Gyvename laikais, kai, regis, kiekvienas turime būti produktyvus, įdomus, laimingas ir nuolat tobulėjantis. Socialiniuose tinkluose dalijamės pasiekimais, karjeros šuoliais, kelionėmis ir asmeninėmis pergalėmis. Pastaruoju metu vis dažniau kalbame ir apie nesėkmes, tačiau, pasak sociologės Mildos Pivoriūtės, net ir joms keliame savotiškus reikalavimus.

„Man atrodo, viešoje erdvėje – socialiniuose tinkluose, knygose, televizijos laidose, konferencijose – vis daugiau nesėkmės istorijų ir kalbėjimo apie tai, kaip svarbu nebijoti klysti. Tačiau susidaro įspūdis, kad dažniausiai tai vis tiek sėkmingų žmonių istorijos ir kad nesėkmė būtinai turi būti sėkminga – pageidautina, kad ji mus kažko išmokytų, užaugintų, sustiprintų ir galiausiai taptų įkvepiančia istorija, kuria galėtume pasidalyti socialiniuose tinkluose“, – šypsosi M. Pivoriūtė.

Pasak jos, visuomenėje susiformavo paradoksalus požiūris: nesėkmes vertiname palankiai, tačiau dažniausiai tik tuomet, kai žinome, kad po jų sekė sėkmė. „Mes linkę romantizuoti sėkmingų žmonių nesėkmes, bet gerokai sunkiau priimame eilinio žmogaus ir savo paties susimovimus, kurie taip ir netapo sėkme. Jei turtingas verslininkas praeityje patyrė penkis bankrotus, mes jį laikysime atkaklumo pavyzdžiu ir kviesime į savo renginį papasakoti apie savo kelią. Tačiau jeigu niekam nežinomas atkaklus žmogus penkis kartus bandė kurti verslą, bet jam nepasisekė, vargu, ar jo istoriją laikysime verta dėmesio“, – pastebi sociologė.

Ji prisimena 2016 metais išgarsėjusį mokslininko Johanneso Haushoferio nesėkmių gyvenimo aprašymą. Jame akademikas surašė universitetus, į kuriuos neįstojo, negautas darbo pozicijas, atmestas finansavimo paraiškas ir nepublikuotus mokslinius straipsnius. Taip jis siekė parodyti, kiek daug nesėkmių slypi už išoriškai sėkmingos karjeros.

„Ironiška, bet jo nesėkmių CV sulaukė milžiniško dėmesio – tapo vienu didžiausių jo viešumoje pastebėtų pasiekimų. Net bandymas parodyti savo nesėkmes galiausiai virto sėkmės istorija“, – sako M. Pivoriūtė.

Dar vienas šiuolaikinio žmogaus iššūkis – nuolatinis lyginimasis su kitais. Pasak sociologės, socialiniai tinklai iš esmės pakeitė tai, su kuo lyginame savo gyvenimą ir kokius lūkesčius jam keliame.

„Man atrodo, socialiniai tinklai sukūrė beveik tobulas sąlygas jaustis nevykėliu net tada, kai tavo gyvenime viskas klostosi visai neblogai. Anksčiau savo gyvenimą daugiausia lygindavome su kaimynais, bendraklasiais, kolegomis ar giminaičiais. Dabar mūsų socialinio palyginimo laukas praktiškai neturi ribų“, – aiškina M. Pivoriūtė.

Anot jos, užtenka kelių minučių socialiniuose tinkluose, kad įprasta kasdienybė pradėtų atrodyti nepakankama.

„Atsidarai socialinius tinklus ir pamatai, kad vienas tavo amžiaus žmogus jau kuria antrą verslą, kitas įsirenginėja butą, trečias keliauja po Japoniją, ketvirtas parašė knygą, o penktas dar spėjo užsiauginti šešis kubelius ant pilvo. Ir tada pažvelgi į savo pastarąją savaitę, kurioje tu tiesiog kasdien ėjai į darbą ir darei įprastas užduotis“, – pasakoja sociologė.

Problema, anot jos, slypi ne tik pačiame lyginimesi, bet ir tame, kad lyginame visiškai skirtingus dalykus – savo kasdienybę su kruopščiai atrinktais kitų žmonių gyvenimo epizodais. „Pernelyg įsitraukę į socialinius tinklus mes lyginame savo vieną gyvenimą su daugybės kitų žmonių geriausių gyvenimo momentų rinkiniu. Mes sukamės savo kasdienybėje – užkulisiuose – su visomis savo abejonėmis, nesėkmėmis, neįgyvendintais planais, rytiniais veidais, konfliktais ir egzistencinėmis krizėmis. O kitus dažniausiai matome scenoje – gražiai apšviestus, tinkamu kampu nufotografuotus, su kruopščiai atrinktais gyvenimo epizodais“, – sako ji.

Ilgainiui toks lyginimasis keičia ir mūsų supratimą apie tai, koks gyvenimas apskritai turėtų būti laikomas geru.

„Žmogus gali jaustis nelaimingas ne todėl, kad jo gyvenimas objektyviai blogas, o todėl, kad realybė neatitinka milžiniškų jo lūkesčių. Jam neužtenka tiesiog gerai gyventi – jis turi gyventi išskirtinai. Turėti ne šiaip gerą darbą, o ypatingą karjerą, ne šiaip santykius, o nepaprastą meilės istoriją. Socialiniai tinklai tokius lūkesčius nuolat maitina. Jie paverčia išskirtinumą kasdien matoma norma. Kai kasdien matai šimtus išskirtinių gyvenimų, savas, visai normalus gyvenimas gali atrodyti nykus“, – pastebi sociologė.

Savo moksliniuose tyrimuose M. Pivoriūtė nemažai dėmesio skyrė jaunų žmonių tapsmui suaugusiaisiais ir vadinamajai ketvirčio amžiaus krizei. Pasak jos, jausmas, kad gyvenime kažkur vėluojame, nėra atsitiktinis – mūsų pasirinkimus ir savijautą veikia visuomenėje įsitvirtinę lūkesčiai.

„Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja vadinamasis socialinis laikrodis – simbolinis visuomenės tvarkaraštis, pagal kurį tam tikri gyvenimo įvykiai turėtų nutikti tam tikrame amžiuje. Esame įpratę manyti, kad egzistuoja daugiau ar mažiau teisingas gyvenimo scenarijus: pirmiausia mokslai, tada darbas, karjera, šeima, vaikai, nuosavas būstas“, – aiškina sociologė.

Nors šiandien gyvenimo pasirinkimų įvairovė didesnė nei anksčiau, nematomas visuomenės tvarkaraštis niekur nedingo. Net ir sąmoningai pasirinkę kitokį gyvenimo kelią, žmonės kartais jaučiasi neatitinkantys tam tikrų standartų.

„Įdomiausia, kad net sąmoningai pasirinkę gyventi kitaip, nei iš mūsų tikimasi, ne visada išsivaduojame iš jausmo, jog kažkur vėluojame. Galime visai nenorėti santuokos ar vaikų, bet sulaukę tam tikro amžiaus ir aplink stebėdami šeimas sukūrusius bendraamžius, vis tiek galime suabejoti, ar mūsų gyvenimas klostosi taip, kaip turėtų“, – teigia M. Pivoriūtė.

Dar viena tema, apie kurią sociologė kalba su humoru, – mūsų baimė apsijuokti prieš kitus. Kartais net menkiausia klaida, ne vietoje pasakytas sakinys ar nesėkmingas pasirodymas mūsų galvoje virsta tikra katastrofa.

M. Pivoriūtė tai aiškina pasitelkdama sociologo Ervingo Goffmano dramaturginę teoriją, kurioje kasdienis gyvenimas lyginamas su teatru.

„Mes visi nuolat atliekame socialinius vaidmenis: ruošiamės savo pasirodymams užkulisiuose, išeiname į sceną vaidinimui, prisitaikome prie skirtingų auditorijų, rūpinamės dekoracijomis, dramaturginėmis priemonėmis stengiamės sukurti pageidaujamą įspūdį apie save. Vienaip elgiamės darbe, kitaip – su draugais, dar kitaip – pasimatyme. Apsijuokimas – tai akimirka, kai mūsų kruopščiai režisuojamas spektaklis ima ir išslysta iš rankų“, – pasakoja sociologė.

Tačiau dažnai mūsų baimė neatitinka realybės. Pasak M. Pivoriūtės, žmonėms būdingas vadinamasis prožektoriaus efektas – polinkis gerokai pervertinti tai, kiek kiti mus stebi ir pastebi mūsų klaidas.

„Jeigu ateisime į draugų vestuves su skylute kelnėse, greičiausiai galvosime, kad kiti ją iškart pastebi, nors greičiausiai nepastebės. Kiekvienas esame pagrindinis savo gyvenimo veikėjas, todėl pamirštame, kad kitų žmonių gyvenimuose dažniausiai atliekame tik epizodinius vaidmenis. Kol mes tris dienas išgyvename dėl to, ką kažkam pasakėme, tas žmogus greičiausiai išgyvena dėl to, ką pats pasakė kažkam kitam“, – šypsosi ji.

Dar įdomiau tai, kad mūsų klaidos kartais gali net padėti užmegzti artimesnį ryšį su kitais žmonėmis.

„Žmogus, kuris leidžia sau apsijuokti, tam tikromis aplinkybėmis gali būti mėgstamesnis už tą, kuris viską padaro nepriekaištingai. Žmogus, kuris atrodo nepriekaištingas, gali kelti susižavėjimą, bet nebūtinai artumo jausmą. Kai jis netikėtai suklysta arba parodo savo pažeidžiamumą, nebeatrodo toks nepasiekiamas“, – sako sociologė.

Pasak jos, kitų žmonių klaidas ir silpnybes dažnai vertiname gerokai atlaidžiau nei savąsias. Kai kitas žmogus prisipažįsta suklydęs, galime jame matyti drąsą ir nuoširdumą, tačiau patys atsidūrę tokioje situacijoje bijome, kad sugriausime savo reputaciją.

M. Pivoriūtė įsitikinusi, kad šiandien pernelyg dažnai reikalaujame iš savęs ne tik sėkmingai gyventi, bet ir produktyviai išgyventi nesėkmes. Kiekviena klaida turi būti išanalizuota, kiekvienas pralaimėjimas – paverstas pamoka, o kiekvienas sunkumas – galimybe tapti geresne savo versija.

„Tikrai ne kiekviena mūsų gyvenimo nesėkmė privalo būti produktyvi, turėti moralą, ne kiekvienas pralaimėjimas – tapti pamoka, ne kiekviena gyvenimo duobė – tramplinu į aukštumas. Atrodo, kad šiuolaikinė saviugdos ir terapinė kultūra skatina nuolat reflektuoti savo jausmus, mąstymą bei elgseną, būtinai iš to kažką reikšmingo sužinoti apie save ir būtinai tą panaudoti geresnio savęs kūrimui ateityje“, – svarsto sociologė.

Jos teigimu, nuolatinė savianalizė nebūtinai yra naudinga. Kartais ji tampa dar viena pareiga, atimančia laiką ir emocinę energiją.

„Yra nesėkmių, kurias verta apmąstyti, ypač jei nuolat kartojame tas pačias klaidas arba mūsų sprendimai skaudina kitus. Tačiau, mano požiūriu, refleksija turėtų būti galimybė, o ne dar viena pareiga. Kartais vertingiausia, ką galime padaryti po nesėkmės – ne išanalizuoti ją iki paskutinės smulkmenos, o nustoti save dėl jos tardyti“, – pabrėžia M. Pivoriūtė.

Sociologė primena, kad kartais nesėkmė gali būti tiesiog nesėkmė – be didžiosios gyvenimo pamokos, be įkvepiančio finalo ir be būtinybės už ją dėkoti.

„Ne kiekvieną kartą patyrę nesėkmę privalome už ją būti dėkingi ar apsimesti, kad ji buvo dovana, galime tiesiog kurį laiką pabūti nusivylę tuo, kaip išėjo – ir tai normalu“, – sako ji.

Pranešimas spaudai.