Ką iš tiesų reiškė būti Johnu Lennonu: atstumtu vaiku, vidurinės klasės berniuku, apsimetančiu darbininkų klasės herojumi, ir genijumi, kuris taip nemėgo savo išskirtinio balso, kad įrašuose nuolat jį maskuodavo? Knygos autorius, asmeniškai pažinojęs Lennoną, griauna idealizuoto taikos princo iš dainos „Imagine“ mitą ir atveria tikrąjį – pažeidžiamą, aikštingą ir prieštaravimų draskomą – kūrėją. Šiuose puslapiuose Johnas Lennonas iškyla kaip itin įvairiapusiška asmenybė: išdaigas krečiantis Liverpulio paauglys, aštriausio sąmojo bitlas, psichodelikos guru, prieš karą kovojantis feministas ir galiausiai savo rankomis „The Beatles“ sugriovęs bohemiškas multimilijonierius.

R. Connolly atskleidžia Johno Lennono asmeninio gyvenimo užkulisius ir ieško atsakymo, kas iš tiesų suformavo šią sudėtingą asmenybę. Jis atvirai aprašo J. Lennono santykius su pirmąja žmona Cynthia, kaltės jausmą dėl palikto sūnaus Juliano, viską pakeitusį ryšį su Yoko Ono ir augančią įtampą tarp grupės narių. Autorius gręžiasi ir į pačias kūrėjo šaknis: sudėtingą vaikystę, Antrojo pasaulinio karo foną ir nemadingo Liverpulio uostamiesčio aplinką. Visa tai padeda geriau suprasti, ką reiškė būti Johnu Lennonu.

Knygą iš anglų kalbos vertė Mantas Tamulevičius.

Leidykla „Briedis“ taip pat yra išleidusi kitą Ray’aus Connolly biografiją „Būti Elviu. Vienišas gyvenimas“.

Likus dienai iki vestuvių su Cynthia, Johnas nebegalėjo slėpti šios naujienos nuo Mimi. Tą vakarą, jam grįžus namo iš „The Cavern“, Mimi, kaip visada, jo laukė.

Johnas pokalbį prisimins taip: „Aš pasakiau: „Cyn nėščia. Rytoj tuokiamės. Gal nori dalyvauti?“

Mimi reakcija buvo tokia, kokios ir tikėjosi. „Ji giliai atsiduso...“, o tada įtūžusi išklojo viską, ką jis ir taip žinojo. „Tu per jaunas“, – staugė ji, beveik garantuotai prisiminusi savo bejėgę seserį Julią ir kaip ji grįžo namo pranešti šeimai, kad ką tik ištekėjo už niekam tikusio Freddie’io Lennono. Mimi pareiškė, kad nedalyvaus vestuvėse. Vėliau biografui Ray’ui Colemanui ji pasakos, kad tą naktį Johnas verkė.

Kitą rytą Brianas, pasamdęs vairuotoją ir automobilį, pasiėmė Cynthią ir nusivežė ją į civilinės metrikacijos biurą Liverpulio Mount Pleasant gatvėje. Johnas jos jau laukė, taip pat dalyvavo ir Paulas su George’u, visi vilkėjo kostiumais ir ryšėjo kaklaraiščiais. Johnas to nežinojo, bet šiame civilinės metrikacijos skyriuje 1938 m. tuokėsi jo tėvai. Kadangi Cynthia negalėjo sau leisti ceremonijai pirkti naujų drabužių, ji dėvėjo gražiausiu languotu violetinės ir juodos spalvos kostiumėliu, o plaukus susišukavo į prancūziško stiliaus kuodą. Vėliau ji rašys, kad Johnas, vos ją išvydęs, ištarė, jog ji atrodo labai gražiai. Nebuvo pamergių, be to, nedalyvavo ir Ringo’as, nes Johnas jo dar taip artimai nepažinojo, kad neabejotų, jog šis išlaikys santuoką paslaptyje. O slaptumas buvo svarbiausia dienos taisyklė. Vieninteliai kiti dalyvavę svečiai buvo Cynthios brolis Tony’is ir jo žmona Marjorie, atvykę į ceremoniją per pietų pertrauką.

Vykstant trumpai ceremonijai, pastato už civilinės metrikacijos biuro galiniame kieme statybininkai darbavosi pneumatiniu plaktuku, todėl jaunavedžiams sunkiai sekėsi išgirsti, ką sakė civilinių aktų registratorė, o patiems atsakymus teko rėkte išrėkti. Johnui tai pasirodė juokinga. O kai registratorė paprašė jaunikio žengti į priekį, tačiau, ne taip ją išgirdęs, žingsnį pirmyn žengė George’as, visi pradėjo krizenti. O tada, lauke prapliupus lyti, Johnas Lennonas ir Cynthia Powell tapo vyru ir žmona. Nedalyvavo nė vienas Johno šeimos narys, net jo netikros seserys. Mimi tikriausiai niekam nepranešė, be to, niekas nenutuokė, kur galėtų būti jo tėvas.

Jeigu Mimi sprendimas nedalyvauti jį užgavo, – o veikiausiai taip ir buvo, nes, nepaisant jos ūmaus būdo, Johnas ją mylėjo, – jis to niekam neparodė. Tiesiog jausmus pridengė humoru. „Viskas buvo labai juokinga. Bet man buvo gėda būti jaunavedžiu. Tarsi vaikščiočiau su per didelėmis kojinėmis ar atsegtu klynu...“

Vestuvių pobūvis nebuvo suplanuotas, o kadangi Cynthios brolis Tony’is su žmona turėjo grįžti į darbą, Brianas pasiūlė trims bitlams ir Cynthiai drauge su juo papietauti šalia įsikūrusioje kavinėje „Reece’s“. Istorija ir vėl kartojosi. Prieš dvidešimt ketverius metus po vestuvių čia pietavo Johno tėvai. Kadangi tai nebuvo restoranas, vestuvininkams teko stoti į eilę dubenėliui sriubos, porcijai vištienos ir desertui, o kadangi „Reece’s“ neturėjo alkoholio licencijos, šventės dalyviai už jaunavedžius galėjo pakelti tik stiklinę vandens.

Ar tuo metu Johnas tebemylėjo Cynthią? Turbūt – savaip ir tikrai labiau nei bet ką kitą. Po daugybės metų jis grubiai leptels, kad jų sūnus Julianas buvo pradėtas „po butelio viskio šeštadienio naktį“. Bet tai buvo netiesa ir nederėjo taip kalbėti. Kai jiedu su Cynthia pradėjo draugauti pirmaisiais metais po jo mamos žūties, jis ją labai mylėjo.

Brianas buvo rūpestingas vadybininkas. Nors neprivalėjo, jis labai maloniai perleido Johnui ir Cynthiai mažą butuką, kurį, vogčiomis nuo tėvų, įsigijo sau netoli nuo Liverpulio meno kolegijos Falkner Street. Ten jis galėjo susitikinėti su draugais, kurie nepatiktų jo tėvams, bet su džiaugsmu užleido butą Johnui ir jo naujajai nuotakai.

„Na, ponia Lennon, koks jausmas būti ištekėjusiai?“ – tą popietę Johnas paklausė Cynthios, grįžęs į butą iš namo Menlove Avenue, nešinas dalimi savo daiktų.

Tą vakarą prie paradinių durų Johno laukė Briano „Ford Zodiac“. „The Beatles“ vakare turėjo koncertą Česteryje. Cynthia nebuvo pakviesta. Ji pasiliko namuose. Tiesą sakant, bus dedamos didžiulės pastangos, kad ji artimiausius kelis mėnesius nebūtų pastebėta Johno draugijoje, nes nėštumas ėmė darytis akivaizdus. Jos laukė vienišas gyvenimas.

„Mes neslėpėme savo santuokos, – vėliau meluos Johnas. – Tiesiog, kai išgarsėjome, niekas mūsų apie tai neklausė. Nieko nedomino, ar mes susituokę, ar ne. Klausdavo tik to, kokios merginos jums patinka? <...> Aš nesiruošiau atsakyti, kad esu vedęs.“

Pranešimas spaudai.