„Aš esu dailininkas, dalyvaudavau įvairiuose dailės pleneruose, tarp jų ir „Zyplių žioguose“ Zyplių dvare. Ten – ir tapytojai, ir skulptoriai, ir kalviai. Su visais susipažįsti, tad kalviai man ir leido truputį pažaisti su tuo metalu“, – kelio į kalvystę pradžia prisimena Juozas. Jau tais pačiais 2011-aisiais jis ima galvoti, kaip pasidaryti nedidelę kalvę namuose. Iš seno mamos plaukų džiovintuvo pasidaro ventiliatorių, iš bėgio galo – priekalą. Pirmas dirbinys – saulutė. Saugo ją iki šiol, sakytum tikrą įkvėpėją, o gal kaip naujos pradžios liudininkę. „Iš tiesų tai buvo naujas mano iššūkis. Esu dirbęs su medžiu, dažais, moliu, o čia – geležis.

Kažkas magiško: tokia tvirta, tarsi nepaslanki, o susitinka su ugnimi, žmogaus rankomis, virsta gražiausiu kūriniu ir gali pradėti visiškai naują ir kitokį savo gyvenimą. Be to, ji savotiška diktatorė. Galima turėti begales eskizų, o karšta geležis dažnai pati padiktuoja, kas turi išeiti. Tame slypi grožis, tai ir suviliojo“, – paaiškina menininkas. Beje, tame pačiame plenere Zyplių dvare jis susipažino ir su Lietuvos kalvių kalviu vadintu dabar jau a. a. Vytautu Jaručiu. Jis – žemaitis, bet didžiąją dalį gyvenimo pragyveno Alytuje. Juozas nusijuokia, kad kai jau susipažino, tai ir nebesiskyrė. Tiesa, prie priekalo drauge stovėta nedaug, bet meistro pamokos turėjo didelės įtakos pradedančiojo kalvio kūrybai, drauge jie yra sukūrę net kelis prasmingus darbus.

Įdomiausia tai, kad susidomėjęs kalvyste Juozas Kavaliauskas netruko sužinoti, jog Druskininkai jau seniai turėjo kalvystės tradicijas ir net kalvio skulptūrą, stovinčią ant Vijūnėlės tvenkinio kranto. Pasirodo, šiame kurorte dar nuo 1971 m. vykdavo didžiulės kalvystės šventės – čia dalyvaudavo daugiau nei 100 kalvių iš visos Sovietų Sąjungos. Maždaug nuo 1987 m. šventės sumažėjo, virto plenerais – seminarais su mažiau dalyvių, bet tradicija dar kurį laiką buvo gyva. „Šias šventes rengdavo Lietuvos meno draugija, vėliau išaugusi į Tautodailininkų sąjungą, o be to, Druskininkuose veikė meno dirbinių įmonė „Ūla“, turėjusi kalviams reikalingą įrangą, nes specializavosi meno dirbinių iš metalo gamyboje“, – priduria pašnekovas. Vėliau paaiškės, kad ir istoriškai Druskininkų apylinkės labai susijusios su šiuo amatu.

„Taigi man labai parūpo kalvystės tradicijas Druskininkuose atgaivinti. Pirmą plenerą 2012 m. padariau savo jėgomis su keliais kalviais iš Dzūkijos ir dviem iš Baltarusijos. Susisiekti su baltarusiais man tuo metu padėjo iki šiol Druskininkuose gyvenanti žurnalistė Nina Paluckaja. Pleneras dvi dienas vyko Meno mokyklos kiemelyje. Po ilgų svarstymų pavadinome jį „Plienine plaštake“. Pavadinimas gal kiek ir provokuojantis, bet jis kilo nuo minties, kad tokia kieta medžiaga kaip geležis gali virsti nuostabiais, o kartais ir beveik ažūriniais kūriniais, lengvais kaip plaštakės. Tiesa, vyrai į tokį pavadinimą žiūrėjo keistai, bet du apversti priekalai logotipe tikrai labai gražiai sudarė plaštakę, ir greitai visi prie šio pavadinimo priprato“, – juokiasi Juozas, savo kalvystės renginio idėją jau kitais metais perdavęs rengti Druskininkų kultūros centrui. Vėliau organizavimą perėmė jo padalinys – amatų centras „Menų kalvė“.

Nuo pirmojo plenero išsirutuliojo ir jo tematika – kryždirbystė. „Ši tema atsirado dėl kryžiaus simbolio populiarumo, neieškant nieko giliau, nes giliau už jį stiprumo prasme ir nėra. O juk ir pati kryždirbystė kaip menas yra ne tik įtraukta į Lietuvos kultūros paveldo sąrašus – 2001m. ji įrašyta ir į UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo sąrašą. Taigi pagalvojome, kad jei jau darome plenerą, tai jame sukurti darbai neturėtų būti iš serijos „Ką matau – tą darau“, o prasmingesni. Juo labiau kad kryždirbystės temai visi pritarė kaip labai prasmingam ir tikram reikalui“, – pasakoja pašnekovas ir pasidalija kitomis savo įžvalgomis kryždirbystės tema.

„Man visada patinka žinoti daugiau, giliau, plačiau, taigi ir šiuo atveju teko pasidomėti, iš kur kryždirbystė Lietuvoje atsirado – juk paprastai viskas prasideda nuo vieno žmogaus, bet jo aš ilgai neradau. Užtat labai lengvai pavyko rasti žmogų, kuris išgarsino kryžių kaip simbolį visame pasaulyje. Jis nepagamino nė vieno kryžiaus ir neparašė nė vienos knygos apie kryždirbystę – jis buvo ant jo prikaltas. Ir tai yra Jėzus Kristus. Savo atpirkimu jis išgarsino kryžių bei kryždirbystę visame pasaulyje iki tokio lygmens, kad nuo jo gimimo žmonija pradėjo skaičiuoti metus ir prasidėjo nauja era. Ką dar žmogus galėtų padaryti gyvenime, kad nuo jo gimtadienio būtų pradėti skaičiuoti metai? Taigi man Kristaus mirtis ir prisikėlimas daro labai didelį įspūdį ir aš manau, kad tai – kryždirbystės prasmė“, – pasakoja Juozas.

Beje, anot jo, žmonės šiandien labai dažnai įklimpsta į detales, diskutuodami apie kryžiaus puošybą: gražiau lapelis ar žvaigždelė, saulė, žalčiukai ar dobiliukai? O juk tai, anot pašnekovo, nereikšmingas pagrindinio simbolio dekoras. Kita vertus, būtent dekoras gali padėti atsiskleisti individualiai kryždirbių darbo stilistikai, tarsi ir pagirti meistrą. Lietuviškuose mediniuose bei metaliniuose kryžiuose itin populiarūs saulės formos motyvai (vadinamosios saulutės), pusmėnuliukai, žalčių ar augalų elementai, kurie organiškai susipina su krikščioniškais kryžiaus ženklais ir šventųjų skulptūromis. Be to, Lietuvoje kryždirbystė nuo seniausių laikų nėra tik amatas – tai procesas, apimantis idėjos gimimą, meistro parinkimą, paminklo drožimą ar kalimą, jo iškilmingą pastatymą, šventinimą, lankymą ir netgi sunykusio kryžiaus sudeginimą bei pakeitimą nauju.

„O kryždirbystė iš metalo – dar ir labai tvari. Medis supuvo ir sutrešo, o kalviški darbai atlaiko šimtmečius. Dar geriau, kai stovi tikri darbai. Štai Žagarėje gal 6 senos kapinaitės ir kaltiniai kryžiai ten stovi gal kokių 300 metų – justi autentika, istorija, vertė. Čia galiu prisiminti savo kelionę su draugu dviračiais į Kryžių kalną. Atvažiavome, padarėme kryželį iš karklo ir pakabinome kaip mus svarbų. Tada kalnas buvo vienoks, dabar jis man atrodo jau kitoks – labiau sukomercintas. Nėra tikrumo jo aplinkoje, žmonės nustojo mąstyti – svarbu ką nors pastatyti ir kuo didesnio. Bet kai visko tampa per daug, prarandama vertė. Kryžiaus – irgi. Todėl norisi puoselėti kalvystės ir kryždirbystės tradiciją ne tik dėl dar vieno nukaldinto kryžiaus, bet ir dėl išlikimo. Juk tauta, neturinti tradicijos, pasmerkta nykti. Kad ir kokia ji būtų: ar sakrališka, ar visai paprasta, tradicija yra svarbi“, – savo filosofija dalijasi pašnekovas.

Šia filosofiją tęsiant, galima būtų pridurti, kad šiemet „Plieninė plaštakė“ nevyko, bet ir neturėjo būti, nes vyksta kas antri metai. Deja, neaiški jos perspektyva ir kitais metais, nors meistrų darbai po kiekvieno plenero pasklisdavo po miesto erdves ir jį papuošdavo. Taigi, miestui iš to dar ir akivaizdi nauda. Idėjos autorius Juozas Kavaliauskas „Plieninės plaštakės“ ateities perspektyvų irgi nesiėmė prognozuoti – filosofiškai pasvarstė, kad viskas keičiasi: ir idėjos, ir organizatoriai, ir prioritetai. Galima numanyti, kad jam asmeniškai būtų gaila, jei renginio neliktų, bet šiandien jis „sūpuoja“ jau kitą savo „kūdikį“ ir nežada skirtis nei su kalvyste, nei su kryždirbyste. Tiesiog eina į priekį savo keliu ir jokiu būdu neišsižadėdamas kalamos geležies žvangesio. Tik dabar tas žvangesys – jau beveik kasdienybė, nes veikla vyksta jo su žmona įkurtoje kalvystės studijoje „Malūno kalvė“.

Ši studija – dar vienas kalvio projektas kalvystei ir kryždirbystei puoselėti. „Kai pradėjau užsiiminėti kryždirbyste, namie ėmė kauptis kryžiai: savi, meistrų draugų, po to žmonės nereikalingus senus ėmė vežti net iš kapinių, vienuolynų. Formavosi nemaža kolekcija ir su ja reikėjo ką nors daryti. Be to, aš dar kolekcionuoju paveikslus, keramiką, kalvystės įrenginius, akmenis, taigi pradėjome dairytis vietos visam tam eksponuoti ir parodyti žmonėms“, – naujo projekto priežastį įvardijo pašnekovas.

Kurtis jie pradėjo pievoje netoli Bilsnyčios upės. Ta pieva turi savo istoriją. 1966 m., beje, pašnekovo gimimo metais, ji buvo melioruota, tačiau dėl rūdos dirvoje taip ir netapo nei naudinga, nei derlinga, todėl po nepriklausomybės atkūrimo tiesiog buvo išdalyta žmonėms, o vėliau virto parduodamu sklypu. „Atsiduriu čia beveik atsitiktinai, nors atsitiktinumais netikiu, ir suprantu, kad tai vieta, kurios ieškojau. Mat kalvystės įrenginiams veikti reikia vandens malūno, o malūno šiais laikais ant bet kurios upės nepastatysi. Taigi pievoje teko iškasti dirbtinę upę, o srovę sukurti varikliais.

Darbo neįtikėtinai daug, bet per karantiną atsiranda laiko. Pradėję statyti malūną, o prie jo – ir kalvę, radome labai įdomių archeologinių artefaktų – apie 10 geležies lydymo krosnelių liekanų. Po archeologinių ir geologinių tyrimų buvo nustatyta, kad joms yra ne mažiau kaip 1100 metų. Paaiškėjo, kad būtent čia, Bilsnyčios upės baseine Pietų Lietuvoje, buvo daugiausia balų rūdos, taigi nuo senų laikų – ir rūdos liejykla. Tarp kitko priminsiu, kad balų rūda nėra geležies rūda, tai yra biologinės kilmės nuosėdos, iš kurių sugebėta lydyti geležį. Dabar irgi lydoma, bet senoji technologija jau prarasta. Taigi tokioje vietoje labai natūraliai gimė idėja sukurti ekspoziciją ir edukaciją „Geležies kelias“, kurioje lankytojai išgirstų viską nuo balų rūdos iki kryždirbystės, iki gatavo tos rūdos produkto.

Be to, čia sau vietą rado visos mano kolekcijos, tarp jų – ir kalviškos kryžių saulutės, lankytojai gali apžiūrėti daugybę kalvystės įrenginių, šimtą metų menančių mechanizmų, labai egzotišką plaktą (Lietuvoje tokio niekur daugiau nepamatysi) ir nusikalti ką nors savo rankomis“, – pasidžiaugia Juozas Kavaliauskas.

Pasako jo, šiuo metu „Malūno kalvėje“, jau yra apsilankę turistų iš 26 valstybių. Beje, ekspozicijos kūrybos procese jis turėjo labai gerą patarėją ir palaikytoją. Į sodybą anuomet atvyko dabar jau amžinatilsį dr. Jonas Navasaitis, knygos „Lietuviška geležis“ autorius, geležies lydymo iš balų rūdos gyvąsias rekonstrukcijas pradėjęs dar Kernavėje. Jį sužavėjo ir vieta, ir „Geležies kelio“ idėja, tad patarimų naujakuriams šią sritį išmanantis žmogus negailėjo. Taip pamažu visos kalvio svajonės ėmė virsti realybe.

Paklaustas, kokią šiandien mato kalvystės ir kryždirbystės Lietuvoje ateitį, Juozas sako, kad ir viena, ir kita tikrai gyvuos. „Ne dėl paveldo, o dėl to, kad kryžius visame pasaulyje tiesiog yra svarbus ženklas. Kur rasi didesnį tikrumą nei simbolio, ant kurio buvo atpirktos žmonijos nuodėmės? Kalbant apie kalvystę, tai ji išsikristalizuoja: vieni kalviai yra menininkai, kiti suka komercijos keliu. Menininkų, taigi ir kryždirbių, – mažiau. Tvorų, vorų ir krokodilų kūrėjų – daugiau, jų ir poreikis didesnis, jie dirba pelningiau. Tačiau kaip tik ši įvairovė ir palaiko kalvystės amatą. Man labai norisi, kad jis ir toliau gyvuotų. Mano kalvėje, Druskininkuose, visoje Lietuvoje“, – sako kryždirbys, „Auksinio vainiko“ nominantas, 2025 m. respublikiniame tradicinės kryždirbystės konkurse karūnuotas Lietuvos kalvių kalviu Juozas Kavaliauskas.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.