Negailestingai bėgantis laikas pakeitė energingojo maestro, buvusio Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO) meno vadovo ir dirigento Juozo DOMARKO gyvenimo ritmą. Maestro, liepos 28 d. minėsiantis 90-metį, šiandien gyvena prisiminimais apie tą laiką, kai pasirinko muziko kelią ir negailėjo nei jėgų, nei tėviškų patarimų bei šiek tiek pipiriukų orkestrantams, kurių dauguma – buvę jo mokiniai.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Variacijos ne tik iš praeities

Prieš 12 metų Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vairą perdavęs vienam pirmųjų ir gabiausių savo studentų Modestui Pitrėnui, J. Domarkas pernai gegužę atsisveikino ir su ilgamete pedagogine veikla (1968–2025) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Čia vykusiame įspūdingame renginyje, pavadintame „Variacijos iš praeities“, liejosi prisiminimai, skambėjo ir muzika. Buvo prisimintas ir jo vadovautas studentų simfoninis orkestras, ir 1995 m. įsteigta Dirigavimo katedra, kuriai maestro vadovavo 20 metų, taip pat Mušamųjų instrumentų klasė. Tad nuveikta iš tiesų daug. O kaip žymusis muzikas jaučiasi dabar?

„Normaliai… Nesidraskau ir neieškau dangaus pagalbos. Rašau, skaitau, klausausi muzikos per „Mezzo“ kanalą, domiuosi lietuvių kompozitorių kūryba, mankštinuosi, su žmona Liudvika kartkartėmis nueiname į koncertą“, – pasakoja kone visą gyvenimą muzikai ir jos sklaidai atsidavęs nuo Plungės kilęs vilnietis.

Liudvika, su kuria pašnekovas kartu jau 27 metus, prisėdusi prie padengto kavos stalelio, kartais įsiterpia į mūsų pokalbį ir priduria: „Kiekvieną rytą Juozas apie pusvalandį mankštinasi, o du kartus per savaitę per „Zoom“ programą dirba su asmenine trenere. Tos treniruotės jam padeda atsikratyti peties skausmo, kuris atsirado diriguojant, o dėl užklupusios ligos dar teko pakeisti šeimos mitybą: atsisakyti cukraus ir kitokių greitųjų angliavandenių. Taip gyvename jau dvylika metų, išmokome gaminti sveiką maistą, ir viskas gerai“, – dėsto moteris.

Ramus šeimos užutėkis

Nepaneigsi, kad ramus šeimos užutėkis žmogaus gyvenime labai svarbus. J. Domarkas apie pažintį su savo gyvenimo šviesuliu – 22 metais jaunesne Liudvika – kalba labai šiltai. „Buvo toks atsitikimas, kai 1997 m. garsiajame sostinės „Neringos“ restorane, kuriame vyko tuometės Čekoslovakijos ambasados rengiama šventė, pirmą kartą pamačiau Liudviką, ir ji išsyk mane patraukė. Net nežinau, kuo“, – pasakoja maestro. Prieš pusantro mėnesio dirigentas buvo palaidojęs žmoną, baleto mokytoją, o tą vakarą suprato, kad likimas jam siunčia antrą galimybę kurti šeimą. Tiesa, Liudvika nebuvo baigusi muzikos mokslų, tačiau muziką mėgo. Tos pažinties metu ji gyveno Anykščiuose ir dirbo savivaldybėje.

Piršlybos ir vestuvės įvyko po dvejų metų. Apie laimingą santuoką byloja ir viename iš buto kambarių, kurio sienas puošia garbaus muziko portretai, Domarkų giminės nuotraukos ir kitos relikvijos, esantis žvaigždėlapis su užrašu: „Po šiuo dangumi prasidėjo mūsų istorija.“ Jame užfiksuotas dangaus kūnų išsidėstymas jųdviejų vestuvių dieną. Žvaigždėlapį surado ir per sidabrines vestuves maestro padovanojo vaikai iš ankstesnių poros santuokų.

J. Domarko šeima didžiuojasi ir dar viena relikvija, liudijančia 2023 m. popiežiaus Pranciškaus suteiktą Apaštališkąjį palaiminimą.

Ką primena batuta?

Sugrįžti prie muzikos temos su maestro, kurį žinomi muzikologai vadina įkopusiu į savo srities olimpą, padėjo klausimas, ar jis dažnai apsilanko kokiame nors Nacionalinėje filharmonijoje vykstančiame ypatingesniame koncerte. „Jeigu neužklumpa koks negalavimas, mes su Liudvika mielai nueiname. Tai natūralu, nes aš pusę amžiaus dirbau tuose muzikos šventove vadinamuose rūmuose. Paskiausias mūsų aplankytas koncertas buvo, kai M. Pitrėnas dirigavo amerikiečių kompozitoriaus Džono Adamso kūrinį „Harmonielehre“. Beje, šį kūrinį 1988 m. man pirmajam Europoje teko diriguoti Sankt Peterburge vykusiame tarptautiniame muzikos festivalyje“, – prisimena J. Domarkas.

Prakalbus apie dirigavimą, teiraujuosi, koks maestro požiūris į nuolatinį dirigento instrumentą – batutą. „Tai – išskirtinis muzikos instrumentas, nors pats savaime jokio garso jis neskleidžia, – dėsto pašnekovas. – Teko matyti žymaus lenkų dirigento Tadeušo Strugalos surinktą batutų kolekciją, kurioje yra istorinių lazdelių, inkrustuotų akmenėliais, su įvairiais metalo apkaustais, papuoštų dramblio kaulu.“

Pasak jo, anuomet niekas negalvojo apie lazdelės balansą, svorio centrą, kuris harmoningai derėtų su ranka ir riešu. „Vienokia ar kitokia lazdelė yra pripratimo dalykas. Geriausia – iš medžio ištekinta batuta“, – teigia muzikos asas ir pasididžiuodamas priduria, kad jo namuose yra unikalių batutų – Lietuvos šimtmečio proga Plungiškių draugijos dovanota gintarinė, maestro 70-mečio proga jo orkestrantų įteikta auksinė.

Dirigavimo pagrindai padėti ne Lietuvoje

Ne viename interviu maestro yra akcentavęs, kad būtent dirigavimo studijos tuometiniame Leningrade (dab. Sankt Peterburgas) ir Maskvoje jam suteikė profesionalumo pagrindą. Bet prie to, žinoma, prisidėjo ir žemaitiškas atkaklumas. Vadovaujant LNSO būta ir sunkesnių momentų, kurie nebuvo susiję su muzikavimu. Jam labiausiai gadindavo nuotaiką organizaciniai, ypač disciplinos, barjerai.

„Aš nesukūriau kokio nors specialaus metodo ar visos metodikos. Tik galiu džiaugtis, kad likimas mane suvedė su dviem aukščiausio lygio pedagogais – profesoriumi Ilja Musinu Leningrado konservatorijoje ir prancūzų dirigentu ir kompozitoriumi Igoriu Markevičiumi Maskvoje. Manau, kad iš abiejų pedagogų intuityviai atsirinkau man svarbiausias tiesas“, – sako maestro.

Tos kadaise gautos pamokos pravertė dirbant su didžiuliu kolektyvu – dirigentui paklusdavo apie 100 muzikantų. „Tokiam orkestrui nebuvo paprasta vadovauti. Viskas gerai, jeigu repeticijos vyksta geru ritmu, bet būdavo, kad aš juos patraukdavau per dantį, nors ir nepiktai. Pabari, jeigu atsiranda ne tokia gaida ar nešvarus akordas, o jie ir patys jaučia, kad suklydo. Tada ir reikėdavo tų mano šmaikščių pastabų, nes mūsų bendras tikslas – kuo geresnis atlikimas. Ant manęs muzikantai nepykdavo, o muzikantės, atrodo, mylėjo“, – juokiasi muzikas.

Kelio į didžiąją muziką pradžia

J. Domarkas gimė šalia Plungės esančiuose Varkaliuose, ūkininko šeimoje, kurioje augo keturi vaikai. Jo kelio į muziką pradžia buvo giedojimas Plungės bažnyčios chore, o vėliau prisidėjo mokslai Stasio Šimkaus muzikos mokykloje Klaipėdoje.

„Tėvas Juozapas Domarkas buvo kilęs nuo Kulių Plungės apskrityje, o mama – iš Varkalių prie Plungės. Šeimoje augome keturi vaikai: trys broliai, kurių vyriausias, aš, kaip ir tėvas, pavadintas Juozapu. Vėliau kas treji metai gimė broliai Stanislovas ir Eligijus, o jauniausia iš mūsų – sesuo Rūta, – pasakoja maestro. – Tėvas buvo vienas sėkmingiausiai dirbusių ūkininkų. Pirmaisiais pokario metais, iškilus būtinybei stoti į kolūkius, jis kategoriškai atsisakė, bet stebuklingai išvengė tremties. Tada jis susikrovė kuklią mantą ir, pasikinkęs kumelaitę, kartu su mama išvyko iš namų. Nujausdamas grėsmę, pasirūpino, kad vaikai būtų išvežioti pas gimines. Vėliau tėvai nukako į Klaipėdą, o kai įsikūrė, pasiėmė mus visus. Taip aš tapau klaipėdiečiu“, – aiškina muzikas.

Uostamiestyje Juozui ir kilo noras pasukti muzikos keliu, nes mokykloje jis buvo ne pats geriausias mokinys, o muzika jį traukė vis labiau. Jaunesnieji broliai Stasys ir Eligijus taip pat gyvenimą susiejo su muzika – sėkmingai baigė tą pačią muzikos mokyklą, o vėliau – ir mokslus Vilniaus bei Leningrado konservatorijose. Stanislovas Domarkas darbavosi Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose, o jauniausias brolis Eligijus buvo Operos ir baleto teatro režisierius.

Viskas prasidėjo nuo klarneto

Maestro teigimu, muzikos bacilos Domarkų giminėje būta. „Tėvas grojo mandolina, o dėdė pūtė tūbą… Kai įstojau į S. Šimkaus muzikos mokyklą, man davė violončelę, bet ja groti nesisekė, o mama komiso parduotuvėje nupirko klarnetą, kuris man labai patiko, tad pasiprašiau į klarneto klasę. Baigęs mokyklą įstojau į Lietuvos konservatoriją Vilniuje tęsti klarneto studijų, – prisimena maestro. – Po to buvo minėtos simfoninio dirigavimo studijos Leningrade ir stažuotė Maskvoje.“

1964 m., dar studijuodamas penktame kurse, J. Domarkas gavo tuomečio kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą tapti Lietuvos filharmonijos simfoninio orkestro meno vadovu ir dirigentu. Dar po ketverių metų patraukė pedagoginis darbas Lietuvos konservatorijoje. Nuo 1972 m. jis ėmė vadovauti studentų simfoniniam orkestrui. „Matydamas poreikį, inicijavau mušamųjų instrumentų klasę, o vėliau buvo įsteigta Dirigavimo katedra. Tapau profesoriumi“, – dėsto maestro.

Tautiškų simfonijų krikštatėvis

Humorą ir šmaikščius posakius mėgstantis J. Domarkas ir mūsų pokalbio metu šypsodamasis ištaria: „Mano darbas nenuėjo šuniui ant uodegos.“ Ir iš tiesų taip – muziko indėlis į šalies kultūrą ryškus. Labai svarbu ir tai, kad maestro galima vadinti daugybės lietuvių kompozitorių muzikos atlikimo krikštatėviu. Jis parengė ir dirigavo daugiau kaip 100 lietuvių simfoninių kūrinių premjerų ir garsino Lietuvos vardą pasaulio scenose.

Viename interviu maestro teigė, kad per 51 metus vadovaujant orkestrui jam teko pereiti „visą Dantės pragarą – nuo pirmų vartų iki pirmo debesėlio“. Kaip pats prisipažįsta, buvo sunku, o kartais beviltiška. Baisiausia, kad be galo daug dirbdamas nežinojo, koks bus darbo rezultatas. „Kiekvieną muzikantą lydi įsitikinimas, kad galėjo padaryti daugiau ir geriau. Visuomet atrodo, kad dar nieko doro nenuveikė“, – tvirtina pašnekovas. Tačiau nuolatinis ir intensyvus darbas leido J. Domarkui pasiekti norimų rezultatų. Tai liudija ir valstybiniai apdovanojimai, o svarbiausia – rimtosios muzikos žinovų pripažinimas, kuris atpirko visus vargus.

Garsūs Plungės festivaliai

Trijų brolių Domarkų, kurie yra viena ryškiausių Lietuvos muzikos pasaulio dinastijų, veikla ir didžiausi nuopelnai apima simfoninės muzikos puoselėjimą, operos ir operetės žanrų gaivinimą ir pedagoginę veiklą.

Visi trys nepamiršta tėviškės Plungėje. Klaipėdos muzikiniame teatre dirbusio S. Domarko iniciatyva 2006 m. buvusiame kunigaikščių Oginskių dvare Plungėje pradėti rengti tarptautiniai Mykolo Oginskio festivaliai tapo traukos jėga ne tik Žemaitijos, bet ir visos Lietuvos muzikos mylėtojams. Koncertai vyksta dvaro žirgyne, kur yra puiki akustika. J. Domarkas yra festivalio meno vadovas, formuoja programą, diriguoja atidarymo koncertus. Kiekvienas festivalis pradedamas iškilmingomis patrankų salvėmis ir Mykolo Kleopo Oginskio polonezu „Atsisveikinimas su Tėvyne“. Žiūrovai šį kūrinį išklauso stovėdami.

Pernai vykęs XX festivalis buvo skirtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms. Priminsime, kad M. K. Čiurlionis mokėsi kunigaikščio M. Oginskio muzikos mokykloje, grojo orkestre, o dvarininkas finansavo jo studijas.

Išankstinė jubiliejaus dovana

Tarsi išankstinė artėjančio J. Domarko 90-mečio dovana jam ir visiems muzikos mylėtojams – 2025 m. išleista muzikos pedagogo profesoriaus Remigijaus Vitkausko knyga „Juozas Domarkas. Pusė šimtmečio su orkestru“ (Vitae Litera), kurioje naujai atskleidžiamas ypatingas kūrybinis dirigento ir jo vadovaujamo kolektyvo ryšys.

Pats knygos sudarytojas, bene penkis dešimtmečius grojęs J. Domarko vadovautame orkestre, pratarmėje rašo: „Maestro žinomas ir daugelyje užsienio šalių, tačiau jo, kaip menininko, požiūris į įvairią muziką, dirigavimo procesą, interpretavimą, repeticijų organizavimą, koncertus ir pedagoginė veikla nėra pakankamai išanalizuota ir įvertinta. O tai plačios ir gilios kultūros žmogus, iškili Lietuvos kultūros asmenybė.“

Knygoje randame įdomių pokalbių su J. Domarku, kuriuose giliau žvilgtelėta į simfoninio orkestro kasdienį gyvenimą, susidedantį iš daugybės atradimų, praradimų, kompromisų, džiaugsmo, liūdesio ir kitų išgyvenimų. Tai labai vertinga įžvalga, kuri atskleidžia ir kai kurias dirigento ir orkestro bendravimo paslaptis. Joje teigiama, kad tik dėl dirigento mosto apsilankymas koncerte tampa unikalia ir nepakartojama švente. Ir tai galioja vertinant ne tik J. Domarko, bet ir jo išugdytų mokinių M. Pitrėno, Dainiaus Pavilionio, Egidijaus Ališausko, Modesto Barkausko, Virgilijaus Visockio, Tomo Ambrozaičio, Manto Jauniškio, Karolio Variakojo, Imanto Šimkaus ir kitų indėlį į kultūrą, pastaruoju metu tapusią diskusijų ir prieštaravimų objektu.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.