Kuliai – istorinis miestelis Plungės rajone. Archeologiniai radiniai liudija čia buvus akmens amžiaus gyvenvietę. Kuliai minimi nuo XIII a., Kulių kaimas – 1564 m. XVII a. pradžioje išsiplėtė iki miestelio. 1644 m. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pastatė bažnyčią. XVIII a. Kuliai priklausė jėzuitams.

Nuo XIX a. vidurio Kuliuose vykdavo turgūs ir gyvulių mugės, parapinės mokyklos. Kunigas K. Skrodskis pasiekė, kad parapijoje neliko nemokančių skaityti. 1861–1950 m. Kuliai buvo valsčiaus centras. Garsėjo kaip reikšmingas lietuvybės centras, kur draudžiamą lietuvių spaudą apylinkėse platino Budrikas, Gudas, Milašius, Šleivys, Šlimas, Stončius, spaudos platinimą organizavo ir rėmė Juozas Tumas-Vaižgantas, 1898–1901 m. gyvenęs Kuliuose, čia jis pradėjo leisti žurnalą inteligentams „Žinyčia“. 1900 m. pastatyta Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčia.

Ką šiandien žinote apie Kulius? Jeigu domitės kultūra, neabejotinai žinote „Kultūros virenę“, taip pat nuo 2017 m. Raimondos ir Valentino Masalskių rengiamą Sofijos festivalį, miestelyje nuolat rengiamos edukacijos, ekskursijos. Kuliuose kasmet liepos viduryje švenčiami tradiciniai Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidai. Jie sutampa su Kulių seniūnijos vasaros švente, kurios metu vyksta spalvingos miestelio eitynės, koncertai, tautodailės mugės ir kiti renginiai.

Kulių krašto bendruomenės „Alantas” pirmininkė Agnė Alčauskienė sako, jog būti aktyviems ir skatinti kultūros pulsą įpareigoja miestelio istorija, o dabartis rodo, kad ir nedideli miesteliai gali gyvuoti, veikti aktyviai, kurti, kai čia gyvena veiklūs ir vietoje nenustygstantys žmonės.

„Bendruomenė įsikūrė tais laikais, kai kūrėsi ir kitos – mes gyvuojame nuo 2003 m. Keitėsi pirmininkai, keitėsi veikla, bet mes gyvavome ir gyvuojame“, – šypsosi pašnekovė.

A. Alčauskienė pasakoja, jog bendruomenė pasirinko eiti garsinimo keliu. „Miestelis garsus čia gyvenusiais ir savo pėdsaką palikusiais žmonėmis, tad norėjome apie tai pasakoti, didžiuotis savo praeitimi. Pasirinkome tokį kelią, kad apie mus žinotų ne tik vietiniai, bet ir visa Lietuva. Todėl vyksta ekskursijos, edukacijos, koncertai – renkamės įvairias formas, kad pritrauktume lankytojų ir jiems parodytume, kuo esame išskirtiniai“, – sako bendruomenės pirmininkė.

A. Alčauskienė pasakoja, kad Kulių pasididžiavimu tapo Sofijos festivalis. Šiemet ši šventė ypatinga – dešimtasis, jubiliejinis Sofijos festivalis sutapo su S. Čiurlionienės-Kymantaitės 140-osiomis gimimo metinėmis. Rašytoja, visuomenininkė, pedagogė, viena pirmųjų lietuvių literatūros ir teatro kritikių, aktyvi kultūrinio gyvenimo dalyvė, Sofija buvo XX amžiaus pradžios lietuvės intelektualės pavyzdys. Jos veikla prisidėjo prie modernios Lietuvos kultūros formavimosi ir išlieka įkvepianti iki šiol.

Nors R. ir V. Masalskių šaknys kitur, jie atrado Kulius ir kuria savo gyvenimą čia, be to, pradėjo rengti S. Čiurlionienei-Kymantaitei atminti skirtą festivalį, siekdami sutelki bendruomenę, rasti ryšį su vieta ir jos istorija, ir jiems tai puikiai pavyko.

„Sofijos festivalis – didelis R. ir V. Masalskių indėlis, tačiau bendruomenė taip pat prisideda, kiek gali. Festivalis labai populiarus, sutraukia daugybę žmonių, kurie atranda Kulius, pamato, kokie jie šiandien“, – sako A. Alčauskienė.

Kulių vizitine kortele jau tapo „Kultūros virenė“, kur vyksta edukacijos, spektakliai bei kiti kultūriniai renginiai. „Kultūros virenės“ pastatas istoriškai vadintas Baltuoju arba Nedegančiu namu. Tai vienas iš keleto pastatų, priklausančių Kulių Šv. vyskupo Stanislovo bažnyčios statinių kompleksui. Šis statinių ansamblis įtrauktas į Kultūros paveldo departamento Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Šį unikalų pastatą 1780 m. suprojektavo kunigas Antanas Rimkevičius, jėzuitų statybos tradicijomis sekdamas iš Varnių į Kulius. Pirminė jo paskirtis buvo įvairialypė: centre veikė klebonijos virtuvė su erdviais rūsiais produktams saugoti, rytinėje dalyje buvo įrengta verpykla, vakarinėje – meistro dirbtuvės (meistarnė), o likusiose patalpose gyveno bažnyčios tarnai.

Siekdamas visiškai apsaugoti pastatą nuo gaisrų, architektas nenaudojo jokių degių medžiagų – mūras suręstas tik iš plytų ir akmenų, perdangoms pritaikyti skliautiniai plytų sprendimai, o viršų dengia čerpinis stogas. Šį išskirtinumą iki šiol liudija virš įėjimo iškaltas lotyniškas užrašas „Haec domus ardere nescia“ (liet. „šis namas nepažįsta degimo“). Bėgant metams pastato paskirtis nuolat keitėsi: čia veikė sandėliai, pieno supirkimo punktas, elektros pastotė, vietos valgykla.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pastatas ilgai stovėjo nenaudojamas. Apleisto namo potencialą įžvelgė iniciatyvūs Kulių miestelio bendruomenės nariai ir čia Sofijos festivalį organizuojantys menininkai. Jie ir pasiūlė bendruomenei kartu teikti paraišką Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų programai „Kultūra“. Iniciatyvą nuo pat pradžių palaikė ir finansiškai prisidėjo Plungės rajono savivaldybė.

„R. Masalskienė pasiūlė teikti projektą, tad taip ir padarėme. Tiesa, reikėjo atlikti nemažai namų darbų, sudaryti panaudos sutartį su parapija, tačiau labai norėjome pastatą pritaikyti kultūrinei veiklai, parodyti, koks jis unikalus. Paraiška laimėjo, tad gavome beveik milijoną eurų, kas mūsų bendruomenei buvo didžiulė suma. Pusė jos buvo skirta pastato renovacijai, sutvarkymui, o kita pusė teko „minkštosioms“ veikloms. Per šį projektą labai daug visko sukurta: pasirodymų, spektaklių, koncertų, mokymų“, – džiaugiasi pašnekovė.

Žinoma, ne viskas klostėsi lengvai ir paprastai, netrūko ir iššūkių. „Bet galiausiai labai džiaugiamės viskuo, kas pavyko: kad atsirado žmogus, kuris įkvėpė ir pastūmėjo, kad padėjo parengti projektą, kad nepabijojome surizikuoti. Nežinau, ar vieni būtume ryžęsi dalyvauti projekte, gal pabijotume, o kai atsiranda žmogus, kuris ateina, paskatina, padeda, įsijungia, tuomet viskas ir pavyksta“, – džiaugiasi A. Alčauskienė.

Pastato pavadinimas „Kultūros virenė“ išrinktas Kulių susibūrus bendruomenei, vykstant kūrybinėms dirbtuvėms. Virenė – tai išskirtinis pastato architektūrinis elementas – didelis name įrengtas ugniakuras su plačiu mūriniu gaubtu, pereinančiu į siaurėjantį kaminą. Šis „Kultūros virenėje“ išlikęs autentiškas namo elementas yra vienas didžiausių Žemaitijoje. Virenė nėra tik išskirtinis architektūros paveldo elementas, bet ir jaukumo, bendrystės, namų simbolis. Jis puikiai atspinti Kuliams būdingą svetingumą ir vaišingumą, ne tik tradicijų puoselėjimą, bet ir atvirumą eksperimentams.

Šiandien „Kultūros virenėje“ vyksta išskirtinės edukacijos. Įdomių pasakojimų ir išskirtinių patirčių galima atrasti edukacijoje „Kleboniškos virenės pasakojimai“. Unikaliame senoviniame pastate pasitiks ir į XX a. pradžią Kuliuose nukels dviejų klebono seserų ir jų šelmiškų pagalbininkių pasakojimai. Išvysite legendomis apipintus klebonijos virenės rūsius ir kambarius, ragausite netradicinių žemaitiškų užtepų, o po sočių pietų ir gardaus deserto su šmaikščiais pajuokavimais pasijusite paviešėję lyg pas artimą, bet seniai matytą bičiulį, svetingai priėmusį dar neregėtame mūre.

„Kultūros virenėje“ vyksta ir įvairūs pristatymai, koncertai, parodos – visi renginiai, kuriems reikia mažesnės, kamerinės erdvės. Neseniai pristatėme naujovę – interaktyvų pabėgimo kambarį pastato rūsyje, nors jis nėra pabėgimo kambarys tikrąja prasme, nes niekur bėgti nereikia. Nors esame maži, bet veiklos turime daug“, – šypsosi A. Alčauskienė.

Neseniai nuaidėjo ir tradicija tapusi Kulių miestelio vasaros šventė. „Mūsų miestelio vasaros šventė visada susijusi su liepos viduryje švenčiamais tradiciniais Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidais. Švenčiame dvi dienas ir visada stengiamės sugalvoti ką nors naujo. Anksčiau turėdavome miestelio eitynes, šiemet – dviračių važiuotines. Taip pat šiemet surengėme vaikų dviračių slalomą, keturračio traukimą, automobilių parodą, tad viskas sukosi apie ratus“, – sako A. Alčauskienė.

Tradiciškai įvyko ir naujagimių apdovanojimai, o jų per metus (nuo miestelio šventės iki miestelio šventės) gimė nemažai – apdovanoti net septyni. „Jie gimė nuo praėjusių metų liepos iki šių metų liepos. Labai džiaugiamės mažaisiais gyventojais, juos pagerbiame. Tikimės, jog liks gyventi Kuliuose“, – sako bendruomenės pirmininkė.

Pasak pašnekovės, pačiame miestelyje nusipirkti namą būtų sunku, nes čia gyvena ne tik vietiniai, yra žmonių, kurie atsikelia iš kitų seniūnijų ar savivaldybių. „Esame patogioje geografinėje vietoje: Plungė arti, Gargždai arti, netoli ir iki Klaipėdos. Kuliuose darbo vietų daug neturime, bet dėl didesnių miestų artumo mes greitai ir patogiai nuvykstame į darbus, o gyventi smagu mažesniame miestelyje, kur pažįsti kaimynus, kur gyvuoja bendruomenė“, – sako A. Alčauskienė.

Seniūnijoje gyvena iki 1 tūkst. gyventojų. Pačiuose Kuliuose yra apie 500 gyventojų. Vietinių nėra daug, o veiklų – daugybė. Kur Kulių paslaptis?

A. Alčauskienė sako: kad bendruomenė būtų stipri ir gyvybinga, nėra būtina, jog itin aktyvūs būtų visi gyventojai – svarbu, kad būtų aktyvus branduolys, kuris duoda toną ir kitiems. „Žinoma, sulaukiame palaikymo iš seniūnijos, iš savivaldybės, kas labai svarbu, bet svarbiausia – turime aktyvų branduolį, kuris inicijuoja įvairias veiklas, skatina įvairių įstaigų bendradarbiavimą. Šitaip veiklos ir plečiasi“, – paaiškino bendruomenės pirmininkė.

Aktyvūs, kūrybingi žmonės nestokoja ne tik idėjų, bet ir laiko joms įgyvendinti, savo veiklumu uždega ir kitus. Kartu, pasidžiaugia A. Alčauskienė, gražėja miestelis, o tai duoda toną kiekvienam gyventojui. „Kartais iš atvykstančių žmonių girdime, kaip jiems gražu, kaip atrodo Kuliai, tačiau visas grožis nėra vien sutvarkytos viešosios erdvės ar gatvės: kai miestelis tvarkosi, tvarkosi ir gyventojai, tad kartu kuriame tą visumą, kurią mato atvykstantys“, –įsitikinusi pašnekovė.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.