Leidyklos „Briedis“ knygų seriją apie iškiliausius pasaulio dailininkus papildė naujas albumas „Rubensas. Gyvenimas ir kūryba 500 iliustracijų“. Šis leidinys kviečia susipažinti su Peteriu Pauliumi Rubensu (1577–1640) – vienu produktyviausių ir įtakingiausių baroko meistrų.

Šiandien Rubenso vardą žino net ir tie, kurie retai lankosi muziejuose – būtent dėl jo drobėse meistriškai įamžintų putlių moterų formų meno istorijoje atsirado iki šiol vartojamas terminas „rubensiškas“. Tačiau šis albumas atskleidžia, kad Rubensas buvo kur kas daugiau nei tik šio savito stiliaus tapytojas.

Pirmoje albumo dalyje supažindinama su dailininko biografija: nuo pameistrystės metų Antverpene iki studijų Italijoje. Aprašomas jo kelias į tarptautinį pripažinimą, pelnęs jam „dailininkų princo ir princų dailininko“ vardą. Rubensas tapo tikra savo laikmečio žvaigžde, dar būdamas gyvas, sulaukė visuotinės šlovės, o amžininkai jį pagrįstai vadino „šiuolaikiniu Apeliu“. Dailininkas palaikė itin artimus ryšius su įtakingiausiais Europos monarchais, o tarp didžiausių jo talento gerbėjų ir užsakovų buvo pats Anglijos karalius Karolis I.

Antroje albumo dalyje pateikiama 300 svarbiausių Rubenso kūrinių galerija. Joje atskleidžiamas neprilygstamas menininko universalumas: Rubensas buvo ne tik genialus tapytojas, bet ir diplomatas, mokslininkas, kolekcininkas bei mokytojas. Į leidinį įtraukti visi žymiausi šedevrai, tokie kaip „Kryžiaus pakėlimas“, „Prikaustytas Prometėjas“ ir „Meilės sodas“.

Knyga, iliustruota 500 reprodukcijų, pateikia išsamią vieno didžiausių pasaulio menininkų kūrybos apžvalgą. Rubenso energija, išradingumas ir išskirtinis talentas įtvirtino jo vardą meno istorijoje.

Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L. da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P. Gogeno, V. van Gogo, F. Gojos, E. Manė, P. Sezano gyvenimui ir kūrybai.

Knygą iš anglų kalbos vertė Rima Čeliauskaitė.

Knygos ištrauka

PORTRETINĖ TAPYBA

Rubensas buvo laikomas vienu geriausių portreto meistrų pasaulyje ir nuo pačios karjeros pradžios sulaukdavo prašymų tapyti portretus, tačiau jam pačiam šis darbas atrodė gana nuobodus. Portretai labai padėjo jam pelnyti šlovę, tačiau finansiškai dailininkas būtų išsivertęs ir be jų.

Dėl savo išskirtinių sugebėjimų tapyti įvairaus žanro paveikslus ir diplomatinių įgūdžių Rubensas nebuvo priverstas gyventi vien tik iš portretinės tapybos ir galėjo rinktis patinkančius užsakymus, tačiau išgarsėjo būtent portretais.

Nuo pirmojo darbo Mantujoje iki diplomatinių kelionių ir Alberto bei Izabelės dvaro dailininko pareigų jis tapė daugelio garbingų žmonių portretus: karališkųjų asmenų, aristokratų, dvasininkų, taip pat draugų ir pažįstamų. Šie kūriniai sulaukdavo daug pagyrų. Juose atskleistas pozuotojų intelektas ir vieta visuomenėje, pavyzdžiui, jo draugo Liudviko Nonijaus (Ludovicus Nonnius; 1553–1645), portugalų kilmės daktaro ir antikvaro, dirbusio Antverpene, portreto fone pavaizduotas Hipokrato biustas. Kaip buvo įprasta portretinėje tapyboje, dailininkas atskleidžia ne tik fizinius pozuotojo bruožus, bet ir slaptas asmenybės detales, taip pat pabrėžia arba sumenkina fizines, psichologines arba socialines savybes. Neįprasta, bet jo portretai atrodo taip, lyg pozuotojai dalyvautų gyvenime už paveikslo rėmų: jie visi atrodo aktyvūs, saviti ir gyvybingi. Jis suprato, kad poza, rankos ir akys žiūrovams iškart netiesiogiai perduoda informaciją apie daugelį asmens savybių, todėl šios detalės jo portretuose yra svarbios. Be to, Rubensas pakeitė grupinių portretų tradicijas. Pavyzdžiui, ir Autoportrete draugų iš Mantujos rate, ir Keturiuose filosofuose savo draugus jis nutapė tarsi sustingusius, o jis pats iš paveikslo žvelgia tiesiai į žiūrovą.

ELEGANTIŠKI IR GYVYBINGI

Tapydamas pirmuosius portretus Italijoje, Rubensas įkvėpimo sėmėsi iš XVI amžiaus Venecijos dailininkų. Dideli raitelių portretai ir aukščiausių Genujos visuomenės sluoksnių moterų portretai visu ūgiu nepasižymi flamandų portretinei tapybai būdingu iškilmingu oficialumu, užtat juose spalvomis ir takiais potėpiais perteikiama energija ir spontaniškumas. 1608-aisiais grįžęs į Antverpeną, Rubensas perėmė Nyderlandų portretų stiliaus elementus – kompozicijos darėsi griežtesnės, detalės – kruopštesnės. Nuo to laiko iki maždaug 1620-ųjų visi dailininko kūriniai pasižymėjo kruopščiu atlikimu ir lankstumo pojūčiu, aiškiomis odos ir drabužių tekstūromis. XVII amžiaus 3-iajame dešimtmetyje jo portretai darėsi gyvybingesni, elegantiškesni ir atviresni.

Artimų draugų ir šeimos narių portretai buvo natūralesni ir instinktyvesni, pavyzdžiui, atsipalaidavusios, dailios Suzanos Furman (arba Lunden) (Susanna Fourment-Lunden, apie 1622–1625 m. ) portretas, tikriausiai nutapytas vestuvių proga, arba dailininko sūnų Alberto ir Nikolo atvaizdai, 1626–1627 m. Abu paveikslai ypač jausmingi, laisvi ir empatiški. Dar du portretai, kurie nėra oficialūs, tačiau išsaugo didybės pojūtį, yra dviejų draugų atvaizdai: dono Ambrodžijaus Spinolos Dorijos, italų generolo, tarnavusio Ispanijai ir tapusio vienu geriausių to laikmečio karinių vadų, bei Liudviko Nonijaus (1553–1645). Abu portretai vaizduoja reikšmingas, įtakingas asmenybes, pasižyminčias kuklumu.

GAMTOS TAPYMAS

Priešingai nei užsakytus portretus, peizažus Rubensas paprastai tapydavo savo malonumui. Laiko tokiems darbams jis rado tik paskutiniuoju savo gyvenimo dešimtmečiu ir retai juos parduodavo. Kaip ir kiti jo kūriniai, šie peizažai yra ekspresyvūs, gyvybingi ir spalvingi. Jie atspindi tokį gyvenimo periodą, kai dailininkas, jausdamas finansinį stabilumą ir buitinį jaukumą, ėmė trauktis iš viešųjų pareigų. Studijoje nutapyti peizažai – sudėtingi perkūriniai to, ką jis matė ir kaip suvokė gamtos pasaulį. Tuo metu peizažai buvo nepakankamai įvertinti ir nebuvo laikomi rimta tema, tačiau Rubensui patiko juos tapyti. Čia nėra detalių figūrų ir veiksmo, dominuojančio kituose jo darbuose. Šie peizažai – asmeninė išraiška, paveikta ir klasikinių, ir naujoviškų idėjų apie gamtą. Iš tiesų dėl šių kūrinių dailininkas tapo ankstyvųjų XVIII a. pab. – XIX a. pr. peizažų tapytojų pirmtaku.

Pranešimas spaudai.