Nors iki šiol kūrybinį rašymą dėstanti G. Labanauskaitė yra išleidusi poezijos albumų, visi jie buvo muzikiniai, atliekami drauge su grupe „AVaspo“. Šįkart, atsisakiusi kitų tarpdisciplininio meno formų, Gabrielė prieš auditoriją lieka tik su popieriaus lapu. Tai proga pažinti iki šiol nematytą Lietuvoje gerai žinomos literatės kūrybos pusę.

– Nors esu rašytoja, kalba man visų pirma yra ne užrašytas, o ištartas žodis. Ne veltui kurti pradėjau dar nemokėdama rašyti: būdama 5 ar 6 metų kūriau rimuotus eilėraščius apie tai, kaip, pavyzdžiui, tingiu kloti lovą. Vėliau, ūgtelėjusi, susidūriau su savo močiutės, literatūros profesorės, lituanistės Liudos Ruseckienės pastabomis. Ji nuolat koregavo mano kalbą ir tartį, nepakentė netaisyklingai ištartų žodžių ir barbarizmų, kartu su seneliu skaitė mano pirmuosius tekstus ir kartu su manimi juos aptarinėjo. Anksti pradėjau siųsti savo kūrybą į vaikiškus žurnalus, vėliau pradėjau dalyvauti ir suaugusiųjų kūrybos konkursuose, studijavau filologiją. Susiliejau su kalba, ji man tapo įdomia teritorija ir rašytine savo forma. Tačiau kalba man – tai ne taisyklės, cenzūra ir ribojimas. Ji gyva, susijusi su emocijomis, įpročiais, esamuoju laikmečiu ir kitų kalbų įtaka. Kalba yra galia, tad ją norima cenzūruoti, koreguoti temas, kuriomis galime kalbėti. Todėl noriu, kad pats pirmasis žingsnis, minties gimimas neprasidėtų nuo cenzūros.

– Gamta man be galo svarbi, noriu ten praleisti kuo daugiau laiko. Gamtoje išsikristalizuoja mintys, nuo visko atitrūkstu. Stengiuosi kuo daugiau rašyti gryname ore, prie jūros ar tiesiog lauke ant suoliukų. O kai labai šalta ir turiu rašyti uždaroje patalpoje, pastebėjau, kad būtent dėl to žiemą parašau mažiau. Mėgstu vandenį visais metų laikais, maudynės man suteikia daug laimės, bangose krykštauju lyg vaikas. Ir pačiai liūdniausiai dienai vanduo suteikia prasmę.

– Antika man visada buvo svarbi, o ypatingą dėmesį jai teko skirti prieš 17 metų, pradėjus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoti doktorantūroje ir ten pat dėstyti antikinę dramaturgiją. Skaičiau Antikos filosofų, dramaturgų veikalus, daugiau nei dešimt metų iš eilės kiekvienais mokslo metais dėsčiau antikinę dramaturgiją ir susidurdavau su mitais, jų interpretavimu ir simboliais. Tai toks turtingas periodas, kad gali įsikvėpti visam likusiam gyvenimui. Ypač mane domino moterys dievaitės, mitinės būtybės, jų garbinimo formos.

– Poetinis buvimas yra lėtas buvimas. Sulėtėjimas šiame greitame įvykių, darbų, pažinčių, judėjimo spektre. Ne kiekvieną dieną tai pavyksta, bet tam, kad gimtų poezija, svarbu sustoti, būti čia ir dabar. Namuose į tą būseną padeda patekti lėta ryto rutina, meditacija, deganti žvakė, žiūrėjimas pro langą gurkšnojant arbatą, metų laikų kaitos stebėjimas. Gamtoje pasiekti poetinį būvį lengviau – čia paprasta daugiau skaityti, rašyti dienoraštį. Iš tokio lėtumo lengviau gimsta eilėraštis. Kartais poetinė būsena ateina netikėtai, kai staiga įkvepia žmonės ir jų mintys, gera knyga, filmas, paroda. Jie akimirkai panardina į kitą pasaulį. Bet šiai būsenai reikia erdvės ir, deja, tai nebeįvyksta savaime, turime įdėti pastangų šiai erdvei atsirasti. O net ir stengiantis pavyksta ne iš karto – atvykus į gamtą iš miesto sūkurio galiu labai norėti iš karto sėsti ir rašyti, bet prireikia kelių dienų, kol iš tiesų nurimstu ir perjungiu kanalą.

– Labai dažnai jaučiuosi neturinti konkretaus amžiaus. Kartais aš kaip vaikas, kartais kaip senutė, ir labai retai elgiuosi, kaip būtų adekvatu mano amžiaus moteriai. Tie eilėraščiai, kuriuose justi nostalgija praėjusiems uraganiškiems laikams, rašyti labai seniai. Dabar matau, kad ir tada dar nebuvau visai nurimusi, dar buvo toli iki tos tikrosios meteorologinės stoties darbuotojos, kuri nebejaučia audrų ir jų pati nesukelia. Tik tuo metu man, kaip senutei, atrodė, kad viskas – pavargau, niekada nebemylėsiu, dabar tik stebėsiu kitų aistras ir išgyvenimus. Tai labai subjektyvios patirtys, jos keičiasi taip pat greitai, kaip ir orai.

Jaučiuosi pragyvenusi 7 gyvenimus – tiek daug patyriau... Buvau susituokusi ir išsiskyriau, draugavau ir su vyresniais, ir su jaunesniais, įvairių lyčių ir orientacijų, profesijų, tapatybių žmonėmis. Tiek teko patirti, kad ir dabar kalbu kaip šimtametė, kuri neva jau viską išgyveno. Bet iš tiesų – tikrai ne viską. Man laikas nėra linijinis, jis apsisuka, grįžta, sukasi ratu kaip ir gamtos ciklas. Dėl to rašiau kaip vyresnio amžiaus moteris būdama dvidešimt kelerių, o lengvabūdiškus akibrokštus išdarinėju dar ir dabar.

– Į vaikystę tenka grįžti dažnai. Kai stengiuosi suprasti, iš kur kyla mano emocijos ir reakcijos, terapiniame procese vaikystė – labai svarbi tema. Kūnas mena viską, praeities įspaudai lieka mumyse. Man vaikystė vis dar aktuali. Vienu gyvenimo etapu prisimenu ją su pykčiu ir kaltinimu, kitu – su atlaidumu ir šypsena, dar vėliau – su empatija. Tuo metu, kai rašiau šioje knygoje esančius tekstus apie vaikystę, išgyvenau daug pykčio. Jis labai reikalingas, nes padeda mums išreikšti viduje susitvenkusią energiją per kūrybą.

Kai rašiau, tikrai negalvojau, ką noriu tuo pasakyti toliarege feministine prasme, tai buvo būdas išreikšti jausmus. Dabar skaitydama tuos eilėraščius galvoju, kad labai svarbu apie tai kalbėti, svarbu, kad eilėraščiai būtų socialūs. Svarbu nepalikti moterų jų romantizuotame įvaizdyje, nepatikėti tuo, kad jos yra tik švelnios, nesiskundžiančios, nepykstančios gėlelės. Yra žmonių, kurie niekada nesusimąstė apie tai, kokią įtaką jiems turėjo auklėjimas, kaip stereotipai suformuoja toksišką vyriškumą ir moteriškumą. Kaip berniukus ir mergaites augant veikia emocijų ignoravimas – mergaitės turi ignoruoti savo stiprias, „vyriškas“ emocijas, o berniukai užgniaužti pažeidžiamumą. Reikia tai suvokti, net jei ir eilėraščio forma. Gali būti, kad skaitytojui tai irgi sukels pyktį ir pasipriešinimą, kils minčių, kam apie tai iš viso kalbėti poezijoje. Bet savo tekstais aš noriu transliuoti ne tik meninę, bet ir socialinę žinutę.

– Kol dar nemokėjau rašyti, kūryba atrodė tinkamas būdas komunikuoti su pasauliu. Paauglystėje rašiau apimta įvairių skausmingų emocijų, liūdesio, nusivylimo, neteisybės jausmo. Tai buvo saugus būdas nuleisti garą. Vėliau svarbi tapo kolektyvinė kūryba – taip mano kelyje paskutinėse mokyklos klasėse atsirado dramaturgija, vėliau, jau po magistro studijų, sulaukdavau daug kvietimų dirbti kartu, dalyvauti pjesių konkursuose. Galiausiai atsirado ir socialinio sąmoningumo dėmuo. Noras savo tekstais parodyti tai, apie ką mažai kalbama, kas ignoruojama, atskleisti valdančius galios santykius. Nors labiausiai tai matoma mano dramaturgijoje, poezijoje tai niekur nedingsta.

Rašydama galvoju, ką noriu pasakyti ir kur tai nuves, kokią žinutę noriu paskleisti ir iš kokių paskatų tai darau. Anksčiau svarbus buvo procesas, vėliau – rezultatas, o pastaruoju metu bandau juos suderinti. Noriu su džiaugsmu rašyti tekstus, kurie išpildytų savo tikslą.

– Rašytine forma išleista poezijos knyga yra trapus ir intymus reikalas. Nors čia nemažai fantazijos, daug ir atsivėrimo. Nesijaučiu taip ramiai, kaip tada, kai leidau savo teorinę knygą „Dramatika“ ar pjesių rinkinį. Kai atlikdavau savo poeziją su grupe „AVaspo“, buvau grupės dalis. Dabar, nors ir dirbau su puikia komanda, už galutinį rezultatą esu atsakinga viena pati. Nedrąsu ir drovu, tikiu, kad galiu sulaukti daug kritikos, bet jaučiuosi tam pasiruošusi. Kad ir ką žmonės sakytų, pirmiausia šios knygos reikėjo man pačiai. Keistas ir įvairus šios knygos likimas, bandžiau ją išleisti 5 metus. Pristatydama „Lūpų tapetus“ leidžiu sau būti pažeidžiamai ir tikiu, kad šitas atsivėrimas augina ir stiprina.

Pirmasis tarptautinis knygos pristatymas jau įvyko Reikjavike, Islandijoje. Lietuvoje knygą pristatysiu lapkričio 29 d. Vilniuje, klube „Draugų vardai“. Ir, ką žinai, gal per pristatymą laukia ir muzikinis poezijos siurprizas. :)

Pranešimas spaudai.