Su poetu susitikome jo bute sostinės centre. Po patirto insulto pašlijus sveikatai, jis turėjo susitaikyti su negalia ir prarasta galimybe vaikščioti po mylimą Vilnių, dalyvauti kultūros renginiuose ar aplankyti tėviškę Žemaitijos šiaurėje esančiuose Dapšiuose. Tačiau pašnekovas teigia, kad jo langas į pasaulį atvertas, kaip ir prisiminimai apie nelengvą likimą, savo ir kitų autorių kūrybą, įsimintinas keliones. Tik susitikimai ar pokalbiai telefonu, pasak jo, reguliuojami žmonos Dalios, kuri rūpinasi, kad poetas nepervargtų.

– Poezija ir kūryba, man regis, leidžia kiekvienam žmogui giliau apmąstyti netikėtas ir slapčiausias likimo kerteles. Tik sulaukęs pilnametystės sužinojau apie savo tikrąją žydišką kilmę ir biologinių tėvų – žinomo advokato Jankelio Michnickio ir dantų gydytojos Nechamos Gurvičaitės-Michnickienės, tapusių Holokausto aukomis, – istoriją. Šis dviejų tapatybių – lietuviškosios ir žydiškosios – susidūrimas paveikė mano vidinį pasaulį, paskatino apmąstymams apie būtį, tikėjimą, žmogaus misiją šioje žemėje.

– „Užaugau gražiame Žemaitijos viensėdyje ant Varduvos upės kranto, širdingai lepinamas ir mylimas. Bet kokios pašalinės kalbos apie mano praeitį namuose būdavo staigiai nutraukiamos – tai padarydavo mano mama Marija, kartais labai delikačiai, o kartais ir piktai. Šį tą apie save pradėjau išgirsti mokykloje, kai susipykdavau dėl menkniekių su bendraamžiais. Ėmiau suvokti, kad mano kilmę supa baugi ir skaudi paslaptis, bet ją narplioti tarsi nujausdamas instinktyviai vengiau...

Studijuodamas Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, keletą kartų kreipiausi į archyvus ieškodamas dokumentų apie mano šaknis, tada man atrėžė, jog po tokio karo ieškoti dokumentų – absurdas: žmonės žuvo, popieriai sudegė. Sykį, atostogaudamas tėviškėje, iš tetos Kotrynos Šulcienės gavau Amerikoje gyvenančio kunigo Vaclovo Martinkaus adresą. Teta siūlė jam parašyti. Išsiunčiau jam keletą laiškų, kuriuose klausinėjau apie savo tikrus tėvus, ir netrukus gavau atsakymus į mano esybę graužusius klausimus. Iš kunigo laiškų supratau, jog mano likimas jam rūpi. Kai mano, dar metukų neturinčio vaiko, gyvybei buvo iškilusi grėsmė, jis mane pakrikštijo Alfonso vardu ir įrašė į parapijos metrikų knygas, kad manęs neliestų tuometiniai valdininkai ir neištiktų mano vyresnio broliuko Azrielio ir tetos Ševos likimas, kurie buvo sušaudyti 1941 metais. V. Martinkus pasistengė, kad atsidurčiau nuošaliame Dapšių kaime, ūkininkų Jeronimo ir Marijos Bukontų šeimoje...

Beje, atsitiko taip, kad Jeronimas Bukontas, kuris stengėsi, kad tuometinė vokiečių valdžia nesužinotų apie žydų vaikelio atsiradimą jų šeimoje, visaip stengdavosi išsisukti, bet kažkas po karo jau sovietų valdžiai pranešė, kad jis neva bendradarbiavo su priešais. Tad jis buvo suimtas, apkaltintas ir ištremtas į Sibiro lagerį, o 1945 metais mirė. Po 50 metų, kai žlugo Sovietų Sąjunga, jis buvo reabilituotas.“

– Mano jausena buvo liūdna. Nuoskaudos susipynė su vaikystės ir paauglystės įspūdžiais. Tai atsispindi ir mano kūryboje.

– Taip, mano atmintyje labiausiai išliko mamos, kurią kai kas vadino šventa moterimi, meilė lietuvių kalbai, raštui, dainoms. Tad pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, jas baigiau 1964 metais. Po to esu mokytojavęs, daugiau kaip dešimtmetį dirbau „Literatūros ir meno“ laikraščio redakcijoje, vėliau darbavausi žurnale „Jaunimo gretos“, redagavau žurnalus „Naujoji sąmonė“, „Indra“. Teko bendrauti su kultūros žmonėmis, ypač rašytojais, muzikos kūrėjais.

O eiles paskatino kurti tėviškės gamta, nedavė ramybės ir mano nesibaigiantys apmąstymai apie žmogiškąją lemtį, savotišką mano asmenybės dvilypumą. Poetinis mano debiutas buvo 1967 m. jau minėta kuklia knyga „Slenkančios kopos“, kuri buvo „Vagos“ leidyklos išleista jaunųjų rašytojų kūrybos aplanke „Pirmoji knyga“. Po penkerių metų pasirodė „Piešiniai ant vandens“, po to – „Mėnulio takas“, „Penktas metų laikas“, rinktinė „Pirštų antspaudai: šimtas eilėraščių“. Viename pastarojo rinkinio eilėraštyje savo likimą esu apibūdinęs taip: „Būk tam, kas bus,/ o tai, kas buvo, būki!“

Ši ištara atspindi ir žinias apie mano gimdytojų tragišką likimą, ir apmąstymus apie mano žmogiškąją lemtį, ir norą gyventi ir kurti.

– Iš tos posmų temų įvairovės ir prieštaringų jausmų paletės, kuri mane lydi visą gyvenimą, skaitytojas turės progos išsirinkti tuos, kurie jam labiausiai prie dūšios arba atvirkščiai – nelabai suprantami. Eilėraštyje „Lieptas“ prisipažįstu: „Noriu sujungti/ Paukštį ir akmenį, tamsą ir žiburį/ Praradimą ir viltį“.

Pirmiausia džiaugiuosi, kad ši, tikriausiai paskutinė, mano kūrybos rinktinė išvydo dienos šviesą tokia, kokios aš norėjau. Tie eilėraščiai, sonetai ir baladės atspindi mano visą kūrybinę veiklą, nuotaikas, o iliustracijoms panaudotos mano gero bičiulio Romo fotografijos. Taip pat esu dėkingas literatūros tyrinėtojai profesorei Viktorijai Daujotytei už knygą palydintį žodį, už tai, kad ji ir anksčiau pastebėjo mano poetinę refleksiją. Anot jos, ji aprėpia Žemę – gimtąją, pažadėtąją, nežinomą, Žemę kaip amžinąjį simbolį, kuris atsiskleidžia įvairiomis formomis bei pavidalais. Juk tiesa, kad kuo daugiau gyvenimo, tuo daugiau nežinomos žemės...

– Aš esu lietuvis ir iš Lietuvos niekada neketinau išvažiuoti… Bemaž septynis dešimtmečius gyvenu Vilniuje. Čia mano namai, mano senamiestis, kurį myliu. Mėgstamiausias poilsis iki ligos buvo vaikštinėti palei Vilnelę. Ten jausdavau ramybę, siela atsigaudavo, pasivaikščiojimų apmąstymuose yra gimęs ne vienas posmas.

– Sumanymas išversti į lietuvių kalbą sudėtingąją „Bhagavadgytą“ kilo dėl to, kad domėjausi Indija, jos religijomis, kultūra. Be lietuvių, gerai moku rusų, lenkų, ukrainiečių kalbas. Norint sėkmingai versti knygas nebūtina mokėti daug kalbų, tačiau privaloma mokėti kelias, su kuriomis dirbama lyginant vienos ar kitos knygos vertimus. Mano pastangos ieškoti pusiausvyros tarp savo poetinio balso ir genialių užsienio autorių kūrybos buvo įvertintos. Už vertimus 2000 m. esu pelnęs Lietuvos rašytojų sąjungos Jotvingių premiją, o 2001 m. – „Poezijos pavasario“ prizą. Tačiau pats svariausias mano kūrybos įvertinimas – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis.

– Daugiausia dainų tekstų esu parašęs 1980–1990 m. Apie trisdešimt dainų pagal mano tekstus sukūrė kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, taip pat jų kūrė Teisutis Makačinas, Mikalojus Novikas, Mindaugas Tamošiūnas, Tomas Leiburas ir kiti. Tos dainos įeina į lietuvių lengvosios muzikos aukso fondą ir turi kultūrinę istorinę vertę. Jas atlikdavo garsūs ansambliai „Nerija“, „Vilniaus aidai“, „Estradinės melodijos“, „Trimitas“ ir kiti kolektyvai, o dainavo šviesaus atminimo dainininkai Stasys Povilaitis, Viktoras Malinauskas, Nelė Paltinienė, Janina Miščiukaitė ir kiti. Man smagu, kad kartkartėmis tos senos geros dainos nuskamba per radiją, televiziją, kai kurias jų dainuoja ir jauni atlikėjai.

Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad J. Miščiukaitės kartu su LRT lengvosios muzikos orkestru atliktos dainos „Būna dienų lyg tyčia“ įrašas jutube per metu buvo klausytas 15 tūkstančių kartų.

Turiu ir šiokių tokių naujienų – neseniai išleista kompaktinė plokštelė („Vėjas iš jūros,/ Lekiantis smėlis“), kurioje įrašyta 41 mano atrinkta daina. Už paramą leidžiant šį gražiai apipavidalintą kompaktinį diską esu dėkingas savo dukrai Simonai ir jos sutuoktiniui Michaeliui, kurie gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Beje, su dukra iš pirmos santuokos esame artimi, ji man padovanojo tris šaunias anūkes, dažnai paskambina, pasidomi mano sveikata.

– Dalia – žurnalistė. Sutikau ją viename kultūros renginyje, kurį ji vedė. Mes atradome daug bendrų temų, ji mėgo poeziją… Po penkerių metų draugystės susituokėme. Dalia turi dvynius iš ankstesnės santuokos ir tris anūkus. Tad per Kalėdas, Kūčias, gimtadienius mūsų namuose būdavo linksma, o pastaruoju metu mūsų šventės būna ramios. Dabar, kai mane prie patalo prikaustė liga, žmoną galiu pavadinti gerąja fėja. Kai jaučiuosi geriau, ji pasodina mane prie kompiuterio. Be to, nuolat klausausi radijo, tad gerai žinau, kas vyksta politinių rietenų draskomame pasaulyje.

– Mano galva, poezija dabartiniu metu ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje yra deramo lygio. Džiaugiuosi poetais, kuriančiais gerą, apmąstymams apie prieštaravimų kupiną laiką skatinančią poeziją – neseniai anapus išėjusiu jautrios sielos poetu Aidu Marčėnu, Sigitu Parulskiu, Rimvydu Stankevičiumi, Mindaugu Kvietkausku ir kitais.

Esu įsitikinęs, kad menininkai neturi galios politikų sprendimams. Poetas ar kompozitorius gali rašyti, svajoti apie taiką, o politikai daro savo darbą.

– Gimtadienių nelaukiu, nes jie ateina ir praeina, o jėgos – nebe tos. Turiu vilčių, kad rudeniop pasirodys nauja mano vertimų knyga, kuri vadinsis „Vaivorykštė“.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.