Lietuviškai išleista pirma išsami vienos garsiausių Lietuvos mokslininkių – archeologės Marijos Gimbutienės – biografija ir recepcijos istorija. Dr. Rasos Navickaitės „Marija Gimbutienė. Archeologija, Didžiosios Deivės hipotezė, feminizmas“ pasakoja apie mokslininkės gyvenimą, profesinę veiklą, įtaką feminizmui JAV bei Lietuvoje ir idėjas, pralenkusias laiką.

M. Gimbutienė (1921–1994) – pasaulyje žymi lietuvių mokslininkė, ilgametė Kalifornijos universiteto profesorė. Jos pasiūlyta kurganų hipotezė, paaiškinanti indoeuropiečių atsikraustymą į Europą, buvo plačiai pripažinta priešistorės tyrėjų. Tačiau archeologai prieštaringai vertino 1974 metais pasirodžiusią M. Gimbutienės knygą, kurioje autorė, remdamasi archeologiniais radiniais, pasiūlė idėją, kad senovėje galėjo gyvuoti taiki ir pažangi moterų valdoma civilizacija, garbinusi Didžiąją Deivę. M. Gimbutienė pavadino šią civilizaciją Senąja Europa. M. Gimbutienė kritiškai pasisakė apie gamtai ir žmonėms agresyvią progreso sampratą, griežtai kritikavo ne tik totalitarinę SSRS, bet ir vartotojišką Vakarų kultūrą – dvi skirtingas modernybės apraiškas. Kai kurios radikalesnės mokslininkės mintys sulaukė akademinės bendruomenės kritikos, tačiau išgarsino ją visame pasaulyje ir įkvėpė įvairius feministinius judėjimus.

Šios knygos autorė – Vienos universiteto Austrijoje mokslo darbuotoja, lyginamųjų lyčių studijų mokslų daktarė Rasa Navickaitė. Knygą anglų kalba 2023 metais išleido prestižinė tarptautinė akademinė leidykla „Routledge“. Tiek teksto akademiškumas, tiek orientacija į Vakarų skaitytoją autorizuotame lietuviškame leidime ne tokie ryškūs – verčiant knygą kai kurios itin akademiškos teksto vietos išmestos arba pakeistos, kai kur įterpti paaiškinimai. Iš anglų kalbos vertė Rima Bertašavičiūtė, redaktorė Jūratė Šamelienė, išleido leidykla „Kitos knygos“.

M. Gimbutienės biografija atskleidžia akademiniu keliu žengiančios, tarp konservatyvių ir neretai seksistinių tiek Amerikos, tiek Lietuvos intelektinių kontekstų naviguojančios, ambicingos ir talentingos išeivės patirtis XX amžiaus politinių perversmų verpetuose. Per Antrąjį pasaulinį karą bėgdama iš Lietuvos M. Gimbutienė daktaro laipsnį apsigynė gyvendama pabėgėlių stovykloje Vokietijoje. Emigravusi į JAV, dėl savo užsispyrimo ir atkaklaus darbo atsidūrė Harvarde, vėliau dirbo Kalifornijos universitete. Tuo metu archeologija buvo itin vyriška profesija, tačiau M. Gimbutienė netruko įsitvirtinti akademiniame pasaulyje, vadovavo dideliems kasinėjimams pietryčių Europoje, savo idėjas grindė pirminiais šaltiniais.

„Knyga padeda suvokti, kaip M. Gimbutienė – emigrantė, trijų vaikų motina ir pasaulinio garso mokslininkė, – savęs nelaikydama feministe, tapo JAV feminisčių įkvėpėja“, – apie R. Navickaitės knygą atsiliepia archeologė, Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė dr. Rūta Kačkutė.

Autorė knygoje daug dėmesio skiria tam, kaip M. Gimbutienės idėjos buvo priimtos feministinių judėjimų JAV ir Lietuvoje. M. Gimbutienė, pasiūlydama idėją, kad priešistorėje gyvavo moterų vadovaujama visuomenė, aplenkė laiką, nes tuo metu archeologijos mokslo dar nebuvo palietusios moterų išsilaisvinimo judėjimo idėjos. Archeologė nelaikė savęs feministe (tai galėjo lemti noras būti pripažintai kaip objektyviai mokslininkei), tačiau jos mintis perėmė įvairūs feministiniai judėjimai. R. Navickaitė pateikia įvairias perspektyvas – kodėl dalis feminisčių M. Gimbutienės mintis laikė kenksmingomis moterų išsivadavimo tikslams? Kodėl Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę M. Gimbutiene naudojosi tiek įvairių atmainų feminizmo judėjimai, tiek netgi labai konservatyvios visuomenės grupės? Galiausiai knygoje pateikiama ir nauja, kritiškai feministinė Gimbutienės idėjų interpretacija. Knygos leidybą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.