„Krosnis turi ne tik puikiai atlikti savo funkciją, bet ir būti tokia graži, kad šildytų vien į ją žiūrint. Ji visais laikais buvo namų centras, šeimininkų pasididžiavimas ir draugų bei kaimynų pavydo objektas. Be to, krosnis nėra išlaidos, tai – investicija, nes statinys ilgalaikis“, – sako senojo krosnininkystės amato puoselėtojas, sertifikuotas tautinio paveldo produktų meistras ir Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys vilnietis Aleksandras POBEDONOSCEVAS, kalbantis apie krosnininkystės amatą.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Pradžiamokslis – šalia meistro

Kodėl susidomėjo krosnininkyste, Aleksandras neturi vienareikšmio atsakymo, nors tuo užsiima jau 26 metus. Viskas prasidėjo nuo jo paties noro turėti krosnį. Tuomet jis rado gerą meistrą, tapo jo pagalbininku, ir tas darbas kažkaip suviliojo. „Krito į širdį, buvo įdomu ir netruko tapti artima. Pradėjau mokytis, ir po kurio laiko hobis išsirutuliojo į rimtą meistrystę. Po 20 metų tapau tautinio paveldo meistru, o tapti juo būtų buvę neįmanoma, jei nebūčiau pas tokį patį meistrą mokęsis. Yra sąlyga, kad būtų amato tęstinumas, kad būtų išsaugota informacija ir perduota kam nors kitam. Po to mokytojų buvo ir yra daugiau, bet svarbiausias buvo pirmasis“, – savo kelią į šį dabar gana retą amatą trumpai išdėsto pašnekovas. Prisipažįsta pats mokinių dar neturintis – šioje srityje nelabai kas nori dirbti: darbas sunkus, imlus laikui, didelė atsakomybė. „Kita vertus, – priduria meistras, – žmogus turi turėti pašaukimą. Mano atveju tai buvo tarsi užprogramuota. Visada buvau iš tų, kuriems įdomu ką nors pataisyti, padaryti, sumeistrauti – namuose galėjau padaryti bet ką. Tereikėjo rasti tą vienintelę sritį, kuri sudomintų, ir ja tapo krosnininkystė.“

Paveldo ir tradicijų keliu

Krosnininkystė Lietuvoje – tai gilias šaknis turintis amatas, apimantis ne tik techninį mūrijimą, bet ir kultūrinį paveldą, šilumos filosofiją bei estetiką. Tradicinė lietuviška krosnis buvo namų širdis, atliekanti šildymo, maisto gaminimo ir džiovinimo funkcijas. Ši filosofija, matyt, prisidėjo ir prie Aleksandro pasirinkimo: „Kai tu atneši į žmonių namus šilumą ir grožį, funkciją ir estetiką, tiesiog gerai jautiesi. O man šis darbas patrauklus dar ir tuo, kad kiekvienas projektas – individualus, priklauso nuo namų stiliaus, interjero dekoro, užsakovų gyvenimo būdo, jų pageidaujamų statinio funkcijų. Taigi po mūsų pirmojo pokalbio su užsakovu manęs visada laukia ilgi namų darbai ir eskizai, tuomet – vėl derinimas ir tik tada prasideda darbas.“

Šiandien krosnių meistras jau žino, kad jam labiausiai patinka mūryti krosnis ir lauko kompleksus arba tandyrus, prie kurių dar grįšime, kiek mažiau – židinius. Vis dėlto gana daug žmonių krosnių nori ir sodybų viduje. Dažniausi Aleksandro užsakovai – vidutinio amžiaus sodybų šeimininkai rajonuose.

„Jei kalbėsime apie paveldą, tai į jį dėmesį labiau kreipia muziejai arba tų statinių šeimininkai, kurie siekia atkurti autentiką. Teko dirbti edukacijų sodyboje „Gervių giesmė“: ten pagal senovines tradicijas stačiau duonkepį, viskas buvo plūkta iš molio. Tais metais ši sodybą užėmė pirmą vietą tarp etnografinių sodybų. Paprasti užsakovai savo namuose nori gauti kuo daugiau šilumos kuo mažesnėmis sąnaudomis, taigi mes, šiandienos meistrai, to irgi siekiame. Juo labiau kad krosnininkystė nuo senovės labai ištobulėjo, ir šiandien, puoselėdami tradicinius metodus, deriname juos su šiuolaikiniais taupumo ir efektyvumo reikalavimais“, – kalba krosnių meistras, beje, visus savo darbus labai dailiai paženklinantis bronzos plokštele su pelėda ir savo vardu bei pavarde. Pritvirtina ją kiek žemiau, kad žmogus, norėdamas pažiūrėti, šiek tiek nusilenktų. „Ne man – krosniai“, – juokiasi pašnekovas. Toks parašas byloja ir tai, kad už savo darbo kokybę Aleksandras visada guldo galvą, o štai užsakovams turi patarimų.

Krosnis klaidų neatleidžia

„Taisyklės yra trys: meistrą rinkitės atidžiai, pasistenkite gyvai pamatyti jo darbus ir išgirsti užsakovų atsiliepimus. Įsitikinkite meistro kvalifikacija, nebijokite paprašyti jo dokumentų ir sertifikatų. Pasirašykite su meistru sutartį dėl darbo apimties, įkainių ir pan. Krosnis – didesnio pavojingumo prietaisas, klaidų ji neatleidžia, todėl meistro kvalifikacija svarbi pirmiausia dėl jūsų turto ir gyvybės saugumo. Deja, dar ir šiandien ne visi meistrai išmano priešgaisrinius saugos reikalavimus, o dar daugiau krosnių kaimuose anksčiau buvo statoma į tai visai neatsižvelgiant. Todėl įsigiję sodybą įvertinkite krosnies kokybę ir saugumą. Pagrindinis reikalavimas – 25 cm nuo visų degių paviršių, jei kas nors yra arčiau, gelbėja izoliacinės medžiagos, tad jas reikia naudoti. Priminsiu, kad nuolat kūrenamą krosnies kaminą būtina kartą per metus valyti, o du kartus reikia pasidomėti jo būkle“, – patarimų nešykšti meistras, pats saugumui skiriantis daug dėmesio, bet neapleidžiantis ir kitų šio statinio aspektų, tarp jų – ir grožio. Aleksandras pripažįsta, kad statinio dekoratyvumui neabejingi ir užsakovai. Kartais savo statiniams jie negaili dailesnės metalo furnitūros, kartais – keramikos detalių, koklių, būna, leidžia įsibėgėti architektūrinei meistro fantazijai ar pasiduoda jo įkalbinėjimas ką nors padaryti įmantriau ar kaip tik paprasčiau – edukacinių momentų pašnekovo darbe netrūksta. O jis tuo ir nesistebi: žmonės nedažnai su tokiu statiniu susiduria, mažai apie jį žino, todėl, kai įkalba krosnyje įrengti duonkepę, pats labai džiaugiasi.

Meistrų paklausa – didesnė nei pasiūla

Kalbant apie šiandieninę krosnių rinką, jų paklausa, ko gero, yra didesnė nei meistrų, ypač gerų, pasiūla. O kad krosnimi gyvenant sodyboje reikėtų pasirūpinti, Aleksandras kalba ne kaip meistras, o kaip patirties turintis žmogus. „Gyventi individualiame name be krosnies, švelniai tariant, tiesiog neprotinga – alternatyvą dujoms ir elektrai visą laiką gerai turėti, ypač dabar, kai laikai neramūs. Kaip paveldo meistras, galiu pagirti seniau gyvenusių žmonių logiką: žemos lubos, maži langai, slenksčiai. Kad reikėtų kuo mažiau šildyti, mažiau kuro sunaudoti. Ir tai lėmė ne tik skurdas, bet ir išmintis. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad krosnių paklausa yra. Žmonės jų užsisako, nori įvairių funkcijų, o kai jos būna pastatytos – džiaugiasi“, – tvirtina pašnekovas.

Beje, čia verta pridurti ir tokią Aleksandro įžvalgą: tvarkingai eksploatuojama krosnis gyvuoja 25–40 metų, o dabartiniai šildymo prietaisai – kur kas trumpiau. Taigi, tai iš tiesų – ne vien išlaidos, tai investicija. Žinoma, užsakovus visada domina ir kaina, bet ją įvardyti būna labai sunku: visos krosnys skirtingos, kainą lemia daug skirtingų veiksnių. Vienas jų yra tai, kad vidutinio sudėtingumo krosnį Aleksandras stato apie 3–4 savaites, taigi spręskite patys. Kartais jis imasi ir restauracinių darbų, daugiausia Vilniuje, kur kaip paveldas saugomi seni židiniai, bet šis darbas – dar imlesnis laikui, o ir brangesnis užsakovui, tad tai nėra patys mėgstamiausi meistro objektai.

Iššūkiai skatina tobulėti

Pačiam meistrui labiausiai patinka tie darbai, kurie kelia iššūkių, kai turi sukurti ką nors įdomesnio, unikalaus, verčiančio pasukti galvą. „Tai užima daug laiko, paišai perpaišai, ką nors sugalvoji, bet įdomu. Į kiekvieną darbą žiūriu labai atsakingai, bet niekada nepamirštu savo mokytojo žodžių, kad jeigu meistras liko 100 proc. savo darbu patenkintas, tegul nuplauna savo įrankius ir daugiau nieko nebedaro. Meistras visada turi norėti kitą darbą padaryti dar geriau. O vienu įspūdingiausių savo darbų laikyčiau lauko kompleksą „Tauras“ – gana sudėtingą technologiškai ir gražų. Apskritai, kalbant apie krosnis, techniškai daug visko neprigalvosi, o dizainas jau gali būti tavo individualumo ženklas“, – pasakoja Aleksandras. Akivaizdu, kad kūrybinis darbo aspektas jam tikrai nėra paskutinėje vietoje.

Gal todėl jis taip mielai – galbūt tik vienintelis Lietuvoje – imasi kurti tandyrus. „Dabar labai populiarėja maisto gaminimo lauko kompleksai, bet jie brangūs, užima daug vietos, tikrai nežinia, ar jų visada reikia, todėl aš populiarinu tandyrus. Juose irgi galima viską gaminti: kepti mėsą, virti plovą ar troškinį, kepti duoną, net ką nors rūkyti. Pirktiniai tandyrai yra plonasieniai, žiemą jie greitai atvėsta. Mano tandyrai storasieniai, tad juose galima gaminti ir žiemą – jie ilgai laiko šilumą. Be to, tai mažoji kiemo architektūra – užima nedaug vietos, dažniausiai 1 kv. metrą, yra gana dailūs ir dekoratyvūs“, – pasakoja pašnekovas, o jo žodžius puikiai iliustruoja jo kūryba, kurios galima pamatyti feisbuko profilyje krosniu-meistras.lt.

Beje, čia pat jis optimistiškai priduria, kad krosnių istorija tikrai nežada baigtis. „Tai mūsų paveldas, istorija, tradicijos – džiaugiuosi jas galėdamas išlaikyti ir aš. Dėl šios priežasties stengiuosi dalyvauti tautodailininkų parodose, „Aukso vainiko“ konkursuose, noriu, kad apie krosnininko amatą žinotų kuo daugiau žmonių. Laukiu ir mokinio, kad turėčiau kam perduoti savo žinias ir patirtį, bet viskam savas laikas – atsitiko tai man, atsitiks ir kam nors kitam“, – šypteli krosnių meistras A. Pobedonoscevas.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.