Kopdami piliakalnių šlaitais į aukštas jų viršūnes, nuo kurių į tolius kadaise žvelgė pilių kuorai, ar vaikštinėdami senamiesčių gatvėmis nejučiomis susimąstome: kaip žmonės čia gyveno prieš šimtus ir tūkstančius metų? Kaip jie atrodė, rengėsi ir puošėsi? Ką ir kaip jie dirbo? Ką valgė, gėrė ir kokiomis pramogomis skaidrindavo savo kasdienybę? Atsakyti į šiuos klausimus padeda eksperimentinė archeologija ir jos entuziastus jau daugelį metų kiekvieną liepą suburiantis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“.

Manvydas Vitkūnas

Sukūrė gamta ar žmogus?

Pažinti senąją praeitį padeda mokslininkų sukaupti duomenys – rašytinių šaltinių analizė, architektūros ir dailės paveldas, ypač archeologinių tyrimų duomenys. Ilgą laiką archeologiniai radiniai dažniausiai buvo gana nebylūs muziejų eksponatai. Tačiau ilgainiui imta domėtis ne tik pačiais daiktais kaip artefaktais, liudijančiais praeitį, bet ir būdais, kaip jie buvo padaryti. Taip dar XVIII a. buvo žengti pirmieji žingsniai į eksperimentinę archeologiją. Pavyzdžiui, Europoje nuo seno ginčytasi, kaip atsirado akmeniniai ir titnaginiai kirviai. Daug kas sakė, kad tai „žaibo iškrovos vaisiai“, „perkūnijos strėlės“, – taigi, gamtos, o ne žmogaus kūriniai. Kiti tvirtino, kad tai buvo senovės žmonių darbo įrankiai ir ginklai. Ir štai vokiečių teologas ir mokslininkas Andrėjas Albertas Rodė ėmėsi eksperimento – apie 1715 m. iš titnago gabalo pagamino titnaginį kirvį ir taip įrodė, kad tokie senoviniai dirbiniai yra sukurti žmonių, o ne gamtos.

Buvo eksperimentuojama ir su pačiais archeologiniais radiniais, pavyzdžiui, sausinamose pelkėse randamais bronzos amžiaus bronziniais ragais. Vienas airių eksperimentatorius Robertas Bolas taip stengėsi, kad galiausiai susigadino plaučius, susirgo ir mirė. Kiti movė ant medinių kotų akmeninius kirvius ir bandė kirsti medžius: sausą medį nukirsti buvo labai sunku, o su drėgnu medžiu sekėsi visai neblogai. Tikras eksperimentinės archeologijos proveržis įvyko Skandinavijoje. 1874 m. Danijos sostinėje Kopenhagoje vykusiame archeologų suvažiavime buvo pademonstruotas pastatas, pastatytas naudojant tik rekonstruotus akmeninius kirvius.

Pažinimas per eksperimentą

Danai eksperimentinės archeologijos lyderių pozicijų neužleido ir XX a. 1964 m. etnologo Hanso Olės Hanseno iniciatyva netoli Roskildės miesto buvo įkurta Leirės eksperimentinė gyvenvietė, kurioje 43 ha plote rekonstruotos skirtingų epochų stovyklavietės bei gyvenvietės: akmens amžiaus stovykla, geležies amžiaus kaimas, X a. vikingų turgavietė ir XIX a. kaimo sodybos. Mokslininkai iki šiol čia atlieka unikalius bandymus: degina geležies amžiaus namų rekonstrukcijas, kad suprastų, kokius pėdsakus palieka gaisrai, bando senovinius žemės dirbimo įrankius, tyrinėja senosios keramikos, tekstilės gamybą, metalų lydymą ir kitus amatus. Vasaros mėnesiais centre apsigyvena savanoriai, neretai – netgi šeimos, kurios tam tikrą laiką gyvena visiškai izoliuotos nuo šiuolaikinių technologijų: dėvi rekonstruotus drabužius, gamina maistą ant ugnies, miega ant žolinių demblių, prižiūri senųjų veislių naminius gyvūnus ir taip padeda tyrinėti praeities kasdienybę.

Vėliau panašių eksperimentinės archeologijos gyvenviečių buvo įkurta Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse. O eksperimentinės archeologijos festivaliai dabar vyksta dešimtyse pasaulio valstybių – nuo Lietuvos ar Latvijos iki Kanados ir Pietų Korėjos.

XX a. II pusėje Lietuvoje taip pat būta pavienių eksperimentinės archeologijos bandymų, tačiau tik amžių sandūroje ši veikla ėmė labiau populiarėti. Pirmasis iki šiol neišsikvepiantis šios veiklos židinys mūsų šalyje yra Kernavė, kur nuo 1999 m. vyksta eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos“. Nuo 2002 m. kurį laiką šventės vykdavo ir Šiauliuose, prie Žaliūkių malūno. Dabar panašių renginių yra ir daugiau: Apuolėje, Alytuje, Kaukuose, Trakuose bei kitur, kur rengiamos gyvosios istorijos šventės. Visgi svarbiausias eksperimentinės archeologijos židinys yra Kernavė. Čia, itin gražioje ir Lietuvai reikšmingoje istorinėje vietovėje, garsėjančioje savo archeologinių paminklų kompleksu ir pelnytai pavadinamoje Lietuvos Troja, jau beveik pusšimtį metų vykdomi nuoseklūs archeologiniai tyrinėjimai. Sukaupta unikali archeologinė medžiaga leidžia geriau pažinti daugelį Lietuvos praeities puslapių. Žengti pirmuosius žingsnius 1999 m. vykusio pirmojo festivalio rengėjams šviesaus atminimo muziejininkams Jonui Vitkūnui, Sauliui Vadišiui, iki šiol šia veikla aktyviai užsiimantiems archeologams Daivai ir Aleksejui Luchtanams bei daugeliui kitų labai padėjo Lenkijos Biskupino archeologinės vietovės muziejaus ten rengiamų panašių švenčių pavyzdys.

Dabar Kernavėje galima pamatyti daugybės senovės amatų, technologijų, įvairių kasdienio gyvenimo veiklų rekonstravimą. Nuo titnago skaldymo ir akmeninio kirvio gręžimo ar gludinimo iki bronzos liejimo, nuo senosios juvelyrikos iki tekstilės, nuo akmens amžiaus lipdytinės keramikos iki dailių žiestų Viduramžių puodų, nuo odos apdirbimo iki kibirkštis skeliančių kalvių darbo. Visko nė neišvardysi – tai reikia pamatyti.

Ar tai tik pramoga ir būdas šios šventės dalyviams kelioms dienoms pabėgti iš XXI a. į pasirinktą praeities epochą? Ir taip, ir ne. Vieni šventės dalyviai į savo darbą labiau žvelgia kaip į dar ne tokį drąsų bandymą ką nors atkurti ar pavaizduoti „taip, kaip buvo senovėje“. Jiems tai – lyg pasibuvimas su praeitimi. Kiti eksperimentuoja labai atsakingai ir giliai, kelia tikslus skrupulingai atkurti vieną ar kitą praeities technologiją. Daugelį profesionaliausių Lietuvos archeologijos eksperimentatorių vienija D. Luchtanienės vadovaujamas Eksperimentinės archeologijos klubas „Pajauta“. Atliekami ir nuodugnūs eksperimentinės archeologijos tyrimai, kuriuose viskas kruopščiai fiksuojama, rengiamos publikacijos, leidžiamas tęstinis leidinys „Eksperimentinė archeologija. Lietuvos materialaus paveldo rekonstrukcija“. Su eksperimentine archeologija susipažįsta ir archeologijos specialybės studentai.

Šiųmetė tema – „Spalvinga praeitis“

Greta amatininkų, gyvosios archeologijos dienose Kernavėje visada smagu išvysti ir čia besisukiojančius personažus iš praeities – karius ir budelius, elgetas ir juokdarius, gyvulių augintojus, maisto gamintojus, žolininkus ir kitus senovės gydymo būdų žinovus, monetų kalėjus, senųjų žaidimų bei kitų pramogų dalyvius ir daugelį kitų. Kiekvienas jų sėmėsi labai daug žinių, skyrė marias laiko ir darbo, kad pats pabandytų perprasti praeitį ir savo žiniomis pasidalytų su kitais. Tarkime, stebėdami karių pasirodymus, žiūrovai retai susimąsto, kiek darbo ir jėgų prireikė, kad būtų atkurta jų apranga ir šarvuotė, išmokta naudotis ginklais, kiek apsidaužyta pirštų ir prasiskelta galvų, kol išmokta parodyti tai, kaip atrodė senoji baltų karyba. Ir taip yra su kiekviena veikla, kurią bando atkurti senovės mylėtojai, kviečiantys kartu leistis kelionėn į praeitį. Šventė neįsivaizduojama ir be muzikavimo senaisiais instrumentais, dainų, šokių, daugybės edukacijų dideliems ir mažiems.

Šiemet Kernavė vėl kviečia į „Gyvosios archeologijos dienas“, kurios vyks liepos 4–6 d. Šių metų festivalio tema – „Spalvinga praeitis“. Bus bandoma atskleisti ir parodyti, koks ryškus buvo mūsų protėvių pasaulis. Nuo natūraliais pigmentais dažytų genčių rūbų iki simboliais margintų karių skydų bei vėliavų – šiemet spalvos padės ryškiau pajusti praeities dvasią.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.