Leidykla „Briedis“ pristato Algio Vyšniūno knygą „Kruvina Kengyro istorija“. Tai bandymas pakelti užmaršties uždangą nuo vienos didžiausių tragedijų per visą Gulago istoriją – 1954 m. Kengyro lagerio sukilimo, ir pagerbti pamirštus sukilėlius. Šis Laisvės kovų istorijos puslapis dažnai nutylimas arba, dar blogiau, Rusijos propagandos pateikiamas kaip kriminalinis smurto protrūkis, o sukilėliai – kaip nusikaltėliai. Stingant alternatyvaus ir solidaus pasakojimo iš nukentėjusiųjų pusės, būtina lopyti šią istorinės atminties spragą.

Remdamasis dokumentais, atsiminimais, moksliniais tyrimais, publicistiniais straipsniais autorius pristato kruvino sukilimo panoramą, kartu ir nuoseklią įvykių chronologiją. Daug dėmesio skiriama sukilimo priežasčių ir pasekmių analizei. Įvykiai aprašomi neišleidžiant iš akių konteksto, todėl skaitytojas ras ir bendro pobūdžio informacijos apie Gulagą. Knygoje yra atskiras skyrius apie Steplage kalėjusius ir Kengyro sukilime dalyvavusius lietuvius. Pateikiamas visų lietuvių, kalėjusių Steplage (Pesčianlage), sąrašas pagal lagerių skyrius. Būtina pabrėžti, kad knygos struktūrą lėmė itin nevienodos kokybės ir gausos informaciniai šaltiniai.

Gyvų Kengyro įvykių liudininkų nebeliko. Todėl ši istorija, galima sakyti, turi tam tikrų detektyvinių elementų. Iki šiol nėra aišku, kas vadovavo sukilimui, kiek sukilėlių žuvo, kur jie palaidoti. Nežinoma, ir kiek lietuvių dalyvavo Kengyro sukilime, taip pat – kiek iš jų žuvo malšinant sukilimą. Todėl tikroji pagarba lietuviams, dalyvavusiems Kengyro sukilime, būtų aiškus visų unikalaus pasipriešinimo, didvyriškumo ir pasiaukojimo atvejų toli nuo Lietuvos įvardijimas. Sukilimo pogrindinio komiteto nariai lietuviai turi būti paskelbti tautos didvyriais (būtent taip padarė ukrainiečiai). Būtina rasti istorijos ūkanose dingusius sukilimo dalyvius, sužinoti jų likimus ir palaidojimo vietas. Ar tai įmanoma? Neaišku, kol patys sau neatsakysime į klausimą, ką mums reiškia Kengyro istorija.

Birželio 13 d. 17 val. architektas, profesorius Algis Vyšniūnas pristatys savo knygą „Kruvina Kengyro istorija“ Kauno IX forto muziejaus nemokamame renginyje „Birželio sodas 2025“.

Knygos ištrauka

Iš JAV režisieriaus Steveno Spielbergo filmo „Šindlerio sąrašas“ (1993) visas pasaulis sužinojo apie Krokuvos-Plašovo koncentracijos stovyklos komendantą Amoną Goethą. Jis buvo psichopatas, kasdien asmeniškai žudydavęs atsitiktinai atrinktus kalinius. Tačiau mažai kas žino, kad panašus veikėjas buvo stalininiame Gulage. To budelio pavardė – NKVD pulkininkas Stepanas Garaninas, jis 1937–1938 m. vadovavo vienam iš lagerių Kolymoje. Sevvostlage 1937–1938 m. buvo nušauta 26 000 žmonių, neskaičiuojant mirčių dėl kitų priežasčių. Steplage toks „herojus“ buvo kapitonas I. Beliajevas.

Tai nebuvo pavieniai atvejai. 1943–1946 m. aktyviai veikė sovietų karinės kontržvalgybos struktūros SMERŠ. Siekdamas viską kontroliuoti, J. Stalinas fronto linijų užnugaryje įkurdino SMERŠ padalinius. Mažiausias įtarimų šešėlis, tariama nepagarba ar abejonė J. Stalino įsakymu arba žodžiu – ir smeršininkai be gailesčio ir teismo įtariamuosius sušaudydavo vietoje, priešais rikiuotę, negailestingai susidorodavo su visais, kurie buvo įtariami bent menkiausiu nelojalumu režimui. SMERŠ tapo pačiu tikriausiu teroro įrankiu, kurio saviškiai bijojo ne ką mažiau nei priešo. Daugelis NKVD/MGB/MVD karininkų tarnavo SMERŠ’e, vėliau ėjo atsakingas pareigas Gulago sistemoje. Pravertė patirtis, įgyta šaudant žmones be teismų ir gailesčio.

1954 m. birželio 20 d. SSRS metalurgijos įmonių statybos ministras D. Raizeris ir SSRS spalvotosios metalurgijos ministras P. Lomaka kreipėsi į SSRS Ministrų Tarybą, reikšdami nepasitenkinimą, kad dėl maišto Kengyro lageryje sutriko vario rūdos gavyba Žezkazgano kasyklose. Paprašyta per 10 dienų padaryti lageryje tvarką.

Normalus žmogus „tvarką“ supranta kaip elgesio algoritmą, kuris konstruojamas pagal tam tikrą logiką, darnią sistemą, veiksmų eiliškumą, arba, paprasčiau pasakius, „tvarka lageryje“ reiškia, kad kaliniai turi grįžti prie darbų. NKVD/MGB/MVD kariškiai nurodymą „padaryti lageryje tvarką“ supranta savaip – kaliniai yra ne oponentai, o priešai, todėl juos reikia fiziškai sunaikinti.

Birželio 23 d. SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas G. Malenkovas nurodė: „Vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui imtis būtinų priemonių ir raportuoti apie įvykdymą.“ Netgi šiame etape nurodymas „imtis būtinų priemonių“ dar nereiškė įsakymo panaudoti tankus. Bet generolams tai skamba kaip įsakymas pulti. Pirma grandis, kurioje buvo priimtas sprendimas panaudoti tankus, buvo būtent SSRS MVD ir konkrečiai – generolas S. Kruglovas. Paskui prievartos mechanizmai sukosi savaime.

Birželio 24 d. generolas S. Jegorovas iš Kengyro pranešė SSRS vidaus reikalų ministrui S. Kruglovui apie į Kengyrą išsiųstą tankų ešeloną. Tankai išsidėstė 12 km nuo lagerio ir laukė komandos pulti. SSRS vidaus reikalų ministras S. Kruglovas, remdamasis valstybinės komisijos, į kurią įėjo pats ministras, SSRS generalinio prokuroro R. Rudenkos ir KGB pirmininko I. Serovo, sprendimu, įsakė panaudoti tankus. MVD komisija ir SSRS prokuratūra Kengyre pasirašė aktą šturmuoti lagerį naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją. Buvo parengtas specialusis planas: prisidengiant penkiais tankais įvesti į lagerį kariuomenę.

Pranešimas spaudai.