Kaip teigia LRT radijo laidų redaktorė Vakarė Leonavičienė, nors šiandien technologijos ir klausytojų įpročiai keičiasi, literatūros ir teatro turinio poreikis išlieka. Pašnekovė rūpinasi tokiomis literatūrinėmis laidomis kaip „Vakaras su knyga“, „Vakaro pasaka“, „Vakaro lyrika“ ir „Radijo teatras“. Jos teigimu, nors kiekvienos laidos auditorija priklauso nuo konkretaus kūrinio ir kitų aplinkybių, kai kurios jų jau tapo neatsiejama daugelio klausytojų gyvenimo dalimi. „Tokios laidos kaip „Vakaro pasaka“ arba „Vakaras su knyga“ transliuojamos jau ne vieną dešimtmetį ir yra vienos klausomiausių LRT tinklelyje“, – sako pašnekovė.

Anot jos, ilgą istoriją turi ir „Radijo teatras“. Pirmasis Lietuvoje radijo spektaklis – Liudo Giros „Beauštanti aušrelė“ – Kauno radiofone buvo transliuotas dar 1927 metais. Per beveik šimtmetį radijuje sukauptas didžiulis archyvas, tačiau kuriami ir nauji spektakliai, garso serialai, pritaikyti šiuolaikiniam klausytojui.

Kiek kitokią vietą užima poezijai skirta „Vakaro lyrika“. Pasak redaktorės, poezija yra specifiškesnis žanras, reikalaujantis didesnio klausytojo įsitraukimo, todėl jos auditorija ne tokia gausi. Vis dėlto svarbu išlaikyti vietą ir šiam literatūros žanrui.

Literatūrinių laidų tikslas nėra tiesiog įgarsinti knygą. Jų paskirtis – padėti klausytojui atrasti vertingą literatūrą ir orientuotis didžiulėje leidinių gausoje. „Mes neįgarsiname knygų nuo pradžios iki pabaigos, nes to neleidžia autorių teisių reikalavimai. Perskaitome knygą, atrenkame aktualiausias ir įdomiausias ištraukas ir jas pateikiame klausytojams. Tai – savotiškas būdas pažvelgti į turtingą literatūros pasaulį“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Literatūrinės laidos tampa savotišku kokybės filtru – padeda klausytojams suprasti, kokie autoriai, temos ir žanrai juos gali sudominti. „Mūsų darbas yra tam tikra atranka: sudarome platų spektrą knygų, kurias verta skaityti, o klausytojas gali nuspręsti, ar norisi tęsti pažintį su kūriniu.“

Pasak V. Leonavičienės, šio žanro laidos svarbios ir moksleiviams, besirengiantiems egzaminams, nes leidžia jiems greičiau susipažinti su literatūros kontekstu. Tačiau, kaip pastebi pašnekovė, daugeliui klausytojų jos pirmiausia yra vakaro ramybės dalis – laikas sau, kai galima atsitraukti nuo kasdienio triukšmo. Ypatingą vietą čia užima vaikams skirta „Vakaro pasaka“. Ilgainiui ji tapo daugelio šeimų tradicija. „Šiais laikais tėvai dažnai vengia televizoriaus žiūrėjimo prieš miegą, tad pasaka tampa alternatyva filmukams. Žinau šeimų, kurios netgi savo vakarą planuoja pagal tai, kada prasidės „Vakaro pasaka“. Gauname atsiliepimų, kad ir darželiuose auklėtojos ją leidžia prieš pietų miegelį“, – sako laidų redaktorė.

Už kiekvienos literatūrinės laidos slypi ilgas kūrybos procesas, prasidedantis gerokai anksčiau, nei klausytojai išgirsta pirmuosius sakinius. V. Leonavičienės atsakomybė – atrinkti knygas. „Esame nacionalinis transliuotojas, mūsų auditorija labai plati – nuo senjorų iki darželinukų. Tad mūsų užduotis – pasiūlyti platų spektrą. Stengiamės, kad būtų tolygiai užsienio ir lietuvių autorių kūrinių, skirtingų žanrų – nuo romanų iki prisiminimų ar negrožinės literatūros“, – pasakoja pašnekovė.

Renkantis kūrinius svarbus ne tik jų populiarumas, bet ir ilgalaikė vertė. Pasak redaktorės, dalis knygų aktualios tik tam tikru metu – jos atspindi konkrečius įvykius ar laikotarpį, tačiau vėliau praranda aktualumą. Todėl nemaža repertuaro dalis sudaryta iš kūrinių, kuriuos patikrino laikas. Taip pat dėmesio skiriama pradedantiems autoriams ir klasikiniams kūriniams, kuriuos verta įrašyti iš naujo. „Pavyzdžiui, Gustavo Flobero romaną „Ponia Bovari“ buvome įrašę dešimtajame dešimtmetyje, tačiau skambesys jau buvo pasenęs, todėl pernai jį įgarsinome iš naujo, pasirinkome naujas ištraukas“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Pasak pašnekovės, literatūros pasaulis yra dinamiškas – keičiasi temos, atsiranda naujų autorių, o kartu kinta ir tai, kas svarbu visuomenei. Jos teigimu, pastaraisiais metais ypač ryškios kelios tendencijos. Viena jų – moderniai interpretuojamos tautosakos, mitologijos ir kaimo kultūros temos. Rašytojai grįžta prie praeities, tačiau ją atskleidžia per šiuolaikinio žmogaus patirtį.

Kita svarbi kryptis – pokario ir partizaninių kovų laikotarpio refleksija. Tačiau šiuolaikiniai autoriai dažniau kalba ne apie pačius istorinius įvykius, o apie tai, kaip jų palikimas veikia dabartines kartas. Taip pat vis garsiau skamba tūkstantmečio kartos balsas. Pasak redaktorės, ši karta jau pradeda kurti pasakojimus apie savo pasaulį, kalbą ir vertybes.

Nors proza dažniausiai sulaukia didesnio klausytojų dėmesio, poezija taip pat išlieka svarbi LRT radijo turinio dalis. Poezijai, pasak V. Leonavičienės, kasdien skiriamos devynios eterio minutės. „Šiai literatūrai reikia tam tikro kodo, įsijungimo. Žmonės dažniau renkasi prozą, nes ją lengviau suprasti, tačiau poezijos neatsisakome“, – teigia laidų redaktorė.

Visai kitą patirtį suteikia „Radijo teatras“. Jo stiprybė – gebėjimas kurti pasaulį vien garsu. „Radijo teatras“ tampa vis aktualesnis. Tinklalaidžių ir garso pasakojimų kultūra leidžia teatrą pasiimti kartu – klausytis jo einant, sportuojant ar tvarkantis. Taigi radijuje stengiamės atliepti šį poreikį, kurti patogų klausyti turinį“, – sako laidų redaktorė.

Todėl LRT radijo laidų kūrėjai ieško naujų formų: statomi ne tik klasikiniai radijo spektakliai, bet ir garso serialai, dokumentikos ar fantastikos elementų turintys kūriniai. Tarp pavyzdžių – radijo pjesė „Neryšio zona“, sukurta kaip reali radijo laida, taip pat distopinis audioserialas „Įsilaužimas Baltijos mieste“.

Kiekvieno kūrinio „gamybos“ užkulisiuose dirba gausi kūrybinė komanda: aktoriai, režisieriai, dramaturgai, scenaristai, kompozitoriai ir garso specialistai. „Prie vienos pjesės gali dirbti dvidešimt ar net penkiasdešimt žmonių. Kartais įrašome net orkestrą ar chorą. Tokių laidų kūrybinė grupė – milžiniškas mechanizmas“, – pasakoja V. Leonavičienė.

Skirtingai nei gyvame teatre ar kine, radijo spektaklyje visas pasaulis turi būti sukurtas klausytojo vaizduotėje. Todėl ypač svarbūs tampa aktorių balsai, intonacijos, pauzės, muzika ir įvairūs garso sprendimai. Spektaklio įrašymas nėra greitas procesas. Scenos dažnai įrašomos atskirai, vėliau jos montuojamos, sluoksniuojamos, kuriamas bendras garsinis pasakojimas. Sudėtingesni projektai gali trukti pusmetį ar net ilgiau.

Pasak laidų redaktorės, klausytojui svarbi ne tik pati istorija, bet ir jos pateikimo kokybė. „Net jei laida sena, ji turi skambėti šiuolaikiškai – nuo muzikinių intarpų iki garso apipavidalinimo ir aktorių parinkimo. Turime išlaikyti standartą ir aktualumą, kad klausytojui būtų malonu klausytis mūsų turinio“, – dėsto V. Leonavičienė.

Klausytojas dažniausiai susiduria tik su galutiniu rezultatu – sklandžiai skambančia laida, aktorių balsais, muzika, atmosferą kuriančiais garsais. Tačiau už šio rezultato slypi daug nematomo darbo ir kūrybinių sprendimų. Viena iš šio garsinio pasaulio kūrėjų – LRT radijo garso režisierė Sonata Jadevičienė, LRT radijuje dirbanti jau 35 metus.

Per šį laikotarpį ji dirbo prie įvairiausių projektų – nuo kasdienių radijo laidų iki didelės apimties dokumentikos, literatūros adaptacijų, „Radijo teatro“ spektaklių. Pasak jos, nors 35-eri metai, praleisti radijuje, atrodo įspūdingai, net turint ilgametės patirties darbas netampa monotoniškas, nes kiekvienas kūrinys reikalauja vis kitokio požiūrio. „Šis darbas nuolat keičiasi – atsiranda naujų formų, galimybių, žmonių, projektų“, – dalijasi pašnekovė.

Per 35-erius metus pasikeitė ir pats garso kūrimo būdas. Anksčiau įrašai buvo montuojami rankomis – naudojant magnetines juostas, kelis magnetofonus ir žirkles. „Turėdavome kelis magnetofonus: viename skambėdavo muzika, kitame – efektai, trečiame – balsas. Viską reikėdavo suvesti į vieną įrašą. Jei padarydavai klaidą, kartais tekdavo montuoti viską iš naujo“, – prisimena garso režisierė.

Šiandien garso kūrimas persikėlė į skaitmeninę erdvę. Kompiuterinės programos leidžia greitai montuoti, keisti garsų seką ir išbandyti skirtingus variantus. Tačiau, pasak S. Jadevičienės, technologijos pakeitė tik įrankius, o ne kūrybos esmę. „Kompiuteris gali palengvinti darbą, tačiau pats nenuspręs, kur reikia tylos, muzikos ar vos girdimo garso.“

Garso režisieriaus darbas radijuje, pasak pašnekovės, yra daug platesnis nei vien techninis garso, muzikos ir efektų įrašymas. Tai – kūrybinė ir dramaturginė veikla, kurioje garsas tampa pasakojimo dalimi. Garso režisierius turi suprasti tekstą, jo nuotaiką, ritmą ir padėti klausytojui jį išgirsti. „Mes daugiausia dirbame prie kūrinio kompozicijos. Susipažįstame su tekstu arba medžiaga ir galvojame, kaip ją pateikti garsais: kur reikia muzikos, o kur – pauzės, kurį fragmentą išryškinti. Viskas kūrinyje turi kilti iš konteksto, o ne atsirasti atsitiktinai“, – dalijasi S. Jadevičienė.

Pasak garso režisierės, kuriant, pavyzdžiui, literatūrinę laidą, muzika dažniausiai nėra pagrindinis elementas. Ji turi subtiliai papildyti tekstą, padėti sukurti nuotaiką, tačiau neužgožti pasakojimo. Garso režisieriaus užduotis – pajusti, kiek ir kokio garso reikia konkrečią akimirką, o kada geriau palikti erdvės pačiam tekstui.

Svarbi radijo laidų dalis yra ir vadinamieji „skirtukai“ arba „kepurės“ – trumpi garsiniai intarpai, padedantys klausytojui atpažinti laidą, išlaikyti jos ritmą ir išvengti monotonijos. Tačiau ir šie kelių sekundžių fragmentai nėra atsitiktiniai. „Ieškome atsargių, nedominuojančių garsų, kurie veiktų kaip turinio akcentas. Muzika turi padėti laidai, o ne ją užgožti“, – aiškina garso režisierė.

Pasak pašnekovės, ypač daug kūrybinės laisvės garso režisieriaus darbe atsiranda dirbant prie radijo teatro, dokumentikos ar literatūros adaptacijų. Čia garsas tampa ne tik iliustracija, bet ir viena pagrindinių pasakojimo priemonių.

Pasak S. Jadevičienės, prieš kuriant bet kokią laidą svarbu išanalizuoti ne tik tekstą, bet ir visą kūrinio pasaulį: laikotarpį, veikėjų charakterius, nuotaiką ir kitus aspektus: „Dirbdami prie spektaklių, dokumentikos, radijo teatro, viską vertiname dramaturgiškai. Koks tai kūrinys? Koks laikotarpis? Kokia jo ritmika? Su režisieriumi ir autoriumi turime aptarti, kur link einame.“

Garso režisierė pabrėžia, kad jos vaidmuo nėra tik techninis. „Mes nesame tik tie, kurie paspaudžia įrašymo mygtuką. Esame tolygūs partneriai su režisieriumi. Kartais prie kūrinio dirba kompozitorius, sukuriantis originalią muziką. Tačiau net ir tokiu atveju garso režisierius turi pritaikyti muziką konkrečioms scenoms, atrasti tinkamą ritmą, sustiprinti tam tikras emocijas“, – pasakoja garso režisierė.

Pašnekovė prisimena radijo serialą „Troškulys“, pastatytą pagal Jaroslavo Melniko romaną „Adata“. Jam muziką kūrė kompozitorius Gintaras Sodeika. Buvo šaunu bendradarbiauti, nes spektakliui reikėjo ir papildomų muzikinių sprendimų – trumpų temų, atskirų motyvų, kurie padėtų atskirti epizodus ar sustiprintų veikėjų būsenas.

S. Jadevičienė teigia, kad kartais garso režisieriams tenka ir patiems kurti muzikinį pasaulį: atrinkti teisėtai naudojamus kūrinius ir iš jų formuoti bendrą atmosferą. „Tada tampi savotišku kompozitoriumi – konstruoji garso takelį iš atskirų dalių, pritaikai jį prie nuotaikos ir žanro. Tiesa, nors internete yra daugybė įvairiausių efektų, kartais jie skamba gana dirbtinai. Todėl neretai tenka ir pačiai įrašyti garsus, pavyzdžiui, žingsnius, durų girgždesį, tekantį vandenį ar aplinkos triukšmą kokioje nors kavinėje. Tokie garsai visuomet kūriniui suteikia tikroviškumo pojūtį“, – sako pašnekovė ir priduria, kad garso režisieriai kaupia garsų bibliotekas, dalijasi jomis su kolegomis ir nuolat papildo naujais įrašais.

Būtent gebėjimas sukurti nematomą, bet juntamą pasaulį yra viena didžiausių radijo stiprybių. Radijas, kitaip nei kinas ar televizija, neparodo visko – jis palieka vietos klausytojo vaizduotei. „Mes pateikiame tik tam tikras detales, o klausytojas vaizduotėje susikuria visą pasaulį. Kartais tas vaizdas būna net stipresnis už tą, kurį pamatytume ekrane“, – pasakoja S. Jadevičienė.

Pasak pašnekovių, įvairiems kūriniams skirtos radijo laidos iki šiol nepraranda išskirtinio vaidmens. Nors šiandien žmonės turi daugybę galimybių žiūrėti, skaityti ir klausytis, garsas išlieka ypatinga ir paklausi pasakojimo forma. Jis leidžia ne tik išgirsti istoriją, bet ir tapti jos kūrėju – tiesa, vaizduotėje. Ko gero, čia ir slypi didžioji šių radijo laidų žavesio dalis.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.