Ilgių bendruomenės šūkiu „Nori pokyčių – pradėk nuo savęs“ turbūt labiausiai ir galima būtų paaiškinti bendruomenės aktyvistų itin sėkmingai įsiūbuotą veiklą. Juk Rimšės miestelio Ignalinos r. gyventojai turėtų ir kuo skųstis, bet, matyt, bus davę sau žodį džiaugtis. Ir taip jie gyvena. O visą optimistinę istoriją sutiko papasakoti viena bendruomenės steigėjų ir aktyvisčių Viktorija ABARAVIČIENĖ.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Penketukų magijos apsuptyje

Pirmiausia aiškinamės Ilgių bendruomenės pavadinimą, mat ji vienija Rimšės seniūnijos kaimų gyventojus, tad lyg ir būtų logiška vadintis Rimšės bendruomene. „Turbūt nuo pradžių mąstėme bendruomeniškai plačiai ir nenorėjome vadintis vienos vietovės pavadinimu, nes mūsų bendruomenės žmonės (dabar jų yra per 700) gyvena įvairiuose kaimuose, įsikūrusiuose aplink Ilgių ežerą. Jo pavadinimu ir pasinaudojome“, – paaiškina pašnekovė.

Ir čia pat pristato savo kraštą, kurį būtų galima laikyti tiesiog pasienio ruoželiu už geležinkelio, visai prie Baltarusijos sienos, bet tik tuo atveju, jei į savo kraštą nebūtų žiūrima mylinčiomis akimis. O Viktorija žiūri būtent taip: „Kai galvoji, kad neturi aplink nieko įdomaus ir išskirtinio (nei dvarų, nei lankomų objektų), tiesiog apsidairyk. Esame tikrai unikalioje vietovėje ir veikiame penkių ar dešimties kilometrų spinduliu nuo visko geriausio. Pirmiausia mūsų Rimšės kraštas yra tarp dviejų didžiųjų Lietuvos ežerų – Drūkšių bei Dysnų – ir iki kiekvieno jų tiesia linija yra 5 kilometrai. Vietos labai gražios, kalvotos, ežerų aplinkui tiesiog nesuskaičiuosi...

Be to, iki buvusios galingos atominės elektrinės yra vos 5 kilometrai ir 10 kilometrų iki jauniausio Lietuvos miesto – Visagino. Dar 5–10 kilometrų iki pasienio ir Europos Sąjungos pakraščio. O smagiausia, kad tie patys 5 kilometrai yra ir iki Rojaus, mat turime kaimuką tokiu pavadinimu, o jame yra prof. Adomo Hrebnickio sodyba, kurioje įkurtas muziejus, obelų sodai, iš kurių kilo daugelis vaismedžių rūšių ir net ananasinės obelys – jų obuoliai pavadinimą pateisina. Bet penketų magija dar nesibaigia: būtent per penkis seniūnijos ežerus eina mūsų valstybės ir Europos Sąjungos siena.“

Būtų galima klausti apie pasienio problemas, daugiataučių gyventojų santarvę ar nesantarvę, bet po tokio smagaus pristatymo visai nesinori kitokios spalvos nuotaikos. Juo labiau kad pašnekovė ir pati apie tai šiek tiek užsimena. Taip, žmonės kalba įvairiomis kalbomis, nuo lietuvių iki vadinamųjų tuteišų (lietuvių, gudų, lenkų kalbų mišinio), yra labai skirtingi, bet tai nebuvo kliūtis keletui iniciatyvių žmonių susiburti ir nutarti, kad šiam kraštui reikia stiprios bendruomenės.

Svajok, nes svajonės pildosi

„Šiandien mūsų bendruomenei svarbiausia – ne renginiai, o bendravimas: kartu pabūti, vestis drauge vaikus, daryti bendras vakarienes, kalbėtis, galvoti, kaip gyventi gražiau ir patogiau“, – sako pašnekovė. Būtent to norėjosi ir jai pačiai, kai, būdama šiaulietė ir kadaise išsitarusi, kad į kaimą „tai jau niekada“, vis dėlto atsikraustė į Rimšę prieš tai pagyvenusi Visagine. Jau tame mieste ji buvo pasigedusi bendruomeniškumo, todėl kaime ir kilo mintis kurti ne tik sau, bet ir kartu su kitais. Asociacija „Ilgių bendruomenė“ buvo įkurta 2013 m. balandį. Šiuo metu joje yra 30 balsavimo teisę turinčių narių, tarp kurių yra kaimų gyventojų, verslininkų, ūkininkų, valstybės tarnautojų, įstaigų vadovų, jaunimo, senjorų ir t. t.

O visa istorija, anot pašnekovės, prasidėjo nuo bendruomenės namų įkūrimo. Savivaldybės pastangomis senajame mokyklos pastate jau buvo įkurtas daugiafunkcis centras kaimui, tačiau bendruomenė norėjo turėti ne tik kabinetą „valdiškame pastate“, bet ir ką nors jaukaus, mažo, lyg tikrus namus. „2013 m. parašėme savo pirmąjį projektą „Rimšės miestelio viešųjų erdvių ir sporto aikštyno kompleksinis sutvarkymas ir pritaikymas bendruomenės aktyviam poilsiui, vaikų ir jaunimo užimtumui“ programai „Leader“, laimėjome pinigų ir sutvarkėme poilsio bei sporto erdves šalia daugiafunkcio centro.

Atsirado krepšinio, stalo tinklinio, lauko teniso, treniruoklių aikštelės. Antras projektas buvo susijęs su informacijos sklaida, mat pajutome, kad mūsų kraštui trūksta žinomumo. Jį laimėję statėme informacinius stendus, kūrėme socialinę mediją, plačiai pasakojome apie Rimšės kraštą ir ėmėme svajoti apie bendruomenės namus. Juk nesinori susitikti tik savo kieme, norisi didesnio rato žmonių ir svarbesnių veiklų. Ir ne veltui sakoma, kad pirmiausia reikia svajoti“, – pradžią prisimena Viktorija.

Bendruomenės namai atsirado buvusios apleistos valgyklos pastate, kai 2014 m. žiemą buvo parengta paraiška Norvegijos ir Europos ekonominės erdvės (EEE) fondų paskelbtam konkursui ir, susirungus su visa Lietuva dėl paramos, svajonės pradėjo pildytis.

„2015–2016 m. įgyvendinome 280 tūkst. eurų projektą ir vietoj senos valgyklos buvo įkurti bendruomenės namai su vaikų dienos centru ir atvira jaunimo erdve. Mūsų bendruomenės namai gali veikti autonomiškai, juose integruoti šiuolaikiniai šildymo ir vėsinimo, taupaus apšvietimo sprendimai. Tuo metu tai buvo vienintelis A+ energetinės klasės pastatas Utenos regione. Mes savo centriuką – taip jį vadiname – patys prižiūrime, tvarkome, puošiame, todėl net ir po 10 metų jis yra kaip naujas“, – pasidžiaugia Viktorija.

Projektai atveria galimybes

Ilgių bendruomenės veiklos strategija ir kryptis nuo pradžių yra aktyvus darbas su šeimomis, vaikais ir jaunimu, energijos išteklių taupymas ir patirties sklaida visuomenei. Šiandien bendruomenė ir toliau gyvena iš projektinės veiklos lėšų ir savanoriškų rėmėjų įnašų, taip pat šiek tiek iš gaunamų pajamų už edukacinių ar teminių renginių organizavimą. Projektai rašomi ne tik savivaldybės finansavimui gauti, bet ir „Leader“ programai, Norvegijos ir EEE fondams, „Erasmus“ programai, „Horizont 2020“, įvairioms valstybės programoms.

„Per trylika metų esame parašę daugiau nei 35 projektus, panaudoję per 550 tūkst. eurų lėšų. Kiekvienas projektas – didelis ir sudėtingas komandos darbas, ir visai nesvarbu, ar projekto vertė – keli šimtai, ar keli šimtai tūkstančių eurų, ar projektas infrastruktūrai, ar trūkstamoms paslaugos sukurti. Be jau minėto projekto, po kurio įgijome bendruomenei namus, įgyvendinome kitą svarbų projektą „Kompleksinės paslaugos šeimai Ignalinos rajone“, kuriame buvome pagrindinis savivaldybės partneris, o jo vertė – daugiau nei 100 tūkst. eurų. Kiek būta mažesnių projektų, sunku ir išvardyti.

Beje, diegiame savo bendruomenėje ir gerąją patirtį, kurią parsivežame iš užsienio, o bendruomenės veiklas dažnai modeliuojame pagal skandinavų pavyzdį. Įgyvendinome kelis „Erasmus“ programos jaunimo mainų projektus, kai mūsų jaunuoliai nuo 18 metų vyko į Turkijos tarptautinį projektą „Do not be obese – be active“ („Nebūkite nutukę – būkite aktyvūs“) ir kartu su kitais partneriais iš Bulgarijos, Makedonijos gilinosi į sveikatingumo temą, o 13–15 metų vietos vaikai turėjo galimybę dalyvauti tarptautinėje stovykloje Bergene (Norvegijoje) kartu su vaikais iš Norvegijos, Ukrainos, Armėnijos, Sakartvelo“, – veiklas vardija pašnekovė.

Akivaizdu, kad šiandien Ilgių bendruomenė stebi, ko reikėtų kraštui, ir rengia gerai apgalvotus projektus, nesvarbu, ar tai būtų aktyvaus poilsio erdvės kaime sutvarkymas, ar vietos gyventojų veiklų, jų gebėjimų įprasminimas.

Besižvalgant į Skandinaviją

„Kartą apsilankiusi mažame Danijos kaime šalia Kopenhagos pamačiau, kaip darniai ir draugiškai gyvena maža bendruomenė. Grįžusi namo pasiūliau pabandyti daryti šeimų vakarienes, kaip tai daro danai. Taip gimė tradicija bendruomenės centre: renkamės bendruomenės namuose, viena šeima gamina visą vakarienę pagal savo receptus, o kiti degustuoja, dalijasi receptais ir bendrauja. Šeimų vakarienių tradiciją paskatino dar vieną mažą projektą „Ežerų krašto paveldas: gamink su Ilgių bendruomene“: užfiksavome šeimų vakarienių receptus ir išleidome gražią knygą, pristatančią mūsų kraštą ir čia gyvenančius žmones“, – pasakoja Viktorija ir stabtelėja prie kūrybinių dirbtuvių idėjos.

Pasirodo, lygiai taip pat bendruomenė į veiklą įtraukia ir senjorus, kurie kuria rankdarbius: riša juostas, šiaudinius sodus, verbas, kuria karpinius, mezga, siuvinėja. Įgyvendinant projektą „Kūryba ežerų krašte su Ilgių bendruomene“ analogiškai buvo išleista knyga ir apie kuriančius Rimšės krašto žmones.

„Norime, kad senjorų patirtis būtų perduota ateities kartoms, tad šie žmonės dalyvauja edukacijose vaikų dienos centre, važinėja po rajoną, jeigu tik turi noro. Apskritai labai kviečiame senjorus užsukti į bendruomenės namus tiesiog pabendrauti, išgerti arbatos, pabūti, galbūt nueiti prie treniruoklių ir šiek tiek pasportuoti“, – pasakoja Viktorija.

Ilgių bendruomenė svarsto ir apie verslumo projektus. Jau turi sukurtą edukacinę pažintinę pramogą „Energosafari: kelionė iš XIX į XXI amžių energetikos tema“, tačiau jai surengti vis pritrūksta laiko – juk dauguma bendruomenės aktyvistų yra dirbantys žmonės.

Jaunimas bendruomeniškumo nebijo

O kiek aktyvus jaunimas? Ar jis domisi bendruomenės veikla? Dienos centrą lankę vaikai vėliau atsiduria atviroje jaunimo erdvėje ir ten jau aktyviai bendrauja. „Buvo laikas, kai jie rūpinosi kino rodymu lauke. Dabar kalba, kad vėl nori, ir mes sakome: „Prašom, aparatūra yra, reikia tik noro.“ Nei vaikų centras, nei jaunimo erdvė nėra vaikų darželis, kur susirinkusieji bus aptarnauti. Ten vaikai viską daro patys, net maistą gamina, o po to viską susitvarko.

Su jaunimu, beje, pagal apie profesinio orientavimo projektą vykome į Tartu AHHAA centrą, siekiantį populiarinti mokslą ir technologijas, į M. Koperniko muziejų Varšuvoje, į kitas organizacijas pasižvalgyti, kas mūsų vaikams tiktų ir patiktų. Taip pat mokėme, kaip susikurti verslą. Įdomiausia, kad dalis tų vaikų dabar jau užaugę, patys turi verslą ir savanoriauja ar dirba mūsų centre. Kaip, beje, ir vienuoliktokai, kuriuos aš susirandu pati, pakviečiu pas mus dirbti, šiek tiek užsidirbti, prisiliesti prie socialinio darbo. Jie mums padeda, nes etatinių darbuotojų centras neturi – tam nėra lėšų.

Drauge džiaugiamės galėdami gelbėti vaikus nuo šaligatvių, kaip jie patys sako, šlifavimo. Arba štai jaunimas iki 30 metų puikai bendrauja su senjorais, pavyzdžiui, drauge važiuojant į Kultūros naktis Varšuvoje, 80-metis žmogus jų nei trikdo, nei atgraso. Kartais, pamatę kokius nors bilietus, dar susiruošiame kartu ir į ekskursijas ar renginius“, – jaunąja karta džiaugiasi Viktorija.

Gražėja visas pasienis

Beje, jau kuris laikas Ilgių bendruomenė yra užmezgusi ryšius su lietuvių bendruomene Norvegijoje, tad vasarą sulaukia ir svečių. Lietuviai iš Kauno, Vilniaus, Klaipėdos ar Alytaus nori šiek tiek pasisvečiuoti ežerų krašte, pasidomėti, kaip gyvena jų bičiuliai iš pasienio. O tas Rimšės kaimo pasienis kasmet tik gražėja. Bendruomenė sutvarkė ežero pakrantę: dabar čia stovi gultai, įrengtos persirengimo kabinos, maudynių vietos. Vaikai, kol tėvai maudosi ir deginasi, gali ateiti ir pabendrauti bendruomenės namuose.

Paklausta, kas dar džiugina širdį praėjus 13 metų po bendruomenės įkūrimo, Viktorija sako, kad tai – bendra atmosfera, pagerėjusi gyvenimo kokybė, geras pavyzdys jaunajai kartai. Be to, pokyčių pastebima net buityje: žmonės, žiūrėdami vieni į kitus, pradėjo daugiau tvarkytis ir, akivaizdu, daugiau bendrauti. „Daug švenčių mes nerengiame, žmonės neturi laiko, bet štai Liepos 6-osios laukia daugelis. Giedame „Tautišką giesmę“, po to – suneštinės vaišės ir bendravimas. Jokio koncerto, bet žmonės renkasi ir jiems smagu. Arba štai toks niuansas: mūsų miestelyje nekilnojamojo turto kainos didesnės nei rajono kaimuose. Manau, kad žmonės pasidomi infrastruktūra ir mato Rimšėje vykstant daug gerų dalykų“, – turi kuo pasidžiaugti bendruomenės aktyvistė.

Mažiau, bet geriau

„Tiesa, šiuo metu projektų rašome jau mažiau – pradėjome orientuotis į kokybę. Tik labai laukiame autobusiuko, kuris išpildys mūsų socialinio verslo projektą „Ilgiai veža“. Jį gavę galėsime žmonėms teikti iš anksto užsakomojo pavėžėjimo paslaugą nuo durų iki durų. Už surinktas lėšas žadame pasirūpinti ekskursijomis senjorams. Planuose – ir sensorinio parko kūrimas šeimoms, bet norime išgryninti koncepciją, gerai išnagrinėti kraštovaizdį“, – kalba Viktorija. O paklausta, o kam jai pačiai viso to reikia, atsako labai paprastai: „Nori pokyčio – kurk pokytį. Nenori – nieko nedaryk.“

Greičiausiai tam pritaria ir kiti aktyviausi bendruomenės nariai, tad juos irgi būtų labai teisinga paminėti. Tai bendruomenės pirmininkas Artūras Abaravičius, kuris užaugo Rimšėje, ją myli ir jam viskas tiesiog rūpi; jo pavaduotoja Jūratė Tamonienė, dirbanti ranka rankon su pašnekove; aktyvi narė Elvyra Černiuvienė – žmogus orkestas: dainuoja, organizuoja, edukuoja; nepailstanti tautodailės menų edukatorė Vidmanta Visakavičienė, sugrįžusi į tėviškę iš miesto; seniūnė Tatjana Jarutienė – išskirtinio darbštumo ir aktyvumo žmogus; seniūnaitis Vidmantas Einikis – ūkininkas, verslininkas ir aktyvus bendruomenės narys. O ir visi kiti, kurių vardijimui jau teko sakyti „Stop“, nes Viktorijos sąrašas būtų buvęs labai ilgas. Taigi miestelis Lietuvos pakraštyje šiandien, atrodo, nori gyventi taip, tarsi būtų Lietuvos centras. Ir neturi jokių priežasčių taip negyventi.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.