Lietuvių kalbininkas, profesorius Vitas LABUTIS jau senokai nebedėsto studentams, tačiau ir šiandien sako, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jo kelias. 1957 metais baigęs lituanistikos studijas Vilniaus universitete būsimas profesorius pateko į derlingą dirvą ir joje visuomet puoselėjo meilę gimtajai kalbai.

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Profesoriau, esate atsidavęs kalbininkas. Ar anksti pajutote trauką mūsų kalbos savitumui?

– Visada ją jutau, nors iš tikrųjų man dar gimnazijoje geriausiai sekėsi ne tik kalba, bet ir matematika. Lietuvių kalba mane traukė nuo mažų dienų, nes skaičiau nepriklausomos Lietuvos laikraščius, man tai buvo įspūdinga.

Maža to, iki šiol atsimenu, kaip mane mažą žavėdavo mamos posakiai, kurių ji turėjo daug gražių. Mes šeimoje buvome penki vaikai. Pastato kurį nors prie verdančio puodo ir liepia žiūrėti, kad puodas neišbėgtų. Na, vaikas prižiūri, o užvirus puodui pradeda šaukti: „Mama, puodas bėga!“ Mama šypsosi: „Durys uždarytos, neišbėgs.“ Štai kaip dvi žodžio reikšmes nemokyta moteris mokėjo sugretinti. Dar, būdavo, ateini pas mamą ir sakai, kad nori valgyti, tai pasiūlo duonos. „Nenoriu vienos duonos.“ Sako: „Pasiimk į vieną ranką vieną riekę, į kitą – kitą riekę, ir bus dvi duonos.“ Sugalvodavo gi!

– Jūsų knyga „Lietuvių kalbos sintaksė“ išleista tris kartus, esate parengęs ir prisidėjęs prie kitų leidinių. Taip pat surinkote ir tokį leidinį kaip Daukšių krašto žodynas. Kuo ypatingas šis jūsų kūrinys?

– Na, tai nedidelis žodynėlis, prie jo dirbau priešokiu. Jame surinkti mano gimtojo krašto tarmės žodžiai, kurių nėra dabartinės kalbos žodyne. Daugelis iš jų – barbarizmai. Na, pavyzdžiui, ar žinote, kas yra brikas? Tai – ilgesnis vežimas, skolinys iš vokiečių kalbos. Daugiausia į žodyną surinktų žodžių išgirdau iš savo giminių, tėvų, kaimynų, kurie pas mus ateidavo. Juos, jau būdamas studentas, pamažu rinkau ir užsirašydavau. Norėčiau išleisti antrąjį šio žodyno leidimą ar papildymą, dabar krapštau Žuvinto palių (tarmiškai – raistas, šlapynė) vietovardžius, bet abejoju, ar jį parengsiu.

Tiesa, kalbant apie tarmę, vienas profesorius, Zigmas Jankevičius, norėjo patraukti mane į dialektologus, kad aš rašyčiau diplominį darbą šia tema. Tačiau sužinojau, kad Juozas Senkus jau rašė disertaciją šia tema. Galvojau, ką aš ten naujo pasakysiu? Žinoma, apsirikau dėl to, kad niekas neišnagrinės tos temos taip smulkmeniškai, kaip iš to kampelio kilęs žmogus.

– Augote Liūliškio kaime Marijampolės apskrityje. Ar jums nebuvo baisūs ir ūkio darbai?

– Tėvai nuo mažens ugdė discipliną, tad mūsų šeimoje vaikai anksti buvo įtraukiami į darbus. Taigi tekdavo rytą anksti keltis, gyvulius ginti ir viską daryti. Žinoma, norėjome ir pažaisti, palakstyti po laukus, bet viskas ribotai. Užtat išmokome gyventi ir dirbti.

– Tėvai vylėsi ir svajojo jus išleisti į mokslus?

– Mano tėvai buvo mažaraščiai. Tėvas buvo išmokęs tik pasirašyti, o motina – beraštė. Bet pas mus gyveno dėdė Petras, jam esu labai dėkingas. Jis buvo šaulys, tarnavęs kariuomenėje, pulko raštininkas, labai gražiai ir taisyklingai rašė. Dėdė Petras ir išmokė mane skaityti anksti – tad į mokyklą nuėjau perskaitęs vyresniojo brolio vadovėlius. Pradžios mokyklą ėmiau lankyti dar nepriklausomoje Lietuvoje. O skaitydavau, atsimenu, viską. Gaudavome laikraščius „Trimitas“, „Karys“, kaimynai duodavo katalikiškus „Žvaigždę“, „Šaltinį“. Būtent šie leidiniai buvo mano ideologinių pažiūrų pradmenys.

– O pradėjus lankyti mokyklą patiko mokytis?

– Patiko. Patekau į pramuštgalvių klasę, bet labai išradingų. Pats buvau labai tykus, ramus vaikas. Bet, prisiminęs mokyklą, būtinai noriu pabrėžti, kad už daug ką esu dėkingas savo geriems mokytojams, jei ko nors ir pasiekiau, tai jų dėka. Mokytojai Petras ir Albina Simanavičiai mokė mane pradžios mokykloje. Tėvai labai sunkiai gyveno, tad neįstengė leisti mokytis mūsų abiejų su vyresniuoju broliu. Reikėjo pasirinkti kurį nors vieną, sėkmė nusišypsojo man. Ne mažiau esu dėkingas savo kitiems mokytojams – Kazimierui Tauskui, mokytojai Onai Zabielskienei ir ypač – Jonui Kvedaraičiui, istorikui Jonui Naujokui, kuris mane paragino stoti būtent į Vilniaus universitetą.

– Minėjote, kad jums teko liudyti partizaninį karą. Ar išsaugojote daug prisiminimų iš to meto?

– Tai – baisi istorija. Labai ryškiai atsimenu tuos įvykius. Skausmo buvo daug. Atsimenu, kaip žuvusius partizanus parveždavo į Gudelius, numesdavo aikštėj, išniekindavo. Mes, vaikai, eidavom per tą aikštę žiemą liudydami, kaip šunys drasko išmestus kūnus... Tai buvo toks stiprus emocinis smūgis, kad nusprendžiau: jokiu būdu su šita valdžia neisiu. Taip ir buvo.

Atsimenu, kaip jau studijuojant pirmame kurse atsirado toks vienas drąsus iš Užpalių kilęs aukštaitis, pasikvietė mus keturis ir sako: „Vyrai, partizaninis karas baigiasi, partizanai pasmerkti žūti. Mes turim arba tapti atvirais rezistentais ir gauti kalėjimą, arba mokytis ir dirbti Lietuvos naudai „po uždanga“.“ Visi pasirinkome antrąjį kelią ir laikėmės lietuvybės.

– Buvote ilgametis Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto darbuotojas. Ar lituanistika jums nuo pat pradžių buvo savas kelias?

– Galbūt pradėsiu nuo to, kad pats baigiau fakultetą 1957 metais. Žinote, tais laikais studentus prieš baigiamuosius egzaminus skirstydavo į darbą. Nė vienas negalėjo būti nepaskirtas, nes Tarybų Sąjungoje bedarbių negalėjo būti. Atsiųsdavo tokius sąrašus, juose dažniausiai būdavo septynmetės mokyklos, lituanistų jose laukdavo. Tai aš pasirinkau Mokolų septynmetę mokyklą netoli savo gimtojo kaimo Marijampolėje. Atsimenu, atėjo skirstymo komisija ir mane pakvietė į Lietuvių kalbos ir literatūros institutą (dabar – Lietuvių kalbos institutas – red. past.) dirbti moksliniu darbuotoju. Tai buvo mano pirmoji darbovietė.

– Kaip ką tik baigusiam studijas – nemenka sėkmė?

– Aš buvau tikrai apstulbęs, ir apskritai mano profesiniame kelyje netrūko detektyvinės nuotaikos. Ypač kai sužinojau, kad mane institutui rekomendavo ne kas kitas, o fakulteto komjaunimo organizacija. Daug kas stebėjosi – mane, ne komjaunuolį, nukreipė į mokslinį institutą. Ir, žinote, iki šiol yra paslaptis, kas konkrečiai ten suveikė ir kas mane į tą institutą įkišo.

– Tačiau nesipriešinote tokiam likimo posūkiui?

– Žinoma, ne. Sutikau, tačiau iššūkiai tik prasidėjo. Paaiškėjo, kad jie mane prašė įsidarbinti, bet etato tai neturėjo. Teko eiti į Terminologijos komisiją su pažadu, kad pasimokęs galėsiu pereiti į Dabartinės kalbos skyrių. Aš tik išsižiojau, mat terminologijos nė nebuvau studijavęs ir nenutuokiau, kad toje srityje ką nors galėsiu nuveikti. Tačiau gavau labai patyrusią vadovę, terminologę Antanę Kučinskaitę. Ji buvo nuostabus, labai humaniškas žmogus, padėdavo man gauti katalikiškų knygų. Taigi su vadove vaikščiojome į Terminologijos komisiją ir labai džiaugiausi.

Kodėl? Labai norėjau bendrauti su žmonėmis, o mano skyriuje visi tik vienu kitu žodžiu persimesdavo koridoriuje. Ir patekau į komisiją, kur teko svarstyti medicinos terminų žodyną. Buvo nuostabu. Tiesa, po dvejų metų išėjau į doktorantūrą ir man pasisekė, nes patekau pas Juozą Balčikonį. Pakliūti į jo mokyklą buvo mano svajonė.

– Disertaciją apsigynėte sėkmingai?

– Ir čia neapsieita be intrigos. Mat profesoriai, geriausi lituanistai, po karo nuo bolševikų pabėgo į Ameriką. Teko ieškoti, kas sutiktų būti mano darbo oponentais. Istorikas, kalbininkas, Mokslų akademijos viceprezidentas Juozas Žiugžda neatsisakė, mat turėjome bendrumą – buvome baigę tą pačią pradžios mokyklą. Tuomet paskelbė laikraščiuose skelbimą, kada ginsiu disertaciją, ir šmaukšt – Žiugždą iššaukė į Maskvą, į kažkokį pasitarimą, ir mano darbo gynimas neįvyko. Aš gaunu sveikinimus, bet disertacijos tai dar nesigyniau. Gryna detektyvinė komedija! Reikėjo palaukti dar mėnesį, ir viskas baigėsi gerai.

Tada sugrįžau į institutą, kol galiausiai grįžau į universitetą dirbti, tiesa, į Kauno vakarinį fakultetą, po dvejų metų tapau Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju. Šešerius metus taip išvažinėjau traukiniu Vilnius–Kaunas.

– Minėjote, kad pedagoginis darbas visuomet buvo jūsų pašaukimas. Kokių savybių reikia turėti šioje srityje?

– Pirmiausia, žinoma, kiekvienas dėstytojas turi būti savo valstybės patriotas. Ir patriotizmas nėra tik emocija. Iš tikrųjų patriotizmas yra ir tarnavimas tam, ką laikai šventu dalyku. Taigi, mano nuomone, kalbos dėstymas yra tarnavimas Tėvynei.

Antras dalykas, kaip dėstytojas turi mylėti jaunimą ir sugebėti su juo bendrauti. Studentus reikia gerbti kaip žmones, kurie mąsto, negalima laikyti jų tik objektais, kuriems tereikia kalti žinias. Į studentą turi žiūrėti kaip į žmogų ir kaip žmogų jį ugdyti. Tai ir yra humanitarinio ugdymo pagrindas. Galiausiai man visada buvo brangus bendravimas su žmonėmis.

– Dirbote sovietmečiu, ar nebuvo sunku puoselėti lietuvybę tuo laikotarpiu?

– Na, dirbdamas pedagoginį darbą, ypač aukštojoje mokykloje ir dėstydamas auditorijoje, turi labai daug laisvės. Yra programos, planai, bet niekas tavęs netikrina, kaip dėstai. Žinoma, sovietmečiu nedėstydavai ko nors antitarybinio, bet dalykiškai galėdavai pasirinkti tam tikrus akcentus. Tas noras, kad lituanistika visą laiką laikytųsi, nepasiduotų, taip pat vedė į priekį. Juk patyrėme rusinimą, net jei jis buvo užslopintas, bet vis tiek vyko.

– Kokiomis formomis tas rusinimas vyko?

– Papasakosiu vieną tai iliustruojantį epizodą. Trečiame kurse rusų kalbą dėstė tokia dėstytoja iš Maskvos. Sykį lentoje užrašė rašinio temą didžiosiomis rusiškomis raidėmis: „Mūsų Tėvynės sostinė.“ Visi apstulbo – ką rašyti? Aš parašiau apie Vilnių, galvojau, kad būsiu vienas toks. Paskui bičiulio klausiu: „Apie ką rašei?“ Sako: „Žinoma, apie Vilnių, ką aš apie tą Maskvą rašysiu?“ Kaip paaiškėjo, iš keturiolikos studentų tik du parašė apie Maskvą. Visi kiti parodė, kad mūsų Tėvynė – Lietuva, o sostinė – Vilnius. Matot, kaip lyg visai netyčia tekdavo atskleisti, ką pasirenki.

– Kaip jūs paprastam žmogui apibūdintumėte savo vieną esminių mokslinių interesų – sintaksę?

– Sintaksė yra bendrinės kalbos viršūnė, ji kalba apie sakinio, sakinių sandarą. Kaip aš vaizdžiai sakau, tai aukštoji matematika kalboje, tad labai paprastai paaiškinti nelengva. Universitete pradedama dėstyti leksika, fonetika, morfologija ir tik tada – sintaksė. Ji remiasi visomis kitomis sritimis. Šis mokslas yra labai sunkus, ne šiaip sau Lietuvoje turime labai mažai sintaksininkų.

Bendrinės kalbos sintaksės pamatus padėjo Jonas Jablonskis, jo darbai apskritai yra vieni svarbiausių mūsų kalbai ir jos kultūrai. Pasinaudodamas proga paminėsiu Arnoldo Piročkino knygą „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“, išleistą pernai, jau po knygos autoriaus mirties. Buvau jos vienas iš redaktorių. Jos tikslas – išvalyti sovietizmus, kurių buvo daug pirmajame leidime.

– Šiandien vis labiau suprantam ir įvertiname gimtosios kalbos reikšmę ir vaidmenį. Kaip, jūsų akimis, visuotinai turėtume puoselėti savo kalbą?

– Kaip sakė Jonas Jablonskis, „kalboje tauta pasisako, kas esanti“. Vadinasi, tautiškumas ir kalba yra labai susieti dalykai. Manau, kad pagrindas – laikytis Valstybinės kalbos įstatymo. Jame numatyta, kad turime teikti pirmenybę lietuvių kalbai. Negali būti kita kalba svarbesnė už lietuvių kalbą. Šiandien kai kuriose srityse lietuvių išstumia anglų kalba. Žinoma, ji tikrai reikalinga, ir kad jos moko – labai gerai. Bet jeigu nueini į parduotuvę, o ant prekės matai užrašyta tiktai angliškai? Kodėl dabar kiekvienas turi žinoti, kas ten užrašyta? Galima pateikti ir anglų kalba – niekas nedraudžia, bet ne pagrindinius užrašus. Lietuvių kalbai turime teikti pirmenybę, nes tai yra valstybinė kalba. O valstybinė kalba turi būti ginama. Juk dera prisiminti, kad laisvė be atsakomybės galiausiai virsta anarchija arba revoliucija. Reikia rūpintis savo kalbos kultūra ir neišleisti jos iš akių. Tam skirta nemažai knygų ir leidinių, tik, deja, jos yra vangiai skaitomos.

– Kodėl šiandien, kai daugelis nosis sukišę į telefonus, reiktų skaityti knygas?

– Yra toks ne visai pagrįstas įsitikinimas, kad viską gali atstoti elektroninė erdvė. Tačiau knygų nereikia nurašyti. Pavyzdžiui, aš kompiuterio ir interneto atsisakiau, nebegaliu, nebepajėgiu. O knyga yra atsarga. Elektronines programas gali užblokuoti, gali sugadinti ar pradanginti koks nors įsivėlęs virusas, o knyga yra tvirta. Joje gali ir pasibraukti, ją bet kada atsiversti, pasižiūrėti, ką panorėjęs, ir be interneto. Internetas – tai trumpalaikė informacija, taip, greita, bet paviršutiniška. O knygose argumentai išdėstyti giliau. Galiausiai, internetas ar dirbtinis intelektas nesukurs kūrinių, kurie prilygtų Šekspyrui, Hugo, Dikensui, Dantei ir kitiems.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.