Cukrinis diabetas yra lėtinė medžiagų apykaitos liga, kai organizmas negali tinkamai reguliuoti gliukozės kiekio kraujyje. Skiriami du pagrindiniai jo tipai – 1 ir 2 tipo cukrinis diabetas.

„1 tipo diabetas yra autoimuninė liga, dažniausiai pasireiškianti jauname amžiuje, kai imuninė sistema pažeidžia insuliną gaminančias kasos ląsteles. Jos atsiradimui įtakos turi paveldimumas, persirgtos tam tikros virusinės infekcijos, tačiau tikslios priežastys dažnai lieka nežinomos. Tuo metu 2 tipo diabetas įprastai nustatomas vyresniame amžiuje, o jo išsivystymui didelę reikšmę turi antsvoris ar nutukimas, mažas fizinis aktyvumas ir nesubalansuota mityba. Sergant šia liga organizmo ląstelės tampa mažiau jautrios insulinui, todėl gliukozė prasčiau pasisavinama“, – pasakoja klinikos „Meliva“ šeimos gydytoja Laura Baležentė.

Sergant 1 tipo cukriniu diabetu dažniausiai greitai atsiranda stiprus troškulys, dažnas šlapinimasis, svorio kritimas ar bendras silpnumas. 2 tipo diabeto atveju simptomai gali būti labai nežymūs arba žmogus jų visai nejausti. Liga progresuoja iš lėto, todėl pirmieji požymiai kartais pastebimi tik prasidėjus komplikacijoms.

Dar iki 2 tipo diabeto gali būti nustatytas prediabetas – būklė, kai gliukozės kiekis kraujyje jau yra padidėjęs, tačiau dar nesiekia cukrinio diabeto diagnostinių ribų. Pasak L. Baležentės, šį sutrikimą svarbu pastebėti kuo anksčiau, nes jis rodo didesnę tikimybę ateityje susirgti 2 tipo diabetu. Gyvenimo būdo pokyčiai šiame etape gali padėti ją sumažinti.

Siekiant mažinti 2 tipo cukrinio diabeto riziką, ypač svarbu maitintis subalansuotai, reguliariai būti fiziškai aktyviems ir išlaikyti darbo bei poilsio balansą.

„Dažnai daug metų besitęsusius įpročius sunku pakeisti staiga. Drastiški pokyčiai įprastai būna trumpalaikiai, todėl geresnių rezultatų galima pasiekti naujus įpročius formuojant pamažu. Diabeto kontrolės sėkmę lemia ne tik vaistai, bet ir paties žmogaus motyvacija bei ryžtas nuosekliai rūpintis savo sveikata“, – pabrėžia šeimos gydytoja.

Pasak jos, pradėti galima nuo reguliaraus greito ėjimo – per dieną fiziniam aktyvumui skirti bent 30–60 minučių, o bent du kartus per savaitę atlikti ir raumenis stiprinančius pratimus.

Vienas dažniausių su cukriniu diabetu susijusių mitų – kad jo prevencija reiškia visišką cukraus ar net visų angliavandenių atsisakymą. Nors saldumynų ir stipriai perdirbto maisto, kuriame gausu pridėtinio cukraus, kiekį racione verta riboti, visiškai atsisakyti angliavandenių nereikia.

„Pavyzdžiui, vaisiuose yra natūralių cukrų, bet kartu gausu organizmui reikalingų skaidulų ir vitaminų. Gajus ir mitas, kad cukrų galima tiesiog pakeisti medumi – nors jame yra naudingų medžiagų, medų taip pat geriau vartoti saikingai, nes jis didina gliukozės kiekį kraujyje“, – aiškina šeimos gydytoja.

L. Baležentė atkreipia dėmesį, kad pats cukraus vartojimas nėra tiesioginė 2 tipo diabeto priežastis. Ilgalaikis kalorijų perteklius gali skatinti kūno svorio ir riebalinio audinio didėjimą, o tai savo ruožtu didina tikimybę susirgti. Kita vertus, klaidinga manyti, kad 2 tipo diabetu serga tik antsvorio turintys žmonės – dėl genetinio polinkio ir individualių medžiagų apykaitos ypatumų liga gali būti nustatyta ir liekniems žmonėms.

Sveikatai palankiau rinktis kuo mažiau perdirbtą maistą, valgyti daugiau daržovių ir skaidulų, pakankamai kokybiškų baltymų bei gerųjų riebalų, taip pat vengti dažno užkandžiavimo. Porcijų dydį galima paprasčiau įvertinti vadovaujantis delno taisykle – į lėkštę dėti delno dydžio baltymų porciją, vieną saują angliavandenių ir dvi saujas daržovių.

Kadangi 2 tipo diabetas gali ilgą laiką nesukelti ryškių simptomų, svarbu nepamiršti profilaktinių gliukozės tyrimų. Gliukozės kiekį kraujyje verta pasitikrinti kartą per metus net ir gerai besijaučiančiam žmogui. Ypač tai aktualu turintiems antsvorio, šeimoje turintiems cukriniu diabetu sergančių artimųjų, taip pat moterims, kurioms buvo nustatytas gestacinis diabetas ar yra kitų rizikos veiksnių.

Šeimos gydytojas dažnai yra pirmasis specialistas, galintis pastebėti ligos rizikos veiksnius ar padidėjusį gliukozės kiekį kraujyje, paskirti reikalingus tyrimus ir įvertinti tolesnius veiksmus.

Laiku nustatyti pokyčius svarbu ir dėl galimų komplikacijų. Ilgą laiką padidėjusi gliukozės koncentracija gali pažeisti nervus ir kraujagysles, todėl gali atsirasti regėjimo, inkstų, širdies ir kraujagyslių sutrikimų, galūnių jutimo pokyčių ar sunkiai gyjančių pėdų žaizdų.

„Ypač pavojingas įsitikinimas, kad jeigu gliukozės kiekis padidėjęs tik šiek tiek, nieko daryti nereikia. Net ir nedidelis, bet nuolatinis jos padidėjimas žaloja organizmą, todėl svarbu nelaukti ligos progresavimo. Kuo anksčiau pastebime pokyčius, tuo anksčiau galime imtis veiksmų ir keisti tai, ką iš tiesų galime kontroliuoti“, – pabrėžia L. Baležentė.

BNS inf.