Kultūrinė atskirtis Lietuvoje mažiau matoma už ekonominę ar socialinę, nors tyrimai rodo, kad ji formuoja nuoseklų visuomenės elgsenos modelį, kuris veikia visose gyvenimo srityse. Tačiau gyventojų dalyvavimą kultūroje lemia ne tik pomėgiai ar individualūs sprendimai, bet ir struktūriniai veiksniai – pajamos, išsilavinimas, gyvenamoji vieta ir amžius.

Teodora RAŠIMAITĖ

Kaip į kultūros reiškinį pažvelgti plačiau ir įvertinti, kokią vietą kultūra iš tiesų užima šalies socialiniame audinyje? Kas lemia, kad vieni žmonės kultūros renginiuose lankosi nuolat, o kiti – retai ar visai nesilanko? Ar kultūrinis dalyvavimas – tik pomėgių klausimas ar vis dėlto tam tikros socialinės struktūros atspindys? Tyrimai rodo, kad įsitraukimą į kultūrą veikia ne tik asmeniniai interesai, bet ir aplinka, kurioje žmogus gyvena, jo turimi ištekliai ir kultūrinė socializacija, kultūrinė atskirtis, kaip ir bet kuri kita, gali būti aiškiai išmatuojama, o kultūra turi realią įtaką visuomenės gyvenimui.

Lietuvos kultūros taryba, stebinti kultūros procesus, analizuoja sektoriaus būklę, vertina finansavimo poveikį, teikia kultūros politikos rekomendacijas ir formuoja finansavimo kryptis. Vienas iš svarbiausių jos instrumentų – nuo 2014-ųjų kas trejus metus atliekamas tyrimas „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“, leidžiantis įvertinti ne tik žmonių įsitraukimą į šią sritį, bet ir kultūrinės nelygybės mastą.

Netolygumai egzistuoja

Naujausi duomenys rodo, kad 88 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą per metus lankėsi kultūros ir meno renginiuose, muziejuose, kultūros paveldo objektuose ar skaitė knygas. 70 proc. gyventojų palankiai vertina kultūros paslaugų prieinamumą, o 68 proc. – jų kokybę. Vis dėlto šie skaičiai tik iš dalies atspindi realybę: kultūrinis dalyvavimas šalyje – labai netolygus. Įsitraukimą lemia struktūriniai veiksniai – pajamos, išsilavinimas, gyvenamoji vieta ir amžius. Jų poveikis – toks ryškus, kad galima kalbėti apie kultūrinę nelygybę kaip sisteminį reiškinį.

Socioekonominė dimensija – ypač ryški. Scenos menus vartoja 89 proc. dideles pajamas gaunančių gyventojų ir tik 78 proc. mažų pajamų grupės atstovų. Išsilavinimas taip pat turi reikšmės: 90 proc. aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių lankosi kultūros renginiuose, o žemesnio išsilavinimo grupėse šis rodiklis siekia 78 proc. Pajamos riboja pasirinkimus, o išsilavinimas lemia kultūrinį kapitalą – profesinių ir asmeninių patirčių visumą, nukreipiančią į kultūrines veiklas. Šios tendencijos atitinka sociologų seniai aprašytus kultūrinės reprodukcijos mechanizmus: turintieji daugiau išteklių kultūroje dalyvauja aktyviau, o riboti ištekliai lemia mažesnį įsitraukimą.

Apsieina be kultūros?

Teritoriniai skirtumai šalyje irgi egzistuoja. Didmiesčiuose scenos menų vartojimo rodiklis siekia 89 proc., kaimiškose vietovėse – 83 proc. Kultūrinė infrastruktūra koncentruojasi miestuose, todėl regionuose pasiūla yra mažesnė, o į renginius dažnai tenka vykti didesnius atstumus. Tai sukuria kultūrinio dalyvavimo geografiją, ir ji nėra neutrali – atspindi urbanizacijos lemtą nelygybę. Panašus principas galioja ir amžiaus grupėse: į kultūrą įsitraukia 90 proc. 15–19 metų jaunimo, o senjorų – tik 80 proc. Kultūriniai įpročiai formuojasi anksti, ir tie, kurie užaugo kultūriškai palankioje aplinkoje, dažnai kultūra aktyviai domisi visą gyvenimą.

Tyrimas taip pat atskleidė, kad nemaža dalis kultūroje mažiau dalyvaujančių žmonių nėra tam abejingi – jie tiesiog gyvena aplinkoje, kur kultūra nėra praktikuojama, pasiūla yra ribota, o socialiniai ryšiai neformuoja kultūrinių impulsų. Ataskaitoje pabrėžiama, kad jų nuostatas pakeisti – jau sudėtinga. Tai rodo, kad kultūrinė atskirtis gali tapti savipakankamu iš kartos į kartą perduodamu reiškiniu.

Kultūros spiralė

Bendras kultūrinės įtraukties modelis Lietuvoje primena spiralę: tie, kurie turi daugiau kultūrinio kapitalo, jį nuolat stiprina, o tų, kuriems jo trūksta, atotrūkis tik didėja. Todėl skirtumai tarp grupių – 78 ir 90 proc. – ne vien statistika, o ženklas, kad dalis visuomenės sistemiškai lieka už kultūrinio gyvenimo ribų. Kaip minėta, ypač ryški yra socioekonominė nelygybė: pajamų ir išsilavinimo skirtumai sukuria dukart didesnį kultūrinio dalyvavimo atotrūkį nei geografiniai.

Kultūros paplitimas šalyje matuojamas įvairiais parametrais: kultūros organizacijų skaičiumi, menininkų koncentracija, kultūros paveldo objektų gausa, savivaldybių ir valstybės finansavimu. Didžiausia kultūros įvairovė natūraliai telkiasi Vilniuje, tačiau pasiūla ryškiai atsiskleidžia ir kurortiniuose miestuose – jie aktyviai naudojasi kultūra kaip priemone pritraukti lankytojų. Vis dėlto daugelis kultūros sričių regionuose išlieka menkai atstovaujamos. Dažniau dominuoja muzika, teatras, dailė, o kitų sričių pasiūla – fragmentiška.

Lietuvos padėtis žvelgiant į Europos kontekstą nėra išskirtinė: visos menų tarybos ieško būdų stiprinti ryšį su regionų auditorijomis ir užtikrinti kūrybos sklaidą visoje šalyje. Tačiau Lietuvos kultūros tarybos taikomi finansavimo modeliai sulaukia dėmesio ir užsienyje – patirtimi domisi latviai, kroatai ir kitų valstybių atstovai. Apskritai Lietuva kultūros politikos srityje užima aktyvią ir matomą poziciją.

Dedama daug pastangų

Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė, ekonomikos mokslų daktarė Kristina Mažeikaitė kultūros lauką matuoja ne metaforomis, o duomenimis, jos daktaro disertacijos tema – „Kultūros poveikis ekonominei ir socialinei plėtrai“. Ši akademinė patirtis leidžia žvelgti į kultūrą kaip į struktūrinę valstybės raidą veikiančią sritį, kurios poveikis – gerokai didesnis nei vien pramogos ar laisvalaikio galimybės. Kaip pabrėžia pašnekovė, kultūra yra ir visuomenės sanglaudos, ir demokratinės brandos veiksnys.

Vienas reikšmingiausių instrumentų kultūrinei lygybei skatinti – Tolygios kultūrinės raidos programa, veikianti nuo 2019 m. Per penkerius metus finansuota beveik 4 tūkst. projektų už 22,5 mln. eurų, bet tai sudaro tik kiek daugiau nei ketvirtadalį viso poreikio. Regionai 2026 m. prašo 11,6 mln. eurų, tačiau taryba planavo skirti tik 3,3 mln. eurų, o numatomas kultūros biudžeto mažinimas šias galimybes dar labiau riboja. 5 proc. sumažintas biudžetas lemtų, kad Lietuvoje neįvyktų apie 150 kultūros renginių – tiek, kiek per metus surengia Alytaus, Panevėžio ir Marijampolės apskritys kartu. „Ši situacija rodo, kad kultūros sritis daugelį metų išlieka paraštėse dėliojant valstybės prioritetus. Jei būtų galiojęs ankstesnis finansavimo modelis, susietas su akcizo pajamomis, 2025 m. Kultūros tarybos biudžetas būtų siekęs 37 mln. eurų, tačiau faktinis biudžetas sudarė tik 24 mln. eurų. Tai kelia klausimą, kiek dar kartų galima mažinti sektoriaus potencialą, kad nebūtų pažeista jo tvarumo riba“, – teigia dr. K. Mažeikaitė.

Lietuvos kultūros taryba kasmet finansuoja apie 1 300 projektų ir skiria maždaug 600 stipendijų meno kūrėjams. Tyrimai rodo, kad kultūroje dalyvaujantys žmonės linkę būti pilietiškesni, labiau įsitraukę į bendruomenės gyvenimą ir net laimingesni. Todėl investicijos į kultūrą atsiperka ne tik renginių gausa ar kūrybiniais pasiekimais, bet ir didesniu visuomenės sąmoningumo ir pilietiškumo lygiu. Menininkų aktyvumas ir kultūros lyderių atsakomybė prie to prisideda ne mažiau nei finansiniai mechanizmai. Kultūra šiuo požiūriu tampa ne tik simboline, bet ir visuomenę sutelkiančia bei apsaugančia jėga.

Kultūros tarybos pirmininkė pabrėžia, kad kiekvienas skiriamas euras yra investuojamas skaidriai, o grąža – didesnė, nei tikėtasi. Menininkų pasiekimai Lietuvoje ir pasaulyje yra ir jų pačių pastangų, ir kryptingo tarybos darbo rezultatas.

Natūraliai telkiasi sostinėje

Paklausta apie teritorinę atskirtį, pašnekovė tikina, kad nereikėtų nustebti, jog daugiausia menininkų ir kultūros organizacijų yra Vilniuje, bet verta atkreipti dėmesį, kad gausesne kultūrinių veiklų įvairove išsiskiria ir kurortiniai miestai. „Suprantama, kad kultūra padeda pritraukti lankytojų į miestus ir prasmingai praleisti laisvalaikį. Kultūros visuma yra be galo svarbi. Kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų galėti patirti įvairių sričių kultūros veiklų. Regionuose dominuoja muzikos, teatro ir dailės projektai, bet mažiau siūloma ar visai nėra kitų sričių renginių“, – dėsto dr. K. Mažeikaitė.

Taip pat labai svarbus yra kiekvieno gyventojo noras dalyvauti kultūroje. Remiantis tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ duomenimis, apie pusę Lietuvos gyventojų aktyviau įsitraukia į kultūros veiklas dažniau lankydamiesi kultūros renginiuose ar skaitydami knygas, o kita pusė gyventojų kultūrą atranda tik per žiūrimą televiziją ar skaitomą periodiką ir labai pasyviai dalyvauja renginiuose – retai arba visai ne. „Todėl svarbu, kad dalyvautume kultūroje nuo pat mažens ir taip suformuotume vidinį poreikį nuolat justi kultūros pulsą. Tie, kurie augo aplinkoje, kur kultūra buvo matoma ir praktikuojama, ją išlaiko ir vėliau. Tie, kurie augo be jos, dažnai taip ir neatranda“, – pabrėžia dr. K. Mažeikaitė.

Kultūra – ne išlaikytinė

Pasak Lietuvos kultūros tarybos pirmininkės, investicijų į kultūrą grąža atsiskleidžia ne tik per meninius pasiekimus, bet ir per visuomenės atsparumo, solidarumo bei sąmoningumo augimą. „Kultūros bendruomenės aktyvumas, protestai ir viešas kalbėjimas apie sektoriaus problemas liudija, kad kultūra yra ne išlaikytinė, o visuomenės brandos atrama“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

Menininkų pasiekimai Lietuvoje ir pasaulyje, dr. K. Mažeikaitės teigimu, yra bendro kryptingo darbo rezultatas – ir institucijų, ir kūrėjų partnerystė, įrodanti, kad kultūra – tai ne prabanga, o būtina visuomenės gyvenimo dalis. „Turime būti dėkingi kultūros organizacijoms ir jų vadovams, kad galime didžiuotis pilietine visuomene. Laisvas žmogus nėra taip lengvai palaužiamas. Būtent laisvas, pilietiškas žmogus ir nevaržoma jo kūrybinė saviraiška išlieka pagrindinis šios tarybos kadencijos ženklas ir tikslas. Šiandien galime didžiuotis menininkų pasiekimais Lietuvoje ir pasaulyje, o tai yra ir sklandaus Lietuvos kultūros tarybos darbo rezultatas“, – pokalbį baigia Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė dr. K. Mažeikaitė.

Kas byloja apie kultūrinę atskirtį?

* 30 proc. Lietuvos gyventojų per metus neapsilankė nė viename scenos menų renginyje, 70 proc. lankėsi bent viename.

* 36 proc. mūsų šalies gyventojų 2023 m. buvo teatre, vadinasi, 64 proc. per metus neapsilankė nė viename spektaklyje.

* Klasikinė muzika – menkiausiai pasiekiama: tik 15 proc. Lietuvos gyventojų per metus lankėsi klasikinės muzikos koncerte, 11 proc. – operoje, miuzikle ar operetėje.

* Lankymasis kituose koncertuose – kiek populiaresnis: 44 proc. mūsų šalies gyventojų lankėsi populiariosios muzikos, hiphopo, roko ar panašiame koncerte, 29 proc. – liaudies ar etninės muzikos renginyje.

* Klasikiniame balete ir kituose šokio meno renginiuose lankėsi tik 9 proc. mūsų šalies gyventojų.

* Lengvo, komedinio žanro renginiuose lankėsi 7 proc., cirke – 9 proc. Lietuvos gyventojų.

* Trečdalis mūsų šalies gyventojų teigia per metus žiūrėję tiesiogines renginių transliacijas.

Projektą „Atskirties pakopos ir galimybės ją stabdyti“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 6000 Eur.