Į leidyklos „Vaga“ surengtą susitikimą susirinko daugiau nei 100 žmonių, o diskusijoje aptartas mokslininkės palikimas – nuo reikšmingiausių archeologinių atradimų iki jos idėjų įtakos šiuolaikiniam menui.

Renginyje apie Marijos Gimbutienės mokslinį palikimą, jos idėjų reikšmę ir šiuolaikines interpretacijas diskutavo dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė, archeologas Adomas Butrimas ir knygos vertėjas Tomas Marcinkevičius-Baronas, o pokalbį moderavo Ugnė Balsytė.

Marija Gimbutienė (1921–1994) – viena žymiausių lietuvių kilmės XX amžiaus mokslininkių, archeologė, antropologė ir archeomitologijos pradininkė, kurios tyrimai pakeitė požiūrį į Europos priešistorę.

Pasak archeologo Adomo Butrimo, mokslininkės veiklą galima suskirstyti į tris svarbiausius etapus, atskleidžiančius jos tyrimų raidą ir augantį tarptautinį pripažinimą.

Pirmasis etapas prasidėjo dar studijų metais, kai Gimbutienė gilinosi į lietuvių ir baltų archeologiją, laidojimo papročius bei baltų genčių istoriją. Archeologinius tyrimus ji jungė su lingvistikos duomenimis, siekdama atkurti baltų gyvenamąsias teritorijas ir kultūrines tradicijas. Ši tyrimų kryptis mokslininkei išliko svarbi visą gyvenimą.

Antrasis etapas siejamas su jos moksliniu darbu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir indoeuropiečių kilmės bei migracijos tyrimais. Trečiasis, prasidėjęs septintojo dešimtmečio pabaigoje, buvo skirtas Senosios Europos kultūroms. Tyrinėdama Pietų Europos archeologinį paveldą, Gimbutienė atkreipė dėmesį į gausius moteriškų figūrėlių radinius, kurių reikšmė iki tol nebuvo nuosekliai paaiškinta.

„Marijai Gimbutienei nebuvo svarbios valstybių sienos – ji siekė suprasti visą Senosios Europos kultūrą. Apibendrinusi skirtingose šalyse vykdytų archeologinių tyrimų medžiagą, ji sukūrė bendrą Senosios Europos chronologiją, apimančią laikotarpį nuo 7000 iki 3500 metų prieš Kristų. Ji davė šiai chronologijai stuburą, leidusį aiškiau suprasti atskirų kultūrų vietą Europos priešistorėje“, – renginyje pasakojo A. Butrimas.

Archeologas pabrėžė, kad būtent Senosios Europos tyrimai Gimbutienei pelnė išskirtinį tarptautinį žinomumą. Jos darbais ėmė domėtis ne tik archeologai, istorikai ar lingvistai, bet ir platesnė visuomenė, tarp jų – feministinio judėjimo atstovai.

Renginyje pristatyta knyga „Gyvosios deivės“ išsiskiria iš ankstesnių Marijos Gimbutienės veikalų. Jei ankstesniuose darbuose svarbiausią vietą užėmė archeologinė medžiaga, paskutinėje knygoje mokslininkė daugiau dėmesio skiria mitologijai, religijai, meno objektams ir simbolių interpretacijai.

„Ši knyga skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad jų pagrindas buvo archeologinė medžiaga, o čia Marija Gimbutienė žengia į mitologiją, religiją, meno objektų ir simbolių analizę. Visa tai, ką ji buvo sukaupusi per savo gyvenimą, atsispindi paskutinėje knygoje. Ji pasirodė prieš 27 metus ir gaila, kad taip ilgai jos neturėjome lietuvių kalba. Bet pagaliau turime!“ – džiaugėsi A. Butrimas.

„Gyvosios deivės“ pirmą kartą anglų kalba pasirodė 1999 metais, jau po mokslininkės mirties. Knygą, remdamasi Gimbutienės paliktais tyrimais ir rankraščiais, baigė rengti archeologė Miriam Robbins Dexter. Veikale apibendrinamos svarbiausios mokslininkės tyrimų kryptys – Senosios Europos religija, moteriškųjų dievybių simbolika, priešistorinių visuomenių pasaulėžiūra ir vėlesnių Europos tautų mitologinės tradicijos. Ypatinga vieta skiriama baltų mitologijai. Gimbutienė aptaria lietuvių ir kitų baltų tautų dievus, deives, laumes, raganas bei kitas mitines būtybes, o mokslinį pasakojimą papildo asmeniniais prisiminimais.

Nors Marija Gimbutienė pirmiausia žinoma kaip archeologė ir antropologė, jos idėjos jau seniai peržengė akademinio pasaulio ribas. Mokslininkės tyrimai apie moteriškąsias dievybes, gamtos ciklus ir senųjų visuomenių pasaulėžiūrą tapo įkvėpimo šaltiniu įvairių sričių kūrėjams.

Dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė pasakojo, kad jos pažintis su Gimbutienės palikimu prasidėjo nuo mokslininkės citatų meno istorikų tekstuose ir bendro žinojimo apie jos idėjas. Tačiau ryškesnį susidomėjimą paskatino 2017 metais Nacionalinėje dailės galerijoje surengta Lietuvos ir Italijos menininkių paroda. „Tuomet atkreipiau dėmesį į Marijos Gimbutienės įtaką menininkėms ir jų kūrybai. Sakyčiau, kad italų menininkės tuo metu Gimbutienę žinojo ir buvo skaičiusios daugiau nei mes. Juk lietuvių kalba „Gyvąsias deives" turime tik dabar“, – renginyje prisiminė L. Jablonskienė.

Pasak dailėtyrininkės, Gimbutienės idėjos ir šiandien išlieka aktualios tarptautinėje šiuolaikinio meno scenoje. Vienas naujausių pavyzdžių – Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusios menininkės Eglės Budvytytės kūrinys „Gyva gyvata“. „Šiais metais Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavusi Eglė Budvytytė savo naująjį filmą pavadino „Gyva gyvata" – šis pavadinimas primena Gimbutienės „Gyvąsias deives“. Tačiau svarbiausia tai, kad menininkė visą savo trijų ekranų kūrinį sieja su Marijos Gimbutienės palikimu, o pati knyga „Gyvosios deivės“ anglų kalba atsirado ir Venecijos bienalės bibliotekoje“, – pasakojo L. Jablonskienė.

Šis pavyzdys atskleidžia, kaip priešistorinių kultūrų tyrimai šiandien tampa šiuolaikinio meno dalimi, o Gimbutienės idėjos toliau skatina diskusijas apie moters vaidmenį, žmogaus santykį su gamta, kultūrinę atmintį ir alternatyvius istorijos pasakojimus.

Leidykla VAGA pabrėžia, kad „Gyvųjų deivių“ pasirodymas lietuvių kalba svarbus ir dėl platesnio paradokso: nors Marijos Gimbutienės vardas Lietuvoje plačiai žinomas, dalis jos reikšmingų mokslinių darbų lietuvių skaitytojams iki šiol nebuvo prieinami.

„Marijos Gimbutienės idėjos šiandien išgyvena pakilimo amžių. Tačiau vis daugiau kalbėdami apie Gimbutienę, vis dar neturime galimybės lietuviškai perskaityti visų jos darbų. Senųjų deivių pasaulį tyrinėjusi mokslininkė, regis, pati tampa mitine figūra – jos vardą supantys pasakojimai kartais užgožia jos pačios balsą“, – teigia leidyklos VAGA redakcija.

Pasak leidėjų, naujasis vertimas yra kvietimas ne tik žavėtis mokslininkės asmenybe, bet ir atidžiai skaityti, analizuoti bei kritiškai vertinti jos idėjas. „Leisdami „Gyvąsias deives“, norime suteikti tvirtesnį pagrindą tolesniam ir gilesniam viešam dialogui. Tikime, kad šis vertimas atveria galimybę pažinti jos minties eigą, svarstyti argumentus, ginčytis ir atrasti tai, kas tebėra aktualu. Prasmingiausia pagarba mąstytojai prasideda nuo atidaus skaitymo“, – pabrėžia leidyklos redakcija.

Marijos Gimbutienės „Gyvosios deivės“ išleistos leidyklos VAGA tęsiamoje knygų serijoje „Antrotekstai“, skirtoje svarbiausiems antropologijos tekstams ir idėjoms, padedančioms naujai pažvelgti į žmogų, kultūrą bei visuomenę.

Pranešimas spaudai.