Tuo tarpu net 82 proc. tyrime dalyvavusių vadovių pripažino, kad būtent vidinė savivertė turėjo lemiamą įtaką tam, kad jos pasiekė savo karjeros viršūnę. Šie duomenys rodo, kad didžiausios kliūtys siekiant vadovų postų dažnai slypi ne išorinėje aplinkoje, o pačių moterų galvose.

Lietuvos moterų vadovių savivertę analizavusi žmogiškųjų išteklių ekspertė Laura Buitkuvienė pastebi, kad vyrų ir moterų pasitikėjimo mechanizmai versle veikia pagal visiškai skirtingus dėsnius.

„Analizuojant duomenis išryškėjo akivaizdi tendencija – vyrai sėkmę dažniau priskiria savo asmeniniam talentui, o nesėkmes nurašo išorinėms aplinkybėms. Moterys, priešingai, elgiasi radikaliai kitaip. Net turėdamos aukštą kvalifikaciją ir įspūdingų pasiekimų, jos savo laimėjimus neretai nurašo sėkmingam atsitiktinumui, palankioms aplinkybėms ar tiesiog komandos nuopelnams. Tuo tarpu dėl mažiausių klaidų ar nesėkmių jos yra linkusios kaltinti tik savo asmeninius trūkumus“, – teigia L. Buitkuvienė.

Šį reiškinį puikiai iliustruoja ir tarptautinė praktika: vyrai kandidatuoja į norimas pareigas atitikdami vos apie 60 proc. reikalavimų, kai moterys dažniausiai laukia, kol atitiks beveik visus 100 proc. kriterijų.

Augimo koučerė Asta Raudonienė aiškina, kad šio elgesio priežastys dažniausiai glūdi vaikystės auklėjimo modeliuose. Mergaitės nuo mažens dažniau mokomos būti paklusniomis ir prisitaikančiomis prie aplinkinių lūkesčių.

„Tyrimai rodo, kad vienas svarbiausių moterų profesinį augimą lemiančių veiksnių yra pasitikėjimas savo gebėjimais ir vidinė savivertė. Ir tai patvirtina kasdienė praktika. Net aukštos kompetencijos, daug pasiekusias moteris dažnai stabdo nuolatinis, alinantis poreikis įrodinėti savo vertę – pirmiausia pačioms sau. Jos nuolat laukia mistinio tinkamo momento arba kažkieno išorinio leidimo būti lyderėmis. Galvoja, kad dar nėra pasiruošusios, joms dar trūksta žinių, jaučiasi nepakankamos. Kitaip tariant, pačios užsideda filtrą, per kurį aplinka jas mato kaip dvejojančias, nors jų žinios dažnai lenkia rinkos standartus“, – aiškina A. Raudonienė.

Tai patvirtina ir Lietuvos moterų lyderių tyrimas. 82 proc. respondenčių teigiamai atsakė į teiginį, kad jų savivertė turėjo įtakos tam, kad tapo vadovėmis. Galima daryti prielaidą, kad pačios vadovės aiškiai mato ryšį tarp vidinio pasitikėjimo savimi ir savo profesinio kelio.

„Moteris vadovė dažnai turi įrodyti, kad yra pakankamai tvirta vadovauti. Būtent čia atsiskleidžia ir ryšys su moterų saviverte – nuolatinis spaudimas atitikti išorinius standartus gali skatinti abejoti savo natūraliu lyderystės stiliumi bei menkinti tas savybes, kurios šiandien organizacijose tampa vis svarbesnės: emocinį intelektą, empatiją ir gebėjimą telkti žmones. Todėl stipri savivertė moterims tampa svarbiu pagrindu pasitikėti savo kompetencijomis ir vadovauti autentiškai, neprisitaikant prie stereotipinių lūkesčių“, – sako L. Buitkuvienė.

Pasak A. Raudonienės, daugelis moterų vis dar šventai tiki mitu, kad pasitikėjimas yra įgimta savybė, kurią tiesiog „turi“ arba „neturi“. Tarsi vieniems jis tiesiog duotas, o kitiems lemta visą gyvenimą ieškoti išorinio patvirtinimo: laukti, kol vadovas pastebės, tikėtis, kad kažkas kitas patvirtins jų vertę, ar nuolat mokytis, tikintis, kad dar vienas sertifikatas suteiks teisę kalbėti garsiai.

„Pasitikėjimas savimi neatsiranda dėl nuolatinių kitų žmonių pagyrų. Jis yra įrodymų rinkinys, kad gali savimi pasikliauti. Kai elgiesi sąžiningai su savimi ir laikaisi savo žodžio, tavo vidinis stuburas stiprėja. Jei nuolat save nuvili – kaupiasi toksiška skola, kuri graužia iš vidaus. Mūsų smegenys natūraliai fokusuojasi į klaidas ir trūkumus, todėl labai svarbu jas perprogramuoti: įgyvendinti sau duotus pažadus ir sąmoningai pradėti stebėti savo progresą, o ne graužtis dėl to, kad rezultatas dar nėra idealus“, – sako A. Raudonienė.

Jai pritaria ir tyrimą atlikusi L. Buitkuvienė. Jos teigimu, reali profesinė branda ir vidinis stuburas formuojasi ne teorijoje, o per veiksmus.

„Moterys vadovės, paklaustos, kaip stiprinti savivertę, dažniausiai kartojo – tiesiog „nebijoti ir daryti“. Pasitikėjimas formuojasi per praktinį veikimą, atsakomybės prisiėmimą ir kasdienes situacijas, kai padarai tai, kuo pradžioje pati abejojai. Tikrasis profesinis augimas vyksta būtent išėjus iš komforto zonos, per klaidas bei sudėtingas situacijas, kurios ilgainiui augina vidinį atsparumą“, – reziumuoja L. Buitkuvienė.

Pranešimas spaudai.