Aktorė Lilija Žadeikytė – viena iš tų asmenybių, kuriai kūryba nėra tik darbas, tai – gyvenimo būdas. Nuo kino, teatro, poezijos skaitymų, radijo vaidmenų iki skiautinių meno – visose srityse ji paliko ryškų pėdsaką, kuris įsispaudė ir teatro bei televizijos istorijoje.

Teodora RAŠIMAITĖ

Prisiminimai apie aktorės Lilijos Žadeikytės kūrybinį kelią sugulė nuotraukų albume, kurį vartome susėdusios pokalbio. Dalis jų – istorinės ir unikalios, dalis jau atsidūrė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje ar išviliojamos iliustruoti prisiminimų ir teatro bei kino istorijos knygoms. Juk aktorė vaidino pirmajame Lietuvoje sukurtame televizijos spektaklyje, kuris buvo filmuotas mokykloje, vaikams dar mokantis vakarinėje pamainoje ir skambant mokyklos skambučiui, nes Lietuvos televizijoje tuomet tebuvo patalpa diktoriams skaityti žinias.

Vienas pirmųjų aktorės L. Žadeikytės vaidmenų – dabar jau legendiniu vadinamame 1969 m. Arūno Žebriūno režisuotame kino filme „Gražuolė“, kuriame Lilija vaidino pagrindinės herojės mergaitės motiną.

L. Žadeikytė nusifilmavo ir pirmajame tikrame televizijos seriale „Giminės“ bei jo tęsinyje „Giminės. Po 20 metų“, kurį taip pat galima pavadinti legendiniu. Ir nors nuo serialo pasirodymo pradėjo dešimtmečiai, aktorė sako, kad nemažai žmonių ją prisimena būtent kaip Birutę Šeputienę iš šio serialo.

Teatras ir kinas – ne vienintelės kūrybinės L. Žadeikytės vagos, ji dirbo ir radijuje, kur vaidino bei režisavo radijo pjeses suaugusiesiems ir vaikams, įrašinėjo pasakas, be to, surengė daugybę poezijos skaitymų, monospektaklių.

Teatras – pirmoji meilė

Paklausta, kokius darbus, kurių nudirbta tikrai nemažai, laiko svarbiausiais, labiausiai įsimintinais ar mieliausiais, aktorė sako negalinti išskirti nė vieno. O jei ką ir galėtų išskirti, tai savo aktorinio kelio pradžią, kurią prisimena su džiugesiu. Parodo ir nuotrauką, kurioje ji – pirmąkart scenoje, būdama 9-erių, kartu su tėvu Aleksandru Žadeikiu žymaus režisieriaus Romualdo Juknevičiaus režisuotame spektaklyje. Pokario metais režisierius, išvytas į Telšius, įkūrė šiame mieste Žemaičių dramos teatrą, į kurį pasikvietė aktorės tėvą, kuris taip pat buvo priverstas palikti Kauną – miestą, kuriame baigė studijas Vytauto Didžiojo universitete, turėjusiame teatro studiją. Vėliau R. Juknevičius persikėlė į Klaipėdą, o kartu pakvietė ir Lilijos tėvą.

„Buvo pokaris, neturėjome kur gyventi, tad visa šeima įsikūrėme tiesiog teatre, viename kambarėlyje. Grįžusios iš mokyklos su sese pirmiausia bėgdavome žiūrėti repeticijų. Manydavom, kad mūsų niekas nemato, sėdėdavom pasislėpusios trečiame aukšte, bet mūsų kaspinai, pasirodo, švietė prieblandoje. Kartą režisierius, užmetęs akį į paskutines eiles, linktelėjo ir tarė: „Na, dabar jau galime pradėti, – juokdamasi prisiminė aktorė. – Mano vaikystės aplinka buvo tokia, ir kai reikėjo rinktis gyvenimo kelią, kito varianto kaip aktorystė net nesvarsčiau: stojau į Lietuvos konservatoriją ir niekuomet negalvodavau, kuo dar galėčiau būti, – kitokio gyvenimo tiesiog nepažinojau ir iki šiol nepažįstu. Kita vertus, gal tai ir nėra labai gerai.“

Studijas aktorė prisimena kaip sunkias, bet įdomias, jos teigimu, nebuvo net jokios konkurencijos – regis, visiems užteko vietos. O aktorės kūrybinis kelias taip pat prasidėjo Klaipėdos teatre, kaip dabar sakytume, šoko terapijos būdu. „Vos baigusi studijas, dar vasarą atvykau į Klaipėdos dramos teatrą – už kelių dienų gastrolės, o gavau trylika spektaklių tekstų. Ypač įsiminė eiliuota Pedro Kalderono pjesė „Meile nežaidžiama“, kurią teko vaidinti pirmiausia. Užkulisiuose pasikartodavau – ir į sceną. Kartą iš scenos išėjau kitoje pusėje, nei liko tekstas – siaubas! Bet paprašiau, kad kas nors greitai atneštų… Visas spektaklis man praėjo svaigulyje“, – pasakoja aktorė. Tokia buvo pradžia, bet netrukus viskas stojo į savo vėžes.

Balsas iš vaikystės

Vėliau L. Žadeikytė dirbo ir Vilniaus jaunimo teatre, dalyvavo daugybėje literatūrinių vakarų, skaitė poeziją ir prozą. Aktorės kūrybinė biografija neatsiejama nuo Lietuvos radijo. Ji ne tik įgarsino daugybę literatūrinių kūrinių, bet ir režisavo radijo spektaklius. Tarp jų – Hanso Kristiano Anderseno pasakos ir kiti klasikos kūriniai. Radijo menas, pasak Lilijos, turi ypatingą galią: balsu perteikiama emocija, atmosfera ir nuotaika leidžia klausytojams kurti savo vaizduotės teatrą.

Darbas radijuje aktorei suteikė daug džiaugsmo – kolektyvas puikus, darbai įdomūs. Kaip pati sako, radijas ją gelbėjo ir sunkiais laikais, kai po Nepriklausomybės paskelbimo teatras neteko ir populiarumo (gyvenimas tapo įdomesnis už teatrą), ir finansavimo. Vis dėlto apie sunkius laikus aktorė tiek ir tepasakė, kad visa širdimi rėmusi Lietuvos nepriklausomybę, važiavusi į Maskvą su varpu ir Lietuvos vėliava (buvo tokia akcija), budėjusi prie rusų okupantų užimto Lietuvos radijo ir televizijos pastato… O ir „naujųjų laikų“ ji anaiptol nepeikia, nors atsidūsta, kad politikos naujienos jos nedžiugina, o taip norėtųsi, kad viskas būtų gerai.

Paklausta apie jauseną sovietiniais metais, aktorė taip pat išliko santūri. „Politika anais laikais mums nei buvo įdomi, nei mes žinojome, ką ta valdžia daro. Kai reikėdavo ruošti kokius nors propagandinius tekstus, rodės, nesuprasdavai, ką čia darai“, – kalbėjo pašnekovė.

Vienatvės godos

Tačiau aktorės darbai – ne vien prisiminimuose. Vienas ryškiausių jos dabarties darbų – monospektaklis „Gyvenu viena“, pastatytas pagal Viktorijos Daujotytės tekstus teatre „Arbatvakariai“. Tai jautrus, gilus ir kartu šviesus pasakojimas apie vienatvę, kasdienybę, žmogaus vidinį pasaulį ir gebėjimą išlikti gyvam net tuomet, kai atrodo, jog gyvenimo spalvos blėsta. Aktorė – iš tų, kuriems nėra sunku visą valandą vienam išlaikyti žiūrovų dėmesį. Spektaklyje ji neskubėdama, lėtai ir tvirtai pasakoja trumpas istorijas, „šnekėjosi“ su abrozdėliais, dalydamasi savo didžiuliu liūdesiu ir ilgesiu, o pabaigoje tiesiog primena nepamiršti vienišų žmonių.

Didžiąją spektaklio dalį prasėdėdama už stalo, ji iš dėžutės traukia korteles, iškirptas iš saldainių dėžučių, kurios atstoja ir nuotraukas, ir laiškus, atvirukus, o ramus kalbėjimas primena senąsias teatro tradicijas.

L. Žadeikytė išliko atspari ir šių laikų madai aršiai kritikuoti viską, kas tik patenka į akiratį, ir nuolatos prisiminti „senus gerus laikus“. Vis dėlto, paklausta apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą, atsakė, kad jis „be jokios abejonės, ne mano“, nes labiau primena cirką ar akrobatiką. Pasakojo neseniai apsilankiusi Henriko Ibseno pastatyme viename iš Vilniaus teatrų, bet jai susidarė įspūdis, kad aktoriai skuba išberti tekstą, kad kuo greičiau galėtų eiti namo ar į kitus darbus.

Ruošiantis pokalbiui su aktore, kaip visuomet, teko apžvelgti viešumoje prieinamą informaciją, ankstesnius interviu apie jos gyvenimą ir kūrybą. Žinių pasirodė esą labai mažai, o iš asmeninio gyvenimo – apskritai tik trupinėliai.

Iš kalbos išėjo, kad dabar jau našlaujanti aktorė buvo ištekėjusi du kartus, o dar pridūrė, kad abu jos vyrai buvę labai protingi, ji džiaugiasi ir vaikais, ir anūkais. Tačiau L. Žadeikytė patvirtino, kad viešai kalbėti asmeninio gyvenimo temomis ji nemato prasmės, nors mielai dalijasi prisiminimais apie kūrybinį kelią. Tokios nuomonės laikėsi visada, todėl ir informacijos apie jos gyvenimą pasklido tiek nedaug. Pasak aktorės, sunkesnių momentų, kaip tikriausiai ir kiekvieno žmogaus gyvenime, yra buvę, bet ji linkusi juos pasilikti sau.

Skiautinių poezija

Jau daugiau nei du dešimtmečius L. Žadeikytė aistringai užsiima skiautinių menu. Tai jai – ne tik pomėgis, bet ir savotiška meditacija, susikaupimo, ramybės ir vidinio grožio ieškojimas. Iš audinių atraižų gimsta ne tik servetėlės ar pagalvėlės, bet ir didžiuliai spalvingi apklotai, kuriuose susipina formos, spalvos ir istorijos. Tiesa, aktorė užsiminė, kad nuo šios veiklos traukiasi, o ir skiautės suslapstytos, tačiau ir čia aktorė išliko santūri, tad smalsumą vėl teko atidėti į šalį.

Šis pomėgis prasidėjo netikėtai: ieškodama atsipalaidavimo, rankų darbo, kuris leistų nuraminti mintis ir pasinerti į spalvų pasaulį, Lilija atrado skiautinių siuvimą. Greitai tai tapo nebe tik pomėgiu, o dar viena saviraiškos forma. O ir patys skiautiniai nėra atsitiktiniai – juose telpa prisiminimai, asociacijos, poezijos nuojauta. Kiekvienas siūlės dygsnis – lyg žodis eilėraštyje.

Lilijos skiautiniai buvo eksponuojami parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Prancūzijoje, kur jie sulaukė ypač daug dėmesio. Ten jos darbai vertinti kaip tekstilės poezija – ne tiek dėl technikos tobulumo, kiek dėl emocinio krūvio ir meninio jausmo. Viena iš parodų Lietuvoje net vadinosi „Skiautinių poezija. Poezijos skiautinys“ – joje siuviniai buvo lydimi poezijos skaitymų. Ši sintezė – rankdarbio ir žodžio – tapo natūralia Lilijos kūrybinės asmenybės išraiška.

Skiautiniai aktorei – tai būdas kalbėtis su pasauliu be žodžių. Kai kartais scena nutyla, kai nebėra žiūrovų, ji ima į rankas audinio skiautę, adatą ir kuria pasaulį iš mažų fragmentų. „Kaip ir gyvenime – kartais viskas subyra į dalis. Bet tu gali tas dalis vėl siūti, jungti, derinti ir sukurti kažką naujo, šilto, tikro“, – sako pašnekovė.

Ši kūryba reikalauja kantrybės, bet Lilijai tai – ne trūkumas, o dorybė. Ji mėgaujasi procesu – nuo spalvų derinimo iki paskutinio dygsnio. O kiekvienas darbas – tarsi meno kūrinys, kuriame gyvena ne tik spalvos, bet ir prisiminimai, nuotaikos, emocijos.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.