Arūnas Survila kilęs iš Zarasų krašto, todėl jo ir nepamiršo, nors po mokyklos studijos ir darbai nuvedė į Vilnių. „Į nevyriausybinių jaunimo organizacijų veiklą aš įsitraukiau nuo 14 metų. Taip jau išėjo, kad buvo tas laikotarpis, kai labai stiprėjo jaunimo organizacijos, judėjimai, buvo labai daug mokymų, susitikimų, suvažiavimų, o aš norėjau visur dalyvauti. Tuo pat metu supratau, kad įdėdamas pastangų aš tiesiog galiu daryti pokytį, būti pats aplinkos kūrėjas – visa ši veikla mane išlaisvino kaip žmogų. Būdamas 18 metų aš jau žinojau, kurie dalykai mane traukia labiausiai. Mane domino pagalba vieni kitiems, geresnė socialinė aplinka, švaresnė gamta. Norėjau ne šiaip dalyvauti, bet eiti ir atstovauti, keisti ir kurti. Tai buvo misija, nukreipta į žmogų, į praktinius žmogaus poreikius ir teises“, – veiklos pradžią prisimena pašnekovas.

Vėliau Arūnas atsidūrė tuomečio Jaunimo departamento komandoje, plėtėsi bendravimo ratas, o dalyvavimas naujuose projektuose leido pažinti įvairiausių žmonių: vieni jų kūrė verslus, kiti norėjo daryti perversmus politikoje. Tuo metu Arūnas save matė socialinėje srityje. 2009 m. jis tapo vienu iš Nacionalinio socialinės integracijos instituto steigėjų. Apibendrinant, ko gero, būtų galima pasakyti, kad Arūno tema tapo socialinio verslo koncepcijos skleidimas ir įvairiausi su tuo susiję projektai. Tarp svarbiausiųjų jis vardija iki šiol veikiantį projektą „Gyvoji biblioteka“.

Tai neformaliojo ugdymo metodas, skatinantis tarpusavio supratimą, toleranciją ir pagarbą žmogaus teisėms. „Gyvoji biblioteka“ – tai bibliotekininkai, skaitytojai ir „gyvosios knygos“ – žmonės iš pažeidžiamų socialinių grupių, visuomenėje patiriantys diskriminaciją ar išankstines nuostatas. Skaitymo procesas – tai „gyvosios knygos“ ir skaitytojo atviras pokalbis. Skaitytojas gali užduoti tokiam žmogui rūpimus klausimus ir išgirsti atvirus atsakymus. Pašnekovas svarbia laiko programą „Socialinis taksi“, kuri iki šiol veikia Vilniaus m., Klaipėdos m., savivaldybėse. Jos tikslas – su asmeninio asistento pagalba teikti transporto paslaugas žmonėms, turintiems negalią, specialiai pritaikytais automobiliais. Paminėtinas ir projektas „Senjoro“.

Šiandien ši iniciatyva išaugusi į stiprią organizaciją, kuri jau 8 metus teikia pagalbą senjorams jų namuose. Dirbama beveik 40 Lietuvos savivaldybių ir kartu su 600 darbuotojų komanda kuriama nauja – orios, prasmingos ir pozityvios senatvės – kultūra. „Tarsi gerokai aplenkę laiką 2012 m. mes Vilniuje, Gedimino g. 9, atidarėme nevyriausybinę organizaciją (NVO) „Avilys“ – bendradarbystės (angl. co-working) erdvę, pirmą tokią Lietuvoje. Čia kilo daug gražių dalykų ir idėjų. Iš čia buvo koordinuojama akcija „Darom“, čia gimė „Baltosios pirštinės“ ir daug kitų iniciatyvų. Dabar ši erdvė yra Gedimino g. 1, ir iki šiol joje veikia labai daug prasmingai dirbančių organizacijų: nuo aplinkosauginių iki žurnalistinių“, – pasakoja Arūnas.

Taigi idėjų buvo daug, Arūnas vienaip ar kitaip prisilietė prie jų išsipildymo, nors pokalbyje visada akcentavo komandos ir jį supančių žmonių indėlį. „Nuo mažens aplink mane buvo labai daug įdomių žmonių, aš nieko nekūriau vienas, viską – su komanda. Be to, šiandien jau žinau, kad idėjos bevertės, kol jos nepradedamos įgyvendinti. Tik tada, kai prie idėjos imama dirbti, ji tampa vertinga. O dirbti galima tik turint bendraminčių. Man pasisekė, kad buvau ir esu tarp tokių pat kaip aš žmonių“, – pasakoja Arūnas ir čia pat priduria, kad šiandien jo projektai pasklidę po visą Lietuvą, biurų yra Vilniuje, o jo paties didelė laiko dalis keliauja visgi į gimtąjį Zarasų kraštą.

Nieko keisto – ten maždaug nuo 2012 m. faktiškai, o nuo 2015 m. oficialiai gyvuoja Inovatorių slėnis. „Besidarbuodami bendrose darbo erdvėse Vilniuje, kur sklandė daug minčių ir gimdavo daug socialinių projektų, vis dažniau pradėjome galvoti, kad galbūt verta paieškoti įdomesnių buvimo vietų neformaliai kuriantiems žmonėms. Pradėjome svarstyti apie vietą, kur žmogus galėtų atvažiuoti į gamtą, padirbėti dieną ar dvi, o laisvalaikį leisti neformaliai su tokiais pat kuriančias žmonėmis – prie laužo ar kokiose nors veiklose. Pradėjome ieškoti gražios vietos su paveldu, gamta ir galiausiai pasirinkome Antalieptę. Ten daug kultūros paveldo, įdomi istorija, daug gražios gamtos – marios, du parkai... Taip ir atsirado Inovatorių slėnis – pirmoji bendro gyvenimo (angl. co-living) namų užuomazga Lietuvoje. Kaip veiklų erdvė buvo prikelti Antalieptės Basųjų karmelitų vienuolyno buvusieji pastatai, šiandien skleidžiantys ypatingą nuotaiką. Čia pirmą kartą prabilta apie socialinį verslą, čia buvo socialinių inovacijų kalvė, gimė „Zero Waste“ festivalis ir kiti projektai“, – taip dar vieną savo pradžią prisimena Arūnas.

Dabar Inovatorių slėnyje per metus įvyksta apie 90 renginių. Tai organizacijų suvažiavimai, planavimai, mokymai, stovyklos. „Labai dažnai čia susipažįsta visiškai skirtingi žmonės ir sugalvoja kurti ką nors kartu. Aš labai džiaugiuosi, kai tai įvyksta, tai didžiausia mūsų prasmė. Be to, ten mes turime ir labai gražių savo projektų. Daug dirbame su savanoryste, paveldu. Įkūrėme Įgūdžių laboratoriją – tokią mokyklą jaunuoliams, kurie iškrenta iš darbo rinkos ir ieško savęs iš naujo. Po mūsų socialinės intervencijos jie tarsi patiria persikrovimą ir įgauna daugiau motyvacijos bei įkvėpimo ką nors daryti“, – vieną veiklų pristato Arūnas, tačiau ji – tik maža visa ko dalis. Čia taip pat veikia vadinamoji hojskolė – skandinaviško modelio suaugusiųjų neformaliojo ugdymo mokykla: 10–15 žmonių čia atvyksta 3–4 mėnesiams, dalijasi buitimi ir gauna daug įvairių mokymų. „Norime auginti socialinius lyderius, paruošti aktyvius visuomenės veikėjus, tad kartkartėmis skelbiame atvirą kvietimą, atsirenkame mokinius, su jais dirbame ir tikimės, kad jie eis vadovauti viešajam sektoriui, kurs kokias nors organizacijas ir panašiai“, – priduria pašnekovas. Labai plačią edukacijų programą dažniausiai vykdo socialiniai partneriai, o tai ir regiono žmonėms suteikia galimybių tapti socialiai aktyvesniems ir taip pat jungtis į Inovatorių slėnio veiklas.

Inovatorių slėnis šiandien bendradarbiauja su „The Playground Residence“ (Nyderlandai), NOPA (Norvegija) kompozitorių ir muzikos kūrėjų asociacija ir kitomis menininkų rezidencijomis, o tai skatina kūrybinius mainus ir bendradarbiavimą. Menininkai įtraukiami į vietos kultūrinį gyvenimą, turi galimybę pristatyti savo darbus ir keistis idėjomis su kitais kūrėjais. Taip rezidencijos tampa ne tik kūrybinės veiklos centru, bet ir gyvybinga kūrybinės bendruomenės dalimi, skatina tarpkultūrinį dialogą ir bendradarbiavimą. „Mes visada norėjome socialinius aktyvistus sujungti su meno, muzikos ir kitų sričių kultūros žmonėmis. Šiandien organizuojamos rezidencijos suteikia tokią galimybę. Tiesa, šioje srityje mes dar tik augame, bandome suprasti, kas labiau veikia, bet jau turime 4–5 rezidencijas per metus. Džiaugiamės, kad čia atvyksta jau ne tik kūrėjai iš Lietuvos, bet ir iš kitų valstybių. Štai visai neseniai drauge dirbo skirtingi muzikos kūrėjai iš Nyderlandų, Lenkijos ir Lietuvos. Vis dėlto šiandien Antalieptėje vyksta daugiau socialinių projektų, o Kamariškių dvare – daugiau kultūros“, – nuveiktus darbus vardija pašnekovas.

Taigi, pagaliau pasukame į Kamariškių dvarą. „Ne tik man, bet ir mano komandai yra labai svarbu istorija ir paveldas. Vertindamas istoriją, geriau gali suprasti, kas esi pats, kas yra tavo aplinka, kokia tavo šalis. Man visada labai skaudu matyti griūvantį paveldą, suprantu, kad tai vis dėlto yra tavo šalies tapatumas. Dvarai yra teritorijų šaknys, jie svarbūs ir, nors socialiniu ir ekonominiu požiūriu provincijoje labai retai kada atsiperka, tai nėra priežastis palikti juos likimo valiai. Taigi, plėtodami savo socialinius projektus Antalieptėje ir įtraukdami į juos vis daugiau socialinių aktyvistų, mes visgi matėme, kad yra noras darbuotis ir su kūrybinėmis industrijomis. Motyvavo ir tai, kad pavyko gerai susitvarkyti įveiklinant pastatus Antalieptėje ir dabar, kai į Karmelitų vienuolyno pastatą atvažiuoja žmonės, mes matome, kad tai kurią stiprų jausmą. Taip ir nusprendėme gelbėti vienintelę dvarvietę Zarasų rajone – Kamariškių dvarą“, – pasakoja A. Survila, projekto ėmęsis 2019 m.

Beje, jei ne šis visos Inovatorių slėnio komandos ryžtas, jau šiandien kai kurių pastatų iš likusių devynių irgi būtų nelikę. Jie buvo labai prastos būklės, kai kurios sienos judėjo, o kai kas išliko tik todėl, kad sienos buvo išmūrytos iš išskirtinai stiprių, o ne keraminių plytų. Aplinka buvo pavirtusi džiunglėmis, buvo privežta begalė šiukšlių, o viduje pastatų jau išsikerojęs miškas. „Įsivaizduokite, kad stovite prie pastato, kurio sienos juda, padėtis tiesiog beviltiška – tie, kurie norėjo sunaikinti mūsų tapatumą, tai jau beveik pasiekė. Ir vis dėlto kilo noras tai vietai grąžinti garbę. Supranti, kad padaręs tokį projektą, suteiksi daugybei žmonių gerą jausmą“, – savo motyvus atskleidžia Arūnas ir kovoje dėl dvaro ateities tikrai nelieka vienas.

Pašnekovas prisipažįsta sulaukiantis daug pagalbos, pradedant vietiniais žmonėmis ir baigiant architektais bei konstruktoriais. Prie naujų erdvių kūrimo ir dvaro atstatymo prisidėjo įvairūs amatininkai bei meistrai, restauratoriai, archeologai, istorikai, taip pat paveldo žinovai. Tad kuriant šį projektą buvo įgyvendinamos ne tik tvarumo, bet ir bendrystės bei pilietiškumo idėjos. Beje, tuo metu užgriuvo kovidas, vėliau – ir karas, tačiau visi darbai: nuo teritorijos valymo iki pastatų restauravimo – vyko sparčiai, ir 2025 metų rudenį kai kurie pastatai jau atvėrė duris.

„Iki šios dienos turime atstatę saldainių fabriką, kuriame galima apsistoti, išsaugoti dvaro fligeliai, daržinėje gali vykti uždari ar atviri renginiai. Pastatų ten buvę daug, gal 24, devyni yra išlikę, penki griūvantys, bandome juos išsaugoti: vienus – restauruoti, kitus – konservuoti. Nenorime kurti kičo, dalykų, kurių nebuvo, o autentiškas detales labai saugome. Veikla dvare daugiau yra nukreipta į žmones, kurie nori daryti rezidencijas, o sąlygos tam – puikios: sename dvare, bokšte, geroje studijoje gali kurti, už lango gamta, nėra triukšmo, net ryšio gero nėra. Jei atvažiuoji su komanda, ji irgi gali būti. Kūrybos laisve čia gali mėgautis ne tik kompozitoriai ir elektroninės muzikos kūrėjai, bet ir su menu nieko bendro neturintys asmenys, ieškantys naujos darbo erdvės, kuri padėtų ištrūkti iš biurų, esančių kur nors didžiuosiuose miestuose. Kitaip tariant, čia laukiami visi, kuriems rūpi tvarumo, socialinės ir kitos visuomenę į šviesą vedančios idėjos. Veiklą plėtojame pamažu ir džiaugiamės, kad menininkai jau pradeda šia vieta naudotis. Kada nors galbūt jie čia galės apsistoti ir kur kas ilgesnį laiką nei kelias dienas“, – dėl savo ryžto įgyti dvarą pašnekovas, akivaizdu, nesigaili.

Beje, paklaustas, kiek žmonės provincijoje laikui bėgant tampa socialiai aktyvesni, Arūnas teigia, kad šiandien socialinėje srityje yra begalės galimybių žmonėms kurti, įsitraukti, gauti finansavimą ir daryti pokyčius su valstybės pagalba. Tačiau jis mato tam tikrą spragą tarp švietimo ir nusiteikimo šiems dalykams, tad aktyvumas galėtų būti ir didesnis. „Socialinė sritis – dar nearta dirva, veiklos terpių daug, ir dabar yra tas laikas, kai socialinis sektorius galėtų protingai konkuruoti netgi su verslo sektoriumi. Juo labiau kad technologinė pažanga – irgi milžiniška, ir mes jau dabar turėtume galvoti apie žmonių užimtumą po 10–15 metų ir tam ruoštis. Vis dėlto kiekvienoje savivaldybėje yra gražių socialinių projektų, o iššūkių fone jie kartais dar labiau mobilizuoja ir tampa svarbesni. Tai džiugina ir motyvuoja eiti tik pirmyn“, – sako A. Survila, tvirtai tikintis ir net žinantis, kad norimi ar reikalingi pokyčiai yra ne tik valdžios, bet ir žmonių rankose, priklauso nuo jų iniciatyvų.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.