Prieš porą dešimtmečių automobilius pagal degalų rūšį gana paprastai skirstėme į dvi kategorijas: dyzelinius ir benzininius. Kai kurias benzinu varomas transporto priemones savininkai papildydavo dujų įranga – degalai tokiems kainavo pigiau.

Kęstutis BULKA

Šiandien automobilių su senosiomis technologijomis mažėja, nes Europos Sąjungos reguliavimas vis griežtėja, tobulinamos kitos sistemos. Automobiliai jau skirstomi į įprastinius, varomus benzinu ar dyzelinu, lengvuosius, arba švelniuosius, hibridus (angl. mild hybrid), hibridus, įkraunamuosius hibridus, yra ir atskira elektromobilių klasė, čia pat – ir vandeniliniai automobiliai. Tiesa, pastarųjų Lietuvoje kol kas tėra vienas kitas.

Hibridų rūšys

Ekologijos normos ir reglamentai verčia automobilių gamintojus diegti vis mažesnį pėdsaką gamtoje paliekančią įrangą, todėl automobiliai brangsta, jie – ne tokie dinamiški. Išmetamųjų dujų recirkuliacijos mechanizmas, „AdBlue“, kietųjų dalelių filtrai, „start-stop“ ir daug kitų sistemų brangina, sunkina eksploataciją ir riboja variklių galimybes.

Švelniaisiais hibridais vadinami tokie automobiliai, kurių vidaus degimo variklis yra papildomas nedidele elektros sistema: tarp variklio ir pavarų dėžės montuojamas papildomas elektros mazgas. Vien elektra tokie automobiliai įprastai negalėdavo nuvažiuoti net mažo atstumo, tačiau gamintojas „Audi“ jau suteikė tokią galimybę ir elektra gelbsti šiek tiek daugiau nei simboliškai.

Koncernas „Toyota“ labiausiai išvystė hibridinių automobilių technologiją. Tai – benzininio (retais atvejais dyzelinio) ir elektros variklių tandemas. Kai automobilis stabdomas, dalis energijos sugrįžta į automobilio bateriją. Didžiausias variklio efektyvumas pasiekiamas mieste, kur dažnai reikia stabdyti ir greitėti. Be to, elektros motoro momentinė galia padeda sklandžiau startuoti, įsibėgėti ir leidžia tam tikrą atstumą važiuoti vien elektra: reikia mažiau degalų, galima pasinaudoti elektros variklio pranašumais. Verta paminėti, kad tokio tipo sistemos gali būti dviejų rūšių. Dažniausiai jos sujungia benzino ir elektros variklius, kurie gali dirbti atskirai, o kai reikia, abu vienu metu gali varyti automobilio varomuosius ratus. Kitos, kiek retesnės, sistemos pagamintos taip, kad ratus suka vien elektros variklis, o benzininis variklis naudojamas kaip generatorius baterijai įkrauti.

Įkraunamieji hibridai veikia taip pat, kaip ir aptarti hibridai, tačiau jų baterijas galima įkrauti ne tik stabdant, bet ir iš elektros tinklo. Tokių hibridų baterijos būna šiek tiek talpesnės ir mieste galima įveikti apie 20–70 km vien elektra. Dažniausiai to pakanka kasdienei miestiečio kelionei į darbą ir atgal. Baterijai išsikrovus ar norint įveikti didesnius atstumus, su šia sistema nekyla jokių problemų, nes įsijungia benzininis variklis ir kelionė tęsiama iškastiniu kuru. Elektra leidžia sutaupyti, tačiau tokie automobiliai kainuoja brangiau už įprastus hibridus. Skaičiuojant individualiai reikia įvertinti, po kiek laiko atsipirks šio tipo automobilis.

Labiausiai populiarėja elektromobiliai

Elektromobiliai elektrą naudoja iš įkrautų baterijų. Energija kaupiama ličio jonų baterijose ir suka elektros variklius: vidutinis elektromobilis 100 kilometrų nuvažiuoti sunaudoja apie 15–20 kWh elektros energijos. Šiuos automobilius labai išgarsino ir patobulino „Tesla“. Brangiausia elektromobilių įranga – baterijos. Jos vis tobulinamos. Nuo baterijos talpos priklauso, kiek viena įkrova automobilis nuvažiuos ir kaip greitai galima bateriją įkrauti.

Elektromobilius kritikuodavo dėl to, kad jais netoli nuvažiuosi, o įkrauti juos užtrunka. Tačiau jie nuvažiuoja vis toliau, įkraunami vis greičiau. Šaltyje baterija veikia lėčiau, daug energijos eikvoja salono šildymui, todėl, jeigu žiemą prireikia važiuoti toli, žinokite, kad bus nepatogumų. Be abejo, prieš perkant elektromobilį verta susižinoti, ar jame yra įmontuotas šilumos siurblys, padedantis šaltuoju metu nuvažiuoti didesnius atstumus. Tokia sistema didina elektromobilio kainą, tačiau ji aktuali mūsų klimato sąlygomis. Prieš įsigyjant nenaują elektromobilį, svarbiausia išsiaiškinti, kiek nusidėvėjo baterija: jos būklė lems viską.

Baterijos – vis dar gremėzdiškos, todėl elektra varomi automobiliai – sunkesni už kitus, inertiškesni stabdant ar manevruojant, tačiau baterijos dažniausiai būna sumontuotos automobilio dugne, todėl automobilio svorio centras gerokai žemesnis.

Elektromobiliai greičiau ir lengviau įsibėgėja, galią perduoda momentiškai, be uždelsimo. Viena įkrova jie nuvažiuoja vis toliau ir toliau. Elektromobilių varikliai neskleidžia garso, neteršia aplinkos išmetamosiomis dujomis, bet iš esmės dar nesugalvota, kur dėti atitarnavusias baterijas.

Konstrukcijai nebereikia vieno didelio variklio, todėl ratus galima patraukti į automobilio kampus, tad daugiau vietos atsiranda keleiviams. Tiesa, kartais sėdėti automobilio gale būna ne taip patogu, o jo slenksčiai – dideli.

Beje, elektromobiliuose – mažiau detalių, tad mažiau ir gedimų, patiriama mažiau remonto išlaidų. Elektromobilių įkrovimo stotelės – vis galingesnės, patogesnės, jų – vis daugiau. Galima teigti, kad Lietuvoje įkrovimo stotelių yra ganėtinai daug ir keliaujant tokiais automobiliais problemų kyla vis mažiau. Žinoma, geriausia, kai elektromobilį galima įkrauti namuose.

Be abejo, vienareikšmiško atsakymo, kokį automobilį rinktis, nėra. Jeigu automobilis jums yra tik priemonė patekti iš taško A į tašką B, atsižvelgus į poreikius, reikėtų pasitelkti skaičiuotuvą ir suskaičiuoti pradinę kainą, nuvažiuojamo kilometro kainą, įtraukti galimas priežiūros išlaidas, draudimo kainą ir įvertinti išliekamąją vertę, t. y. už kokią kainą galėsite automobilį vėliau parduoti. Tačiau daugumai vairuotojų svarbu ir tai, kaip automobilis atrodo, tad renkasi jį pagal įvairiausius kriterijus: prekių ženklą, pojūčius vairuojant, saugumą, patikimumą ir kt. Tokiu atveju skaičiuotuvo tikrai nepakanka.