Nenumaldoma laiko tėkmė nepajėgi ištrinti iš baleto gerbėjų atminties vieno talentingiausių ir daugybę vaidmenų atlikusio Voldemaro Chlebinsko meistriškumo. Bemaž 50 metų Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje žymiausių baletmeisterių pastatymuose įgyta profesinė patirtis – ne juokas!

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Repeticijos, vaidmenys daugybėje spektaklių, kurį laiką – ir baleto trupės direktoriaus pareigos – tai tik biografijos štrichai. O juk meilė baletui matuojama jausmais ir prisiminimais. Ji įprasmino jūsų gyvenimo kelią, kuris prasidėjo Šiauliuose, tęsėsi Vilniuje, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, o vėliau – teatre. Atsisveikinęs su teatru, ryšių su baletu nepraradote?

– Kaipgi prarasti ryšį su vieta, kuri buvo didelė mano gyvenimo dalis? Kur patirta ir džiaugsmo, ir repeticijų bei trenažo iki devinto prakaito. Jei nešokavau, tai konsultuodavau kitus artistus, drąsindavau jaunimą. O kai baigiau karjerą ir užvėriau teatro duris, išeidamas į tą vadinamąjį užtarnautą poilsį, negalėjau tverti nesidomėdamas, kokius spektaklius kuria mūsiškiai ir atvykėliai choreografai.

– Šį sykį ilgesnio pokalbio susitikome bene po penkiolikos metų. Žvelgiu į jus, ir man regis, kad jūsų pasas šiek tiek meluoja…

– Nemeluoja tas mano pasas: štai jau ir „autoritetas“ šioks toks užaugęs, nes baigęs baleto solisto karjerą kiek apsileidau, nesimankštinau pakankamai… Antra vertus, neišvengiau ir kai kurių sveikatos akibrokštų – juk įtampos ir traumų šokant baletą buvo nemažai. Kai kuriuos kritimus atliekant šuolius pamenu iki šiol. Mano gyvenime per septynis dešimtmečius daug kas pasikeitė: netekau ne tik tėvų, bet ir jaunesnio brolio Roberto, sesuo Stefanija jaučiasi labai blogai, o 2021 metai man buvo ypač sunkūs, nes tuomet ne tik atsisveikinau su teatru, bet ir netekau paties brangiausio žmogaus – mamos...

– Kiek žinau, nuolat domitės baleto premjeromis, lankotės generalinėse repeticijose.

– Jeigu teatras pakviečia, niekada nepraleidžiu. Deja, mes, scenos veteranai, neturime jokių lengvatų pirkdami bilietus. Visada buvau gana kritiškas ir sau, ir kitiems, tad prisipažinsiu, jog ne kiekvienas naujas baleto pastatymas, nepaisant to, ar jį statė savas choreografas, ar atvykėlis, man patinka.

– Paskiausias šio sezono pastatymas – klasikinis baletas „Pakita“, dedikuotas Lietuvos baleto 100-mečiui. Ar jus sužavėjo baletmeisterio žymaus prancūzų choreografo Manuelio Legri pastangos šokio kalba atverti ir savaip įprasminti scenoje neeilinę meilės istoriją?

– Labai patiko, nes tai – klasika, kurios statytojai nesugadino kai kuriais šiuolaikiniais choreografijos triukais. Antra vertus, choreografas M. Legri, ilgą laiką buvęs Paryžiaus nacionalinės baleto trupės primarijus, mūsų teatre jau yra statęs A. Adamo „Korsarą“, o „Pakita“ – jo pirmasis istorinis baletas, kuriame jis pats yra šokęs. Tiek statytojus, tiek atlikėjus ir, žinoma, publiką įtraukė XIX a. Sevilijoje vykstanti romantiška gražuolės šokėjos Pakitos ir prancūzų pulkininko Liusjeno meilės istorija. Gal ne visos spektaklio dekoracijos ar scenos drabužiai patiko, bet tai jau skonio reikalas. Pastatymo lygis labai aukštas, nes jame pulsuoja ir grožis, ir aistra, ir gyvybingas šokis. Labai gerą įspūdį paliko ir tai, kad šalia puikių baleto solistų dalyvauja ir visas būrys jaunųjų M. K. Čiurlionio menų mokyklos šokėjų.

– Grįžkime į jūsų kelio pradžią. Gimėte Šiauliuose, vėliau gyvenote Kaune. Šokis jus žavėjo nuo mažens, o tėvelių paskatintas išvykote mokytis į Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Papasakokite apie savo tėvelius, kokioje šeimoje augote?

– Augau meniškoje ir ypač muzikalioje šeimoje. Tėtis dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, bet puikiai grojo akordeonu, gražiai dainuodavo, o mama dirbo vaistininke, taip pat grojo akordeonu, dalyvavo saviveikloje. Beje, galiu pasigirti, kad ji viena pirmųjų moterų Lietuvoje vairavo automobilį „Pobeda“. Kai giminės susirinkdavo į kokią nors šeimos šventę, dainos skambėdavo toli. Aš buvau judrus, smalsus, nenuorama, mėgau vaidinti, šokti, tad mama nuvedė į kultūros rūmuose veikusį klasikinio šokio būrelį, kuriam vadovavo Ona Gerasimovienė. Buvau vienas tarp mergaičių. Vaikystėje didžiulį įspūdį padarė į Šiaulius iš Vilniaus atvežtas baleto spektaklis „Peras Giuntas“. Tada ir panorėjau pats šokti baletą didelėje scenoje.

O prie to, kad įstojau į vadinamąją Čiurlionkę sostinėje, prisidėjo tėvo brolis, mano dėdė Antanas, kuris gyveno Vilniuje. Jis ir sužinojo apie menų mokyklą, kuri rengia ir profesionalius baleto šokėjus. 1964 metais kaip koks našlaitėlis atsiradau Vilniuje, apsigyvenau internate. Tuomet viename kambaryje gyveno septyniolika būsimų talentų, tad pasitaikydavo visokių nuotykių – buvo smagu.

– Bene svarbiausias jūsų baleto mokytojas buvo garsusis baleto solistas ir pedagogas Vaclovas Sasnauskas, o aktoriniam talentui daug davė aktorius Stasys Petraitis. Kokią svarbiausią pamoką ar patarimą iš savo mokytojų išsinešėte į didžiąją sceną?

– V. Sasnauskas pabrėždavo, kad pamatas personažui sukurti yra choreografija, bet tam reikia kruopščiai atlikti technikos elementus. Jis buvo labai reiklus, principingas, bet didelės meilės man nerodė, nes tuomet neturėjau baleto solistui reikiamų duomenų, bet dirbau stropiai, buvau išskirtinai muzikalus ir išraiškingas. Kartais tie baleto mokslai neapsieidavo ir be ašarų... Bet aktorinio meistriškumo pamokose atsigriebdavau. Juk scenoje viską reikia atlikti vienu metu: būti ir šokėju, ir personažu.

– Koks buvo jūsų pirmasis spektaklis Lietuvos operos ir baleto teatre?

– Mano debiutas įvyko senojo J. Basanavičiaus gatvėje buvusio teatro scenoje. Nepamenu, kokioje operoje mums, kordebaleto naujokams, teko šokti. Teko ilgokai luktelėti, kol buvau pripažintas baleto solistu. Džiaugiuosi, kad man teko matyti, kaip šoko pirmasis profesionalus baleto artistas ir baletmeisteris Bronius Kelbauskas, veteranai Henrikas Kunavičius, Aliodija Ruzgaitė, Vytautas Kudžma ir daugelis kitų. O ką jau kalbėti apie mano kartos baleto solistus...

– Valdai, priminkite, kuris iš choreografų pirmiausia pastebėjo jūsų talentą šokti charakterinius vaidmenis. Jums pavyko ne tik legendinis graikas Zorba ar Toreodoras iš „Karmen“, bet ir fėja Karabos iš „Miegančiosios gražuolės“ bei visokios raganos.

– Mano charakterio savybes pastebėjo ne vienas žymus choreografas, o bene labiausiai vertino baletmeisteris Elegijus Bukaitis, pakvietęs mane šokti balete „Spragtukas“. Šis vaidmuo man pelnė baleto konkurso laureato vardą.

– Žaltys Eduardo Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“, taip pat graikas Zorba, Espada „Don Kichote“, Aleksejus Kareninas balete „Ana Karenina“, Pinčiukas „Velnio nuotakoje“ – vaidmenų sąrašas ilgas... O kokie vaidmenys jums pačiam labiausiai patiko?

– Iš personažų labiausiai buvau susižavėjęs Kraso vaidmeniu iš baleto „Spartakas“, kurį šoko legendinis latvių baleto solistas Maris Liepa. Ir aš svajojau apie tokio tipo vaidmenį, deja, „Spartako“ pas mus niekas nepastatė. O balete „Romeo ir Džiuljeta“, kurį pastatė Nikolajus Bojarčikovas, man labai tiko ir patiko Tebaldo, Džuljetos brolio, vaidmuo. Žinomas baleto solistas Aleksandras Semionovas tuomet šoko Merkucijų, tad mūsų dvikova iš tiesų buvo įspūdinga. Pagrindinius vaidmenis šoko legendinė mūsų baleto pora Vytautas Kudžma ir Leokadija Aškelovičiūtė.

Daugiausia kartų įvairių režisierių statytuose baletuose esu šokęs Kopelijų. „Kopelijos“ spektakliu ir baigiau savo ilgą buvimą teatro scenoje. Be šio įstabaus baleto, kurio choreografiją įgyvendino talentingasis baletmeisteris Martynas Rimeikis, neapsieinama ir dabar.

– Ryškus jūsų biografijos faktas – pagrindinis prancūzų lakūno Andrė vaidmuo režisieriaus Algirdo Dausos meniniame filme „Markizas ir piemenaitė“. Ką labiausiai prisimenate iš to filmavimo?

– Būna gyvenime klaidų... (Juokiasi.) Bet tada, kai mane pakvietė vaidinti kine, labai norėjosi save išbandyti kitame amplua. Tačiau sekėsi sunkiai, o už tai, kad kai kas pavyko, esu dėkingas režisieriui, filmo partnerei aktorei Rasai Kirkilionytei, kuri vaidino mano mylimąją lietuvaitę Saulę, aktoriui Vladui Bagdonui bei kitiems. Esu vaidinęs ir kitų lietuviškų filmų epizoduose. Vis dėlto aktoriumi ir aistringu kino mėgėju netapau. Man labiau rūpi teatrų spektakliai, gera muzika.

– Šokote scenoje nuo 1971 metų. Kaip pavyko išsaugoti fizinę formą ir išvengti rimtų traumų?

– Buvo tų traumų, kurios mano sveikatai tikriausiai atsiliepė, bet kuris gi baleto artistas jų išvengia?

– Ne paslaptis, kad teatro baleto trupėje bene 20 metų šoko ir jūsų sūnus Kipras Chlebinskas. Kokie buvo jūsų santykiai, kokių patarimų jam duodavote?

– Kipras po mūsų skyrybų su balerina, vėliau tapusia baleto kritike, Skaidre Baranskaja augo su mama. Man tai buvo ganėtinai skaudu. Labai apsidžiaugiau, kai sužinojau, kad sūnus įstojo į tos pačios M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, paskui atėjo į teatrą ir jam puikiai sekėsi. O gražiai nuaugusiam Kiprui, atvirkščiai negu man, tekdavo romantiški vaidmenys. Kai susitikdavome teatre, bendraudavome vyriškai. Aš jį ne tik pagirdavau už jo sėkmingus vaidmenis, bet kartais ir pasibardavome. Mat man labai norėjosi, kad niekas nesakytų, jog Voldemaro Chlebinsko sūnus prastai šoka. 28-erių metų jis atsisveikino su teatru ir klasikiniu baletu, pasirinko tarptautinių santykių studijas. Kipras baigė politikos mokslus Vilniaus universitete, stažavosi tarptautinėse institucijose, o dabar darbuojasi komunikacijos ir renginių organizavimo srityje. Šiuo metu jis gyvena Kanuose, bendraujame internetu. Neseniai žinute pasveikinau jį su gimimo diena.

– Kas jums, atsisveikinus su teatru, labiausiai rūpi? Kuo gyvena jūsų šeima, kurią, kiek žinau, sukūrėte su baleto gerbėja Liucina?

– Su Liucina esame kartu jau daugiau kaip dvidešimt metų. Daug kas klausia, ar ji ne balerina. Na, jos išoriniai duomenys tam būtų tikę, bet ji ilgą laiką dirbo „Dainavos“ restorano administratore. Mus jungia muzika, teatras ir tiesiog gyvenimas Viršuliškių devynaukščio paskutiniame aukšte. Liucina puikiai gamina, matyt, ne veltui egzistuoja posakis: „Per skrandį – į širdį.“ (Šypsosi.) Kartu pas mus nuo pustrečių metų gyvena ir jos anūkas Argus, dabar jam – trylika. Tad galima sakyti, kad jis yra ir mano anūkas. Vaikas gerai piešia, lanko pianino pamokas, plaukimo treniruotes.

– Valdai, o kas gyvenime pakeitė baletą ir tapo atgaiva sielai?

– Baleto mano gyvenime niekas nepakeis. Jei tektų pradėti iš naujo, vėl šokčiau, o kaip pasisuktų asmeninė sėkmė, kurioje netrūko ir bohemos, nežinia. Mano pagrindinis poilsis yra žvejyba Asvejos ar Dubingių ežeruose. Tai žino visi mano draugai.

Man brangus kiekvienas skambutis iš teatro. Kartais paskambina ilgą laiką baleto trupės mama vadinta Rūtelė Butvilienė, baleto solistas Genadijus Žukovskis su žmona Aleksandra. Džiugina savo talentu ir Kristina Gudžiūnaitė, Jonas Laucius, jaunieji solistai Edvinas Jakonis, Juozas Kertenis. Tad jiems ir kitiems talentams linkiu, kad traumos juos aplenktų ir gerų vaidmenų nepritrūktų.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.