Savaitgalį vasara pasiūlys porą giedrų dienų, tinkamų aktyviam laisvalaikiui - pavyzdžiui, šeimos bendrai iškylai dviračiais. Išmokti važiuoti dviračiu – smagus, bet kartu ir iššūkių kupinas procesas. Tėvams dažnai tenka apsispręsti: koks dviratis tinkamiausias, kaip padėti vaikui įveikti baimę nukristi ir užtikrinti saugumą net ir trumpose kelionėse dviračiu.

Geriausiai apie tai gali papasakoti trenerė Tatjana Petrauskienė, kuri kasdien dirba su mažaisiais Lietuvos dviratininkais ir puikiai išmano jų pirmuosius žingsnius minant pedalus.

Kokį dviratį rinktis?

Didžiausias rūpestis tėvams prasideda jau renkantis dviratį –nors rinkoje gausu įvairių modelių ir dydžių, dažnai kyla klausimų, kuris yra tinkamiausias.

„Svarbu, kad atitiktų vaiko ūgį, nes dviračių ratų ir rėmų dydžiai būna įvairūs. Tačiau jei jis dar nėra bandęs minti pedalais, pirmiausia verta pradėti nuo balansinio, kuris padeda išmokti išlaikyti pusiausvyrą bei pasiruošti važiavimui tikru dviračiu“, – sako trenerė.

Tiesa, ji duoda „auksinį patarimą“ visiems tėvams, kuris padės ne tik sutaupyti, bet ir išvengti nereikalingų pirkinių: „Dažnai yra nuperkamas įprastas dviratis, nuimami nuo jo pedalai, kad vaikas galėtų pirmiausia išmokti išlaikyti pusiausvyrą ir tvirtai laikyti vairą. Kai tai įvaldo, pedalai vėl uždedami, ir jis jau būna pasiruošęs išmokti važiuoti tikru dviračiu.“

T. Petrauskienė taip pat primena: vaikas turėtų dėvėti šalmą, ant dviračio rėmo turėtų būti primontuotas atšvaitas, kad būtų matomas kelyje kitų eismo dalyvių.

Kristi turi būti nebaisu

Vaikams dažnai būna baisu kristi nuo dviračio – ši baimė gali tapti viena didžiausių kliūčių mokantis važiuoti, nukritę gali susižeisti, todėl neretai atsisako bandyti ar greitai nusivilia po pirmųjų nesėkmių.

„Jeigu vaikas bijo kristi, rekomenduojama mokytis važiuoti ten, kur danga yra minkštesnė – pavyzdžiui, ant pievos ar miško takeliais. Nukritus ant žolės, sumažėja tikimybė susižeisti, todėl nelieka stipraus baimės jausmo.

Esu girdėjusi apie vieną mažų vaikų trenerį, kuris mokė kristi ant šieno kupetos – jis lengvai stumtelėdavo, kad vaikai pajustų, koks yra kritimo jausmas ir suprastų, jog tai nėra taip baisu, kaip gali atrodyti“, – patarimais dalinasi T. Petrauskienė.

Kelyje – svarbiausia taisyklės

Į Lietuvą įžengiant tikrajai vasarai, dauguma iš mūsų praleidžia vis daugiau laiko lauke, o dviračių kelionės tampa vis populiaresniu laisvalaikio būdu. Tačiau neretai pamirštame vieną svarbų dalyką – tinkamai suplanuoti važiavimo maršrutą, kuris užtikrintų saugumą ir komfortą, ypač keliaujant su vaikais.

„Svarbiausia vengti intensyvaus eismo, didelių sankryžų su šviesoforais ar judrių gatvių. Pravartu pasirinkti kelią, kuriame būtų galimybė prireikus pasukti į kelkraštį ar važiuoti pieva“, – sako trenerė.

Ji taip pat ragina tėvus nuolat priminti vaikams apie taisykles, kurių privalo laikytis kiekvienas eismo dalyvis: „Kai treniruoju mažųjų grupę ir vykstame į lauką, visuomet primenu, kad važiuojant bendro naudojimo gatvėmis turime laikytis drausmės: važiuojame vienas paskui kitą, nesistumdome, nelenkiame ir laikomės saugaus atstumo vieni nuo kitų. Tai padeda laiku sureaguoti, jei kas nors sustoja priekyje ar iš galo, ir išvengti susidūrimų. Kai jau išvažiuojame iš eismo zonos į miškelį ar kitą saugesnę erdvę, galime šiek tiek atsipalaiduoti – važiuoti laisviau, plačiau ar net palenktyniauti.“

BNS inf.