą Vilniaus vardu kilo, kai vietos dienraštyje išspausdintoje recenzijoje apie mūsų triumfą nuskambėjo būtent Vilniaus vardas. Grįžę namo pasakėme, kad mes jau turime kvarteto pavadinimą. (Lietuvos styginių instrumentų kvartetas minimas nuo 1965 m. Jo iniciatoriai tuomet buvo Audronė Vainiūnatė, Donatas Katkus, Juozas Čelkauskas, Eugenijus Paulauskas. – Aut. past.).

– Iki ketverių metų augau Veliuonoje kartu su septyneriais metais vyresniu broliu Romualdu Audrūnu, kuris tapo žymiu tapytoju. Vėliau šeima persikėlė į Kauną, nes tėvai, beje, siuvėjai, gavo darbą Kauno muzikiniame teatre. Tėtis buvo gabus muzikai, turėjo vokišką smuiką, ir juo puikiai grojo, nes buvo lankęs privačias pamokas Kauno liaudies konservatorijoje, pažino muzikos raštą.

Dar gyvendamas Veliuonoje kartu su bičiuliu Vaitiekumi Grincevičiumi buvo sukūręs populiarią kapelą „Dzinguliukai“. Šeimos archyve išliko jo ranka kopijuotų kūrinių smuiko partijų natų. Tuo metu, kai tėvai sprendė, kokioje Kauno mokykloje man mokytis, mane žavėjo smuikininko įvaizdis, kurį mačiau lankydamasis tėvų darbovietėje. Artėjant rudeniui tėvai paklausė, kuo aš norėčiau būti. Pasakiau, kad smuikininku, nes kaip tik pamačiau pro mūsų namo Vilniaus gatvėje balkoną žengiantį teatro smuikininką Alfonsą Žvaginį. Manau, kad kažkas jau anksčiau kirbėjo mano, tuomet šešiamečio, galvoje.

– Mano pirmasis ir labai atidus bei jautrus mokytojas buvo smuikininkas Vladas Varčikas, kuris vėliau tapo Kauno muzikinio teatro direktoriumi. Jis mane mokė labai įdomiai ir kūrybingai, yra daug pasakojęs apie savo garsius konservatorijos dėstytojus. Tai skatino mane domėtis archyvais, kuriuose radau įdomių žinių apie smuikavimo Lietuvoje pirmeivius. Iš dešimtmetės muzikos mokyklos mokytojų dar išskirčiau Eduardą Satkevičių, Antaną Rauchą, kuris vadovavo ir mokyklos orkestrui, Domą Svirskį, mokytojas Aldoną Babilienę, Birutę Karosienę. Stiprūs buvo ir kitų disciplinų mokytojai. Mums teko dvigubas krūvis, nes, be muzikos, mokėmės ir kitų vidurinėje mokykloje būtinų dalykų. Tačiau tai darė mus išskirtinius.

– Tuometėmis pokario gyvenimo sąlygomis didžiausios vertybės buvo vaikams rodoma šiluma ir dėmesys. Mokytojas V. Varčikas nuolat pabrėždavo kvarteto muzikos grožį, kurį gali sukurti skirtingų charakterių, bet sugebantys bendrauti ir jautrūs muzikai žmonės. To bendravimo dėsnių mokė ir kiti dėstytojai, kurie įdiegė mintį, kad tikrasis menas prasideda kažkur aukščiau. Tad mes, keturi bičiuliai – Gediminas Šimulynas, Arvydas Griškevičius, visiems gerai žinomas D. Katkus ir aš, – dar mokykloje subūrėme kvartetą. Mes su Donatu, įstoję į tuometę Vilniaus valstybinę konservatoriją, styginių kvarteto paslapčių sėmėmės iš profesoriaus Jurgio Fledžinsko ir E. Paulausko, o vėliau abu griežėme ir Valstybiniame Vilniaus kvartete.

Beje, kai baigiau studijas, paskyrimą gavau į Valstybinės filharmonijos simfoninį orkestrą, bet pajutau ilgesį kvartetui. Tad ilgai nelaukęs su kolegomis įkūriau orkestro kvartetą.

– Mes jutome atsakomybę dėl lietuvių kultūros. Nesvarbu, kokie stabdžiai ar kliūtys būtų, įsisąmoninome, kad privalome atverti kelius savo pasirinktai muzikai. Tuo pasiryžimu kartu atiduodavome pagarbą ir mokytojams bei savo krašto tradicijoms. Bene įsimintiniausias įvykis nutiko pačioje mano karjeros pradžioje, kai mūsų šalies stygininkų ketvertukas iškovojo teisę tobulintis Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijos aspirantūroje. Norėdami pretenduoti tobulintis svarbiausioje to meto konservatorijoje, turėjome savo gebėjimus įrodyti viešumoje. Lietuvai buvo skirta tik viena vieta, o mes – keturiese. Čia ir sulaukėme to meto aukštojo mokslo ir kultūros ministro Henriko Zabulio didžiulio palaikymo: „Jūs turite važiuoti, nes Lietuvai reikia žymaus kavarteto!“

Mes kaip tik ir buvome ta jaunoji karta, kuriai reikia duoti kelią, kad galėtume pratęsti kvartetų gyvavimo tradiciją. Tarp kvarteto pirmeivių, vykusių į Maskvą, buvo žinoma smuiko virtuozė A. Vainiūnaitė, aš grojau antruoju smuiku, D. Katkus – altu, o su violončele prisijungė Peterburge mokslus baigęs Iminas Kučinskas.

Didžiausią konkurenciją pajutome tuomet, kai Maskvoje buvo renkami kandidatai į tą mums lemtingą tapusį konkursą Lježe. Prieš išrenkant kandidatus, vyko keli konkursai pačioje P. Čaikovskio konservatorijoje, nes ten studijuoti buvo suvažiavę gabiausi muzikantai iš visos Sovietų Sąjungos. Į konkursą pretendavo septyni ansambliai. Atsitiko taip, kad vertinimo komisija atrinko du kolektyvus: Maskvos kvartetą ir mūsiškį.

Beje, altininkas ir pedagogas profesorius J. Fledžinskas mums labai padėjo, nes parašė vertinimo komisijai rekomendacinį laišką, kad atkreiptų dėmesį į mūsų kolektyvą, ir tai suveikė. Svariu žodžiu, įtikinėdamas, kad esame labai perspektyvus jaunas kolektyvas, padėjo ir kompozitorius Julius Juzeliūnas, kuris buvo konkurso komisijoje. Mes buvome labai gerai pasirengę, nes už gražias akis niekas premijų nedalija.

– Mūsų muzikines tradicijas tęsia Kauno styginių kvarteto iniciatorė smuikininkė Karolina Beinarytė, Baltijos gitarų kvartetas ir daugybė kitų. Daugelis mano studentų sėkmingai dirba, o kai kurie net tapo politikais, bet nenutraukė ryšių su muzika. Tarp mano mokinių – ne tik styginių, bet ir kitų instrumentų entuziastai, nes kamerinė muzika jungia daug sričių.

Beje, po LMTA stogu įvairiu metu yra dirbę kone visi Vilniaus kvarteto nariai. Mes galėjome įrodyti, kad jungdami pedagoginį kelią ir koncertinę veiklą galime ir toliau kūrybiškai egzistuoti kaip ansamblis. Atsirado būtinybė įgyvendinti naujas idėjas: rengti tarptautinius konkursus, plėsti tarptautinius ryšius. Štai išplėtėme tarptautinio Stasio Vainiūno pianistų festivalio galimybes, nes jame gali dalyvauti ir styginių instrumentų atstovai.

– Muzika visada buvo universali kalba siekiant sujungti šalių tradicijas. Ypač įsimintinas įvykis nutiko prieš dešimt metų, kai į Vilnių „atvyko“ pasaulinė muzikos relikvija – legendinis smuikas, kuriuo grojo pats Volfgangas Amadėjus Mocartas. Tuomet mano iniciatyva bendradarbiaujant su Tarptautinio Mocarto fondo prezidentu Johanesu Honsigu-Erlenburgu, pasistengėme, kad Lietuvos gyventojai pamatytų legendinio kompozitoriaus smuiką. Tai žymaus italų meistro Pjetro Antonijaus dala Kostos darbas. Ta proga Vilniuje buvo surengti keturi koncertai, o groti retu istoriniu instrumentu buvo patikėta vokiečių muzikologei ir smuikininkei Anjai Morgenštern. Toji kelias dienas trukusi muzikinė akcija buvo nufilmuota LRT, o spalio 23 d. sostinės Adomo Mickevičiaus bibliotekoje po dešimtmečio bus surengtas vakaras šiam įvykiui atminti.

– Muzikiniame gyvenime labai svarbi pasirinkimo laisvė, nes dėl jos reikėjo kovoti ir eikvoti itin daug jėgų. Kultūros klausimai visada buvo svarbūs, o pastaruoju metu tapo dar svarbesni, nes yra iš ko rinktis, tačiau ne visada tas pasirinkimas būna geras. Man regis, kiekvienas žmogus sau kultūrinti turi skirti daug laiko. Turėtume galvoti, ko mes galime pasimokyti patys ir ko pamokyti kitus. Visokių ansambliukų, grupių, kitų naujų kolektyvų atsiranda daug, bet jie ir greitai išyra. Manau, šalies politinė kultūra glaudžiai susijusi su elementariąja kultūra, todėl nestebina ir dažna ministrų ar kolektyvų vadovų kaita.

Ne vieną kartą keitėsi ir Valstybinio Vilniaus styginių kvarteto sudėtis. Pastaruoju metu groja talentingas jaunimas: Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir ukrainietis violončelininkas Viktoras Rekalo.

– Taip, žmona groja altu Lietuvos kameriniame orkestre. Sūnus Simonas yra baigęs Balio Dvariono muzikos mokyklą, kurioje mokėsi groti fleita. Be to, jis puikiai skambina fortepijonu ir meilę muzikai išsaugojo, nors pasirinko studijuoti ekonomiką Vilniaus universitete. Turiu dvi anūkes – Veroniką ir Agotą. Pirmoji fotografuoja, o antroji baigė B. Dvariono mokyklą ir skambina fortepijonu. Beje, mes su žmona esame parengę muzikinę programėlę. Tad šeimoje be muzikos neįsivaizduojame gyvenimo. Ji yra visos mūsų šeimos darnaus bendravimo šaltinis, kurį kartais pakeisti gali nebent gamta.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.