„Pagrindinė Lietuvos vietos bendruomenių organizacijų sąjungos (LVBOS) misija – stiprinti vietos bendruomenes kaip aktyvias pilietinės visuomenės dalyves, padėti žmonėms įsitraukti į savo gyvenamosios vietos kūrimą, atstovauti jų interesams nacionaliniu lygmeniu ir skatinti bendradarbiavimą tarp bendruomenių, savivaldybių bei valstybės institucijų.

Tai yra padėti žmonėms suprasti, kad kiekvienas gali prisidėti prie savo kaimo, miestelio ar miesto kūrimo. Daugiau kaip penkiolika metų LVBOS vienija per 1 400 vietos bendruomeninių organizacijų visoje Lietuvoje. Tačiau skaičiai nėra svarbiausia. Svarbiausia – žmonės. Dažnai sakome, kad vienijame bendruomenes, bet iš tikrųjų vienijame žmones, kurie tiki, kad gyvenamoji vieta nėra tik adresas. Tai vieta, už kurią jautiesi atsakingas“, – trumpai savo organizaciją pristato pirmininkė. Ir čia pat priduria, kad didžiausia bendruomeninių organizacijų steigimo banga prasidėjo Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, ypač 2004–2015 m. Tam įtakos turėjo LEADER programa, kaimo plėtros priemonės ir augantis žmonių noras patiems spręsti savo aplinkos problemas.

Šiandien situacija, anot pašnekovės, pasikeitusi. Naujų bendruomenių steigiama mažiau, tačiau stiprėja jau veikiančios organizacijos. Bendruomenės tampa profesionalesnės, imasi sudėtingesnių projektų, dalyvauja priimant sprendimus. „Prieš dvidešimt metų žmonės kūrė bendruomenes todėl, kad reikėjo susitvarkyti aplinką, įsirengti vaikų žaidimų aikštelę ar suremontuoti kultūros namus. Šiandien bendruomenės sprendžia ir šiuos, ir labai daug kitų klausimų: dirba su vienišais senoliais, rūpinasi jaunimo įtraukimo problema, kovoja su dezinformacija, rengia edukacijas, netgi kuria darbo vietas ir teikia viešąsias paslaugas. Joms rūpi ir aplinkosauga, klimato kaita, žiedinė ekonomika. Aktualus yra pasiruošimas krizėms, saugumo klausimai, kultūrinis gyvenimas. O ir tai, kaip išsaugoti žmogų savo gyvenvietėje ar įkalbėti verslininką atidaryti parduotuvę kaime, kuriame jau nieko neliko. Mes tampame ne renginių organizatoriais, o žmonių telkėjais“, – bendruomenių darbus vardijo E. Juozapavičienė.

Vis dėlto Lietuvoje dar yra vietovių, kuriose bendruomeninės organizacijos nėra įsteigtos arba veikia silpnai, todėl erdvės augti dar tikrai yra. Kas įkvepia atsirasti bendruomenei: vedlys, žmonių noras būti aktyvesniems, galimybė rašyti projektus ir taip gerinti gerbūvį ar tiesiog bendrystė?

„Žmogui bendruomenės reikia tiek pat, kiek jam reikia saugumo. Kol gyvenimas ramus, dažnai atrodo, kad ir vieni viską galime. Bet vos tik ateina išbandymai – pandemija, karas, potvynis, gaisras ar tiesiog vienatvė, – pirmiausia ieškome žmonių. Ne institucijų. Ne projektų. Žmonių. Tai labai sena žmonijos patirtis. Projektai nesukuria bendruomenės. Bendruomenė atsiranda tada, kai žmonės supranta, kad vienam problemų išspręsti nepavyks. Pradžioje beveik visada atsiranda vienas ar keli iniciatyvūs žmonės – lyderiai. Tačiau ilgalaikė sėkmė priklauso nuo to, ar prie jų prisijungia kaimynai. Projektai padeda įgyvendinti idėjas, tačiau jie nėra tikslas. Tikroji bendruomenės stiprybė yra tarpusavio pasitikėjimas, bendras rūpestis savo vietove ir tikėjimas, kad kartu galima pasiekti daugiau“, – entuziastingai kalbėjo E. Juozapavičienė.

Bet pripažino, kad šiandien ne visos bendruomenės yra aktyvios, o priežastys gali būti įvairios: „Bendruomenės yra labai skirtingos. Turime ir tokių, kurios veikia tik formaliai. Vis dėlto matome aiškią tendenciją – aktyvių bendruomenių daugėja, nes žmonės vis geriau supranta, kad bendruomenė gali būti reali pokyčių jėga. Pilietiškumas labai užkrečiamas. Kaip ir abejingumas. Todėl labai svarbu, ką pasirenkame skleisti“, – patirties įžvalgomis dalijosi pašnekovė.

Beje, jei stabtelėtume prie abejingumo: jaunoji karta dažnai kaltinama, kad nieko nenori, kad labai skuba, klesti individualumo kultas. Taigi, ar bendruomeniškumo poreikis šiandien auga ar nyksta, kažin koks bendruomeniškumo poreikis bus ateityje? „Paradoksalu, tačiau kuo daugiau technologijų, tuo labiau žmonės pasiilgsta gyvo bendravimo. Tiek kasdienis gyvenimas, tiek įvairios pastarųjų metų krizinės situacijos parodė, kad labai svarbu žinoti, jog šalia būtų žmonės, kuriais galima pasitikėti. Todėl bendruomeniškumo poreikis ne mažėja, o keičiasi.

Žmonės nebenori dalyvauti vien todėl, kad „taip reikia“. Jie nori prasmingos veiklos, galimybės prisidėti prie konkrečių pokyčių. Bendruomeniškumas nėra mada. Tai visuomenės atsparumo pagrindas. Jaunąją kartą dažnai kritikuojame visai be reikalo. Jaunimas nori dalyvauti, tačiau kitaip nei prieš dvidešimt metų. Jie ieško trumpalaikių iniciatyvų, savanorystės, projektų, kuriuose gali greitai pamatyti rezultatą. Todėl keistis turi ir pačios bendruomenės“, – kalbėjo pašnekovė.

E. Juozapaitienė turėjo atsakymą ir apie bendradarbiavimo grandinę: „Sėkmė visada prasideda nuo žmonių. Tačiau ilgalaikiai rezultatai atsiranda tada, kai bendruomenė ir savivalda tampa partneriais. Savivaldybė negali pakeisti bendruomenės iniciatyvos, kaip ir bendruomenė negali pakeisti savivaldybės atsakomybės. Kai abi pusės viena kitą girdi ir pasitiki, laimi visi gyventojai. Dažnai sakome, kad reikia geros valdžios. Aš pasakyčiau kitaip. Pirmiausia reikia gerų kaimynų. Nes net pati geriausia valdžia negali sukurti pasitikėjimo tarp žmonių. Džiugu, kad valdžios požiūris į bendruomeninių organizacijų indėlį vietos gyvenime keičiasi į gerą pusę.

Vis daugiau savivaldybių, valstybinių institucijų bendruomenininkus laiko partneriais ir kuria bendradarbiavimo santykį. Atsirado finansavimai bendruomenių veikloms, sprendžiami patalpų, infrastruktūros klausimai, skatinamas bendradarbiavimas organizuojant kultūrinius renginius, sprendžiant socialines problemas, dirbama krizių valdymo pasirengimo srityje. Įgyvendinant įvairias programas bendruomenininkai irgi tampa patikimais partneriais. Blogai, kad dėmesys bendruomenėms labai priklauso nuo politinio ciklo ir nuo valdžioje esančių žmonių požiūrio, – tai neleidžia užtikrinti pastovaus ir patikimo veiklos pripažinimo.“

Vis dėlto mitas, kad viskas priklauso nuo valdžios, tarp žmonių dar labai gajus. Galbūt jis dažnai tampa ir kliūtimi žmonių aktyvumui ir iniciatyvoms. Ne vienus metus bendruomenių problemomis gyvenanti E. Juozapavičienė pripažino, kad šis mitas iš tiesų egzistuoja, bet nepamiršo pridurti ir to, kad stipri bendruomenė gali labai daug. „Ji gali suburti savanorius, inicijuoti pokyčius, sutelkti finansavimą, pritraukti partnerius, įgyvendinti projektus ir net pakeisti vietos politikų sprendimus. Tačiau reikia patiems dalyvauti sprendžiant savo gyvenimo klausimus, nebūti abejingiems ir nesipurtyti atsakomybės. Labai blogai, kad kuriamas naratyvas – jie ir mes. Juk visada laimi tie, kurie geba inicijuoti, tartis, bendradarbiauti ir sugyventi kaimynystėje.

Didžiausi pokyčiai Lietuvoje prasidėjo dažnai ne ministerijose, o mažose bendruomenėse“, – būti aktyviais savo bendruomenės nariais ragino LVBOS pirmininkė.

Pašnekovė pasidžiaugė, per penkiolika metų patirta šimtai nuostabių sėkmės istorijų. Vienur žmonės savo rankomis prikėlė nykstantį kaimą. Kitur sukūrė socialinį verslą. Dar kitur išgelbėjo mokyklą ar kultūros namus. „Šiandien bendruomenės labai prisideda prie mūsų tautinio, kultūrinio paveldo išsaugojimo ir perdavimo jaunajai kartai. Ten, kur žmonės susijungia bendrai veiklai, vyksta nuostabūs dalykai. Ir nesvarbu, kad veiklos ir problematika labai skiriasi pagal gyvenamąją vietą.

Mieste apsaugotas ir įveiklintas parkas, sustabdyta niokojanti plėtra, o gal rastas geriausias sprendimas dėl tako. Neseniai bendruomeninės organizacijos iniciatyva apgintas miškas, kuris ne virto smėlio karjeru, o traukia tūkstančius gyventojų pereiti eigulio taku. Įvairios socialinės iniciatyvos – lankomi senoliai, organizuojamos vaikų stovyklos, dienos centrai. Rengiamos edukacijos ir mokymai, dalinamasi gerąja patirtimi, skiriama daug dėmesio pasirengti krizėms, ugdomas pilietinis atsparumas dezinformacijai, meilė savo kraštui ir žmonėms. Mūsų visuomenė sensta, tad bendruomenės vykdo sveikatinimo, aktyvaus užimtumo veiklas. Bendruomenės vis aktyviau įsitraukia į sprendimų priėmimą, prisiima atsakomybę už savo gyvenamąją vietą. Tačiau sėkmė visur ta pati – žmonės“, – kalbėjo E. Juozapavičienė.

LVBOS šiandien irgi įgyvendina nacionalinius projektus, skirtus bendruomenių stiprinimui, pilietiniam aktyvumui, savanorystei, bendradarbiavimui su savivaldybėmis, demokratijos stiprinimui ir pasirengimui Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai 2027 m. Šiuo metu vykdomas Europos Sąjungos finansuojamas projektas „VoCo – Voice for Communities“, kurio metu derinamas nacionalinių gebėjimų stiprinimas ir bendruomenių įgalinimas su tarptautiniu bendradarbiavimu bei skaitmeninėmis pilietinėmis priemonėmis. Tai skatina piliečių supratimą apie demokratines teises ir dalyvavimo galimybes vietos ir Europos Sąjungos lygiu, stiprina struktūruotą dialogą tarp piliečių ir valdžios institucijų, gerina pilietinį švietimą ir prieigą prie demokratinių įrankių nepakankamai atstovaujamose teritorijos, skatina tarpusavio mokymąsi ir solidarumą per Europos Sąjungos masto mainus ir bendradarbiavimą.

„Bendruomenės mūsų veiklose dalyvauja labai aktyviai, nes mato konkrečią naudą savo vietovei. Tačiau šiandien bendruomenėms ir mums aktualūs ne tik projektai. Daug kalbame apie gyventojų įtraukimą į sprendimų priėmimą, bendruomenių finansinį tvarumą, savanorystės skatinimą, socialinių paslaugų plėtrą, pilietinį atsparumą, bendradarbiavimą su savivaldybėmis. Didelis iššūkis – lyderių kaita. Turime padėti užaugti naujai bendruomenių lyderių kartai“, – darbais ir planais dalijosi LVBOS pirmininkė ir čia pat pasidžiaugė, kad Europos Sąjunga bendruomenes taip pat laiko vienu svarbiausių demokratijos ir socialinės sanglaudos pagrindų.

Bendruomenių ateitį pašnekovė prisipažino irgi matanti optimistiškai. „Esu įsitikinusi, kad bendruomenės neišnyks. Jos keisis. Šiandien bendruomenė jau yra vieta, kur sprendžiami socialiniai klausimai, ugdomas pilietiškumas, telkiami savanoriai, kuriamos inovacijos, stiprinamas atsparumas krizėms. Ateities bendruomenė taps vietos partneriu savivaldai, demokratijos stiprinimo erdve ir socialinių inovacijų centru. Svarbiausia bendruomeniškumo evoliucija yra ta, kad žmonės vis rečiau klausia: „Ką man duos bendruomenė?“ ir vis dažniau – „Ką mes kartu galime sukurti?“ Būtent ši nuostata ir lemia stiprią, atsparią bei gyvybingą bendruomenę. Labai dažnai girdžiu sakant, kad žmonės darosi individualistai. Galbūt. Bet istorija rodo visai ką kita. Kai visuomenei tampa sunku, žmonės visada grįžta vieni pas kitus. Taip buvo prieš šimtą metų.

Taip buvo Sausio 13-ąją. Taip buvo per pandemiją. Taip yra šiandien, kai padedame Ukrainai ar prisiimame atsakomybę gyvendami kaimynystėje. Tai reiškia, kad bendruomeniškumo poreikis yra užkoduotas žmogaus prigimtyje. Mūsų užduotis – neleisti jam užmigti. Esu įsitikinusi, kad ateities bendruomenė bus dar svarbesnė nei šiandien. Ne todėl, kad organizuos daugiau veiklų, iniciatyvų, projektų. O todėl, kad pasaulis tampa vis labiau skaitmeninis, greitas ir individualus. Žmogui vis labiau reikės vietos, kur jis būtų pažįstamas vardu, o ne vartotojo numeriu. Kur juo pasitikima. Kartais sakoma, kad Lietuva – maža šalis. Aš manau kitaip. Lietuva yra tiek didelė, kiek žmonių joje pasiryžę pasirūpinti ne tik savimi. Kol kiekviename kaime, miestelyje ar miesto rajone atsiras bent vienas žmogus, kuris pasakys „susirenkam ir padarom“, tol Lietuva bus stipri. Nes valstybę pirmiausia laiko ne sienos, o žmonių ryšiai“, – optimistiškai baigė E. Juozapavičienė.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.