Klaidinga manyti, kad sulaukus vyresnio amžiaus yra normalu jausti nuovargį, mažai judėti, nieko nenorėti, nebekurti planų, teisinantis senatve. Kaip dėl to nukenčiame ir ką daryti, kad ir sulaukus brandaus amžiaus gyvenimas būtų visavertis?

Dalia VALENTIENĖ

Amžėjimas dažnai apipinamas stereotipais. Specialistai tvirtina, kad nuovargį, silpnumą, nenorą judėti, užsidarymą namuose pernelyg dažnai laikome „normaliu“ senatvės reiškiniu. Pasak psichologinės terapijos konsultantės Renatos Kaušiūtės, taip manydami dar labiau kenkiame gerai savijautai ar net atveriame duris lėtinėms ligoms. „Vyresnio amžiaus žmogui ypač svarbu ne tik fizinė sveikata, bet ir aplinkinių požiūris. Jei žmogus nuolat girdi, kad silpnumas, nuovargis ar nenoras kur nors eiti yra normalu jo amžiaus žmogui, ilgainiui jis tuo patiki. O patikėjęs pradeda atsisakyti gyvenimo“, – sako R. Kaušiūtė.

Judėti – ne tik jaunystės privilegija

Vienas pavojingiausių mitų – kad vyresniame amžiuje reikia kuo daugiau ilsėtis. Iš tiesų saikingas judėjimas yra viena svarbiausių geros savijautos sąlygų. Įvairių sričių gydytojai dažnai pabrėžia, kad fiziškai aktyvūs vyresnio amžiaus žmonės džiaugiasi ilgesne gyvenimo trukme ir geresne gyvenimo kokybe. Gydytojai pastebi, kad, stiprinant raumenis ir kaulus, vyresniame amžiuje mažėja kritimų bei traumų tikimybė, o tai reiškia, kad žmogus ilgiau geba pasirūpinti savimi. Be to, medikų teigimu, reguliariai mankštinantis stabilizuojasi kraujospūdis, pagerėja kraujotaka ir sumažėja cholesterolio kiekis. Atlikti medicininiai tyrimai atskleidžia, kad reguliarus judėjimas padeda išvengti pažintinių funkcijų silpnėjimo, demencijos ir Alzheimerio ligos arba tai atitolinti. Fiziškai aktyvūs senjorai rečiau atsiduria socialinės izoliacijos spąstuose, juos rečiau vargina nerimas bei depresija.

Pasaulio sveikatos organizacija vyresnio amžiaus žmonėms rekomenduoja per savaitę bent 2,5–5 valandas vidutinio intensyvumo fizinės veiklos, pavyzdžiui, spartaus pasivaikščiojimo, važiavimo dviračiu, šiaurietiškojo ėjimo. Taip pat patariama 2 kartus per savaitę atlikti jėgos, lankstumo ir pusiausvyros pratimus.

Kai „normalu“ tampa „neverta“

Be abejo, organizmas su metais keičiasi: sumažėja energijos, judesiai tampa lėtesni, atsargesni, o sveikatos problemų atsiranda vis daugiau. Tačiau nuolatinis silpnumas, apatija ar nenoras judėti nėra neišvengiama senatvės dalis.

Po nenoru ką nors veikti dėl to, kad esi „per senas“, pasak psichologinės terapijos konsultantės R. Kaušiūtės, neretai slepiasi visai kitos priežastys: vienišumas, depresija, baimė pargriūti, lėtinės ligos, miego sutrikimai ar net elementarus motyvacijos trūkumas. Kai niekas nepasiūlo pagalbos, nepaskatina išeiti į lauką, susitikti su kitais, žmogus pradeda manyti, kad gyvenimas jau baigiasi. „Pavojingiausia yra tai, kad šis procesas vyksta tyliai, toji tariama negalia ateina nepastebimai.

Žmogus po truputį atsisako veiklų, kurias anksčiau mėgo, nustoja skambinti draugams, vaikščioti į kiną, teatrą, renginius. Vis rečiau išeina iš namų. Galiausiai ima tikėti, kad jam daug ko daryti jau nebeverta. Čia labai svarbus yra artimųjų vaidmuo. Kartais nė nepastebime, kaip „iš rūpesčio“ pradedame riboti savo garbaus amžiaus sulaukusių tėvų savarankiškumą: „neik vienas“, „tau bus per sunku“, „pailsėk“, „kam tau to reikia“. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip rūpinimasis, tačiau ilgainiui žmogus gali pasijusti viskam per silpnas. Dar skaudžiau, kai artimieji apskritai nustoja tikėti vyresnio žmogaus galimybėmis: nebekviečia kartu keliauti, dalyvauti šeimos veiklose, nebesitaria priimant šeimai svarbius sprendimus. Tarsi žmogus su amžiumi prarastų teisę būti visavertis gyvenimo dalyvis.

Pavojingiausia senatvėje – prarasti jausmą, kad esi reikalingas. Kai žmogus nebesijaučia reikalingas, motyvacija gyventi silpnėja. O iš tikrųjų dažnai užtenka labai nedaug – paskatinimo, nuoširdaus dėmesio, pasiūlymo kartu pasivaikščioti ar priminimo, kad žmogus vis dar gali daug daugiau, nei pats mano“, – dalijasi mintimis terapinės psichologijos konsultantė.

Todėl, anot pašnekovės, labai svarbu leisti vyresniems artimiesiems išlikti aktyvia šeimos dalimi. „Nereikėtų vengti prašyti patarimo ar pasidalinti patirtimi, derėtų įtraukti tėvus į pokalbius, kartu planuoti šventes, leisti pasirūpinti anūkais. Net maži dalykai grąžina žmogui suvokimą, kad jis vis dar yra svarbus“, – sako R. Kaušiūtė.

Niekada nevėlu pradėti kažką naujo

Dažnai girdime istorijas apie žmones, kurie vyresniame amžiuje pradėjo keliauti, sportuoti, mokytis kalbų, atrado naujų pomėgių. Tokie pavyzdžiai primena paprastą tiesą – žmogaus galimybės nesibaigia sulaukus tam tikro gimtadienio.

Vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių ryžtasi sugrįžti į mokymosi procesą – studijuoti universitetuose, prisijungti prie mokymosi visą gyvenimą programų, lankyti kalbų ar psichologinius kursus, atrasti naujus laisvalaikio pomėgius, šokius, piešimą. Jie tai daro ne iš pareigos, o iš noro augti, keistis, išpildyti svajones, kurioms kadaise galbūt nebuvo laiko ar galimybių.

„Vyresniame amžiuje žmogui ypač svarbu neprarasti jausmo, kad tavęs dar kas nors laukia, ką nors nori nuveikti, patirti ar išmokti. Dažnai manoma, kad svajonės, tikslai, nauji pomėgiai yra jaunų žmonių privilegija, tačiau psichologiniu požiūriu tai labai svarbu bet kuriame amžiuje. Kai žmogus turi dėl ko atsikelti ryte, jo emocinė būsena tampa stabilesnė, mažėja vienišumo ir beprasmybės jausmas. Net ir nedideli planai, pavyzdžiui, išmokti naudotis telefonu, pradėti piešti, daugiau keliauti, auginti gėles, lankyti šokių ar mankštos užsiėmimus, suteikia gyvenimui prasmės ir motyvacijos. Mokymasis ir naujos veiklos aktyvina smegenis, gerina atmintį, padeda išlaikyti dėmesio koncentraciją. Be to, žmogus jaučiasi galintis, reikalingas sau pačiam ir aplinkiniams“, – dėsto pašnekovė.

Pasak jos, labai svarbu suprasti, kad emocinė savijauta ir fizinė sveikata yra glaudžiai susijusios. „Aktyvesni, socialiai įsitraukę ir pomėgių turintys vyresni žmonės dažniau daugiau juda, rečiau užsidaro namuose, lengviau palaiko bendravimą su kitais. Tai mažina depresijos riziką, nerimą, padeda ilgiau išlaikyti savarankiškumą. Smalsumas, noras mokytis, atrasti naujų veiklų ar įgyvendinti senas svajones dažnai tampa viena labiausiai psichikos sveikatą palaikančių atramų senatvėje“, – patikina specialistė.

Projektas finansuojamas Valstybinio visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis.