Karo ar kitos didelės krizės metu gyventojų saugumą lemia ne tik valstybės institucijų pasirengimas. Ne mažiau svarbu, ar žmonės pažįsta vieni kitus, pasitiki vieni kitais ir yra pasirengę veikti kartu. Stipri bendruomenė tampa pirmąja pagalbos linija.

Ramutė ŠULČIENĖ

Kas nutiktų, jei kelioms dienoms dingtų elektra, mobilusis ryšys ar internetas? Kas padėtų vienišam senjorui, neįgaliajam ar šeimai su mažais vaikais? Ištikus krizei svarbų vaidmenį atlieka įvairios tarnybos, tačiau nemažai situacijų pirmiausia tenka spręsti patiems žmonėms ir artimiausiai jų aplinkai.

„Bendruomeniškumas nėra tik socialinė vertybė ar malonus kasdienio gyvenimo aspektas. Karo ar kitos didelės krizės akivaizdoje jis tampa praktiniu išlikimo įrankiu“, – neabejoja Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė Eglė Juozapavičienė.

Kokie svarbūs per krizę yra žmonių tarpusavio ryšiai ir gebėjimas susitelkti, Lietuva jau yra patyrusi ne kartą. Ne tik dieną X bendruomenė tampa reikšminga atrama. COVID-19 pandemijos metu daugelyje vietovių gyventojai rūpinosi vienišais senjorais, vežė jiems maistą ir vaistus, padėjo spręsti kasdienius rūpesčius. Po audrų ar kitų stichinių nelaimių kaimynai drauge tvarkė padarinius, dalijosi technika, informacija ir pagalba. Gaisrų ar kitų nelaimių ištiktose gyvenvietėse žmonės rinko paramą, organizavo talkas ir padėjo nukentėjusiesiems atsitiesti. Šios patirtys parodė, kad sudėtingomis aplinkybėmis vienas svarbiausių išteklių yra žmonių gebėjimas veikti kartu.

Žmonės šalia – didžiausias turtas

Kalbant apie bendruomeniškumą, dera suprasti, kad jis neapsiriboja vien oficialiai veikiančiomis organizacijomis. Bendruomenės gali būti ir formalios, ir neformalios. Formalios bendruomenės – tai asociacijos, bendruomenių centrai ar kitos organizacijos, turinčios vadovus, narių ir vykdančios veiklą. Tačiau ne mažiau svarbios yra ir neformalios bendruomenės – gatvių kaimynai, daugiabučių gyventojai, sodininkų bendrijų nariai, tėvų grupės, bičiulių ar savanorių tinklai.

Ištikus krizei kasdienę pagalbą dažnai lemia būtent šie kasdieniai ryšiai. Net ir veikiant oficialioms institucijoms, daug praktinių problemų žmonės sprendžia tiesiog padėdami vieni kitiems, pavyzdžiui, pasidalydami informacija, pasirūpindami kaimynais ar suteikdami reikalingą pagalbą. Vis dėlto bendruomenių organizacijos turi ypatingą reikšmę, nes jos padeda šiuos ryšius kurti ir palaikyti.

Šiandien Lietuvoje veikia apie 2 tūkst. vietos bendruomenių organizacijų. Pasak E. Juozapavičienės, toks tinklas yra didelis šalies pranašumas. „Apie 2 tūkst. veikiančių vietos bendruomenių organizacijų rodo, kad Lietuvoje egzistuoja platus pilietinės visuomenės tinklas, apimantis miestus, miestelius ir kaimus. Tai – didžiulis potencialas stiprinti vietos atsparumą ir savitarpio pagalbą. Tačiau vien organizacijų skaičius dar negarantuoja jų pajėgumo veikti per krizes. Svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė – ar vietos bendruomenių organizacijos turi aktyvių narių, lyderių, finansinių ir organizacinių išteklių, pasižymi veiklos tęstinumu“, – pabrėžia pašnekovė.

Ukrainos pamokos

Kad bendruomeniškumas yra ne tik graži vertybė, bet ir realus saugumo veiksnys, parodė Ukrainos patirtis. Ukrainos atsparumas Rusijos agresijai ir karui nustebino politikus, ekspertus ir visuomenes visame pasaulyje. Iki 2022 m. vasario 24 d. prasidėjusios didelio masto invazijos buvo manoma, kad Kyjivo užėmimas yra neišvengiamas ir įvyks per kelias valandas. Taip neįvyko. Vėliau daugelis tyrėjų pabrėžė nacionalinės vienybės ir centrinės valdžios atsparumo svarbą, tačiau šalia to yra ir kitų veiksnių, kuriuos išryškino Ukrainos tyrėjų ir tarptautinių ekspertų grupė.

2022 m. atliktas tyrimas „Kas lėmė Ukrainos atsparumą Rusijos invazijai: vietos savivaldos vaidmuo“ parodė, kad atspariausios buvo nebūtinai turtingiausios ar didžiausios bendruomenės. Daug svarbiau buvo tai, ar jose veikė stiprūs bendradarbiavimo tinklai, ar gyventojai pasitikėjo vietos lyderiais ir ar buvo įpratę spręsti problemas kartu.

Esantys ypač reikšmingi pasirodė vadinamieji jungiamieji centrai – verslo, jaunimo ar bendruomenių centrai, kurie taikos metu kuria ryšius tarp žmonių, o ištikus krizei tampa informacijos ir pagalbos šaltiniais. Tyrimas taip pat atskleidė, kad didelę reikšmę turėjo bendruomenių ryšiai su aplinkinėmis savivaldybėmis. Tos Ukrainos savivaldybės, kurios dar iki karo buvo sukūrusios bendradarbiavimo tinklus, galėjo greičiau keistis informacija, koordinuoti pagalbą ir dalytis ištekliais.

Trys atsparumo ramsčiai

Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad bendruomenės atsparumą lemia ne vien materialiniai ištekliai. Analizuodami Ukrainos patirtį, jie išskyrė vadinamąjį socialinį kapitalą – žmonių tarpusavio ryšius, pasitikėjimą ir gebėjimą veikti kartu.

Pirmasis ramstis – tarpusavio pagalba. Krizės metu reikšmę turi ne tik tai, ar žmogus gali sulaukti pagalbos, bet ir tai, ar jis tiki, kad jos sulauks. Toks pasitikėjimas stiprina žmonių psichologinį atsparumą, mažina paniką ir padeda lengviau susidoroti su netikrumu.

Antrasis ramstis – socialiniai ryšiai. Bendruomenėse, kuriose žmonės pažįsta vieni kitus, lengviau perduoti informaciją, organizuoti pagalbą ir greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją. Karo metu tai gali lemti ne chaosą, o koordinuotus veiksmus.

Trečiasis ramstis – bendradarbiavimas. Tyrimas parodė, kad atspariausios buvo tos bendruomenės, kuriose dar iki karo veikė bendradarbiavimo tinklai ir buvo įprasta problemas spręsti drauge. Tai apima vietos valdžios, nevyriausybinių organizacijų, savanorių grupių ir pačių gyventojų gebėjimą veikti išvien.

Nuo pažinčių iki pagalbos tinklų

Ar Lietuvos žmonės suvokia, kaip svarbu iš anksto puoselėti bendruomeninius ryšius? E. Juozapavičienės teigimu, dalis bendruomenių puikiai supranta vietos ryšių svarbą ir jau dabar aktyviai organizuoja susitikimus, bendras veiklas, bendradarbiauja su seniūnijomis, savivaldybėmis ir kitais partneriais.
Visgi padėtis vietovėse – nevienoda. „Vienur bendruomeninis gyvenimas – labai aktyvus, žmonės noriai įsitraukia į bendras veiklas, kitur juntamas aktyvių gyventojų trūkumas. Nemažai kur bendruomeninius ryšius silpnina gyventojų senėjimas, migracija ir mažėjantis įsitraukimas. Todėl negalima manyti, kad bendruomenių atsparumas susiformuos savaime – jį reikia nuolat stiprinti ir puoselėti“, – tvirtina Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė.

E. Juozapavičienė džiaugiasi, kad pastaraisiais metais apskritai vis daugiau dėmesio skiriama bendruomenių vaidmeniui didinant visuomenės atsparumą krizėms. „Pamažu pradedama suprasti, kad pasirengimas krizėms nėra vien valstybės institucijų užduotis. Ukrainos patirtis parodė, kad sudėtingomis aplinkybėmis labai svarbi tampa ir vietos žmonių tarpusavio pagalba. Todėl bendruomeniniai ryšiai turi būti kuriami iš anksto, o ne tada, kai krizė jau prasidėjo“, – teigia pašnekovė.

Pasak E. Juozapavičienės, bendruomenės dažnai būna sukaupusios vertingų vietos žinių, kurių neturi nė viena institucija. Jos geriausiai pažįsta gyventojus, žino vietos problemas, turimus išteklius ir tuos žmones, kuriems pagalbos reikėtų pirmiausia. Vis dėlto šios žinios dažnai lieka neformalios ir priklauso nuo kelių aktyvių žmonių iniciatyvos. Todėl svarbu skatinti bendruomenių organizacijas kartu su seniūnijomis ir savivaldybėmis kurti aiškesnius vietos ryšių, išteklių ir tarpusavio pagalbos tinklus.

Dideli lūkesčiai ir mažos investicijos

Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos vadovės manymu, vietos bendruomenės vis dar pernelyg dažnai matomos kaip renginių organizatorės ar projektų vykdytojos, nors jų vaidmuo – gerokai įvairesnis. Iš bendruomenių tikimasi, kad jos telks žmones, stiprins pilietiškumą, mažins socialinę atskirtį ir prisidės prie visuomenės atsparumo didinimo. Tačiau kartu dažnai pamirštama, kad tam reikia ne tik noro, bet ir žmonių, laiko bei išteklių. „Pasitikėjimas tarp žmonių, vietos lyderiai ir pagalbos tinklai neatsiranda savaime. Jiems reikia laiko, darbo ir investicijų. Vietos bendruomenių potencialas nebus išnaudotas, jei valstybė, savivalda ir verslas ir toliau tikėsis, kad vis didesnius uždavinius galima įgyvendinti vien entuziazmo ir savanorystės pagrindu“, – pabrėžia pašnekovė.

E. Juozapavičienės teigimu, investicijos į bendruomenes yra investicijos į visuomenės atsparumą. „Kai ateina diena X, bendruomeniškumas dažnai pasireiškia atsparumu. Todėl svarbiausias klausimas nėra tai, ar galime sau leisti investuoti į bendruomenes. Svarbiausias klausimas – ar galime sau leisti to nedaryti“, – dėsto Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos pirmininkė.

Patikimos kaimynystės link

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė Ieva Dirmaitė tvirtina, kad pasirengimas krizei prasideda nuo labai paprastų dalykų: „Savo kaimynų pažinojimas, jų kontaktinių duomenų turėjimas ne tik telefone, bet ir užrašų knygutėje, žinojimas, su kokiais iššūkiais ar specialiais poreikiais jie gali susidurti, yra labai praktiški dalykai, kurie prisideda prie stipresnės bendruomenės kūrimo.“

Pasak pašnekovės, bendruomenėse verta iš anksto aptarti artimiausių priedangų vietas, patikrinti jų adresus LT72 žemėlapyje, susitarti dėl informacijos perdavimo būdų nutrūkus ryšiui, žinoti, kas galėtų pasirūpinti vienišais ar vyresnio amžiaus kaimynais, kas informuotų atsakingas tarnybas, jei name gyvena asmuo su judėjimo negalia, kas prireikus galėtų atrakinti rūsio duris ar padėti pasiekti priedangą. Svarbu iš anksto aptarti ir tai, kaip būtų palaikomas ryšys su žmonėmis, kurie gyvena vieni ar kuriems gali būti sunkiau gauti informaciją.

I. Dirmaitė ragina atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausius bendruomenės narius. Jos teigimu, krizės akivaizdoje dažniausiai didžiausią riziką patiria vieniši senjorai, žmonės su negalia, taip pat vaikai ar paaugliai, jei tuo metu šalia nėra tėvų, bei užsieniečiai. Pastariesiems gali būti sunkiau suprasti oficialius perspėjimus ar nurodymus. „Supraskime, kad nelaimės atveju galime būti vienintelė pagalba savo kaimynui arba kaimynas – mums. Todėl verta iš anksto žinoti, kam mūsų aplinkoje pagalbos gali prireikti pirmiausia“, – pabrėžia Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atstovė.

Pašnekovė taip pat atkreipia dėmesį, kad ne visada pavyksta įtikinti žmones vykdyti oficialius nurodymus. Jei asmuo atsisako evakuotis ar eiti į priedangą, nereikėtų su juo konfliktuoti ar bandyti priversti jį jėga. Tokiais atvejais svarbiausia informuoti atsakingas tarnybas apie gyventoją, kuris liko savo namuose.

Stiprėjame veikdami kartu

Jei vietos bendruomenė nėra aktyvi, I. Dirmaitė pataria ieškoti kitų bendrystės tinklų – savanoriškų organizacijų, bendruomenių centrų ar senjorų klubų. Vienas iš pavyzdžių – Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanorių veikla. Čia žmonės ne tik įsitraukia į pagalbą kitiems, bet ir įgyja civilinės saugos, pirmosios medicinos pagalbos bei pirmosios psichologinės pagalbos žinių.

„Žinojimas padeda nesutrikti iššūkių akivaizdoje ir prisideda prie visuomenės atsparumo didinimo. Siekiame, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų nelaimės atveju gebėtų ne tik pasirūpinti savo ir artimųjų saugumu, bet ir padėti šalia esantiems žmonėms. Dauguma mūsų mokymų gyventojams yra nemokami, o registruotis į juos galima Lietuvos Raudonojo Kryžiaus interneto svetainėje redcross.lt“, – aiškina pašnekovė.

Mūsų šalyje taip pat veikia daugiau kaip 77 Lietuvos Raudonojo Kryžiaus senjorų klubai, vienijantys beveik 2 tūkst. narių. Pasak I. Dirmaitės, čia užsimezgę ryšiai dažnai peržengia klubų veiklas ir tampa reikšminga atrama kasdienybėje – žmonės palaiko vieni kitus, padeda spręsti problemas ir žino, į ką kreiptis prireikus pagalbos.

Ką galime padaryti jau šiandien?

• Pažinti savo aplinką – susipažinti su kaimynais, žinoti, kas gyvena šalia ir kam gali reikėti pagalbos.
• Stiprinti tarpusavio ryšius – dalyvauti bendruomenės veikloje, bendruose susitikimuose, talkose ir pan.
• Turėti kontaktų tinklą – atnaujinti svarbių žmonių kontaktinius duomenis, pasirūpinti bent keliais alternatyviais ryšio būdais.
• Atkreipti dėmesį į pažeidžiamus gyventojus – žinoti, kur gyvena vieniši senjorai, žmonės su negalia ar kiti, kuriems gali prireikti pagalbos.
• Susitarti dėl veiksmų krizės atveju – aptarti galimas susibūrimo vietas, informacijos perdavimo ir tarpusavio pagalbos būdus.
• Įgyti praktinių žinių – išklausyti pirmosios pagalbos, civilinės saugos, pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms mokymus.
• Kurti partnerystę – palaikyti ryšius su seniūnija, savivaldybe, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kaimyninėmis bendruomenėmis.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.