Į Druskininkų pakraštyje, Ratnyčioje, ant Ratnyčėlės upės kranto įsikūrusią Tauro ir Aušros Česnulevičių sodybą kone kasdien užsuka į kurortą pasižvalgyti atkeliavusių svečių. Dauguma atvyksta į šeimininkų organizuojamas „sūrias pamokas“, kuriose sukuria įdomių dirbinių iš lipnios druskos masės, susipažįsta su menininkų įkurtos „Druskos studijos“ ekspozicija.

Daiva ČERVOKIENĖ

Čiurlionių takais

Tauras Česnulevičius – skulptorius, medžio drožėjas ir baldžius, Aušra – menotyrininkė ir gidė, prieš porą metų pripažinta kūrybingiausia Lietuvos gide. Jie abu – Kauno taikomosios dailės mokyklos (dabar Menų ir dizaino mokymo centras) absolventai, vėliau moteris įgijo ir menotyros specialybę ir meno kuratoriaus magistro laipsnį Vytauto Didžiojo universitete.

Kaip į poros gyvenimą įsiveržė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? Tauras sako, kad apsigyvenus Druskininkuose kitaip vargu ar galėjo būti. Aušra prisiminė, kad dar tada, kai Tauras pirmąkart ją vežėsi iš Kauno į Druskininkus, jos dėmesį patraukė „Čiurlionio kelio“ skulptūros. Vėliau vyras ją nuvežė ir pas šviesaus atminimo savo dailės mokytoją, ilgametį M. K. Čiurlionio namų-muziejaus vadovą ir M. K. Čiurlionio draugijos Druskininkų skyriaus pirmininką Adelbertą Nedzelskį. Pedagogas padovanojo Aušrai knygą apie M. K. Čiurlionį, ir ji daug ką nulėmė moters gyvenime.

Įsimintinas įvykis menotyrininkei nutiko 2020 metų birželį, kai Kabelių bažnyčios stoginėje rado senų vargonų dalis. Aušra suprato, kad jos gali būti istorinės ne tik dėl muzikos instrumento amžiaus, bet ir dėl to, kad, tikėtina, šiuo instrumentu grojo M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas. Ėmėsi atkaklių tyrinėjimų archyvuose, o įsitikinusi, kad būtent tuo instrumentu turėjo groti Konstantinas Čiurlionis, kreipėsi į Kultūros paveldo departamentą, kad šių vargonų dalys būtų įrašytos į kultūros vertybių registrą, ir 2024-aisiais tai buvo padaryta.

A. Česnulevičienė daug metų rinko medžiagą apie M. K. Čiurlionio gyvenimą Lietuvoje ir Lenkijoje, jau bene dvi dešimtis metų ji kviečia druskininkiečius ir kurorto svečius ir į ekskursijas šio genijaus takais, nuo 2025-ųjų – ir į ekskursiją „Čiurlionių šeimos moterys“, o šiemet pasakoja ir apie žymiųjų druskininkiečių buitį ir stalą.

„Vesdama ekskursijas pastebėjau, kad žmonėms įdomu, tačiau jie mažai žino apie M. K. Čiurlionį, vietas, kur prasidėjo „čiurlionistika“, – tai ir paskatino parašyti knygą. Ji visų pirma skirta keliautojui“, – sakė A. Česnulevičienė.

Kas į knygą sudėta

Pernai išleistą savo knygą „Čiurlionių takais. Pažingsniavimai po Dzūkiją“ A. Česnulevičienė skyrė 150-osioms lietuvių tautos genijaus gimimo metinėms. Be pateiktos informacijos, knygoje skenuojant pateiktus QR kodus, galima išgirsti ir M. K. Čiurlionį pažinojusių, jo gyvenimo kelią ir aplinką tyrinėjusių žmonių pasakojimų garso įrašų. „Į šią knygą sudėjau tai, ką pati surinkau, sužinojau, pačiupinėjau, ne nuo kitų knygų nurašiau, tai, kuo gyvenu jau daug metų“, – patikino menotyrininkė. Nepraėjus nė metams, knygos tiražas buvo pakartotas.

Pradėti keliauti ji siūlo nuo Liškiavos, kur susituokė K. Čiurlionis ir Adelė Marija Magdalena Radmanaitė. Knygoje pirmąkart publikuojamas žymiojo menininko tėvų santuokos Liškiavos bažnyčioje liudijimas. Siūloma užsukti ir į Seirijus, iš kur kilusi M. K. Čiurlionio mama. Ji gimė dėl religinių persekiojimų Vokietijoje persikėlusių bavarų kolonijoje, protestantų šeimoje. Paaugusi Adelė tarnavo Opermanų dvare šalia Liškiavos, prižiūrėjo vaikus, tvarkė ponios garderobą, kalbėjo keliomis užsienio kalbomis.

M. K. Čiurlionio tėvo gimtinė – Guobinių kaimas Liškiavos parapijoje, maždaug 10 kilometrų nuo šio miestelio. Tuomet tai buvo nemažas lietuviškas kaimas, kur augo daug guobų ir kitų lapuočių medžių. „Nors senosios Čiurlionių sodybos nebėra, namai sudegė 1927 metais, bet giminaičiai kaime tebegyvena. Kai pirmąkart jame apsilankiau, pirmos durys, į kurias pasibeldžiau, buvo jo giminaitės, užrašiau jos pasakojimą. Konstantinas nuo mažens nebuvo linkęs į žemės ūkio darbus, pasižymėjo muzikiniais gabumais. Didžiausias jo troškimas buvo tapti vargonininku – tai tuomet buvo bene vienintelis būdas pragyventi iš muzikos“, – pasakojo A. Česnulevičienė.

Ratnyčia konkuravo su Druskininkais

Vos susituokę M. K. Čiurlionio tėvai išvyko į Varėną, kurios bažnyčiai trūko vargonininko, ir Konstantinui Čiurlioniui ten buvo pažadėta darbo vieta ir būstas. Ten ir gimė būsimasis dailės ir muzikos genijus. Kai Mikalojui Konstantinui sukako vieni, šeima persikėlė į Ratnyčios miestelį. Beje, tada šis miestelis seniau turėjo nemenką potencialą pranokti Druskininkus. Ištyrus iš po žemių Nemuno krantuose besiveržiančius mineralinius šaltinius ir 1794 m. paskelbus juos gydomąja vietove, atsirado daug norinčiųjų ten atgauti jėgas. Druskininkų kaimelis, vėliau miestelis, negalėjo visų sutalpinti, stokojo reikiamos infrastruktūros, todėl dalis atvykstančiųjų kūrėsi Ratnyčioje.

Dvarininkas Sivickis 1838 m. čia įkūrė privačias gydyklas, buvo pastatyti ir keli vasarnamiai, daugėjo gyventojų. Ratnyčia tapo stipriu Druskininkų konkurentu. Bet 1841 m. kovo 23 d. konkurencija netikėtai pasibaigė – galingas potvynis sugriovė ir nunešė Ratnyčios gydyklas ir nemažai vasarnamių, nukentėjo ir tiltai...

O kur Čiurlioniai gyveno Ratnyčioje? A. Česnulevičienė sakė, kad kaip bažnyčios tarnautojas M. K. Čiurlionio tėvas turėjo gyventi parapijos namuose prie bažnyčios, tačiau tiksli vieta neidentifikuota. Vaikščiodami po Ratnyčią iš M. K. Čiurlionio laikų mažai ką teišvysime, tačiau knygoje rasime, kaip atrodė senosios Ratnyčios bažnyčios, kurioje vargonavo M. K. Čiurlionio tėvas, aplinka.

Iš Ratnyčios atsikėlę į Druskininkus, 1877-aisiais Čiurlioniai apsigyveno visai ne ten, kur dabar yra M. K. Čiurlionio namas-muziejus. „Iš pradžių šeima nuomojosi būstą, gyveno mediniame Krisiuko namelyje prie pat Druskonio ežero. Šeimai ten kuriantis ta vieta dar vadinta Suraučių kaimu. Iki šiol prie Druskonio ežero auga pušis, kurios šaknys sudaro savotišką kėdutę. Iš atsiminimų žinome, kad čia sėdėdamas mėgdavo saulėlydį palydėti M. K. Čiurlionis“, – pasakojo A. Česnulevičienė. Beje, menotyrininkė siekia, kad ta pušis būtų paskelbta gamtos paminklu.

Maistas ir muzikavimas

Kelerius metus A. Česnulevičienė labai domėjosi muzikos instrumentais ir muzikavimu Čiurlionių namuose. Pasak A. Česnulevičienės, Čiurlionių šeima labai iškrito iš Druskininkų konteksto – aristokratai atvažiuodavo su savo virėjais, kortomis; muzikavimas jų namuose visų pirma buvo skirtas pasilinksminti, o paprastų valstiečių namuose tai buvo laikoma ponų pramanu. Konstantinas Čiurlionis grodamas senu fortepijonu namie vesdavo bažnytinio choro repeticijas. Vaikai nuo vaikystės girdėjo grojantį tėvą, matė ateinančius čia giedoti žmones.

Trys čiurlioniukai – Konstantinas, Petras ir Jadvyga – turėjo absoliučią klausą, groti visiems buvo didelis malonumas. Todėl šeimoje buvo sudarytas tvarkaraštis, kam kada ir kiek leidžiama skambinti fortepijonu; prieš sėsdami prie instrumento vaikai turėjo nusiplauti rankas, kad galėtų paliesti klavišus. Mikalojus Konstantinas namie iš vaikų buvo subūręs chorą. „Pas Čiurlionius instrumentų ir muzikos reikėjo kaip oro. Kaimynai pasišaipydavo, kad Čiurlioniai duonos neturi, o namie vis skamba muzika“, – pasakojo menotyrininkė.

Pastaraisiais metais jos žvilgsnis nukrypo Čiurlionių šeimos mitybą ir virtuvę. Pasak A. Česnulevičienės, A. Čiurlionienės virtuvė garsėjo išradingumu – pamaitinti gausią šeimą iš 10 rublių vargonininko algos ir nedidelio daržo prie namų nebuvo lengva. „Vaikščiodama Čiurlionio takais pajutau, kad reikia atskirai nusilenkti jo motinai, šeimos sielai A. Čiurlionienei, suderinusiai meniškumą ir praktiškumą, sukūrusiai namų kosmosą (,,kosmos“ išvertus iš graikų kalbos reiškia tvarka, puošmena), traukusį visus namiškius. Jos daržovių sriubos, kepta duona, štrudelis (vyniotinis su aguonomis), marinuoti baravykai, bulviniai vėdarai, šaltanosiai, juoda kava aprašyta ne tik jauniausios dukros Jadvygos Čiurlionytės prisiminimuose, šeimos korespondencijoje ir M. K. Čiurlionio mokslo draugų atsiminimuose, bet dar ir šiandien gyvi vaikaičių ir provaikaičių, su kuriais Aušra šiltai bendravo ar tebebendrauja, lūpose.

Čiurlionių šeimos stalą labai pagausindavo grybai ir uogos, tėvo sumeškeriotos žuvys. Prie stalo dažnai sėsdavo vienuolika asmenų – devyni vaikai ir tėvai, o per šventes – ir dar daugiau: atvažiuodavo ir vyriausios dukros Marijos šeima iš Lenkijos, vyriausias sūnus atsiveždavo dar porą studijų draugų. Visiems užtekdavo vietos“, – pasakojo Aušra ir pabrėžė, kad net ir prie Čiurlionių stalo pirmoje vietoje buvo ne pilvo reikalai, o kultūra: muzika, knyga, visa kita – po to.

Vis dailina savo sodybą

Tauro ir Aušros gyvenimas ant Druskininkų pakraštyje sraunios Ratnyčėlės kranto taip pat yra sraunus, veržlus, intensyvus, dažnai – net nenuspėjamas. Juos dažnai galima sutikti ir Vilniuje. Knygų mugėje ar turizmo ir laisvalaikio parodoje ,,Adventur“, kituose renginiuose jie lankosi ne kaip žiūrovai, o kaip dalyviai, sugebantys pritraukti žmones edukacijomis ir veiklomis.

Kūrybos namai „Druskos studija“ Česnulevičių sodyboje sėkmingai veikia jau du dešimtmečius, čia rengiamas ,,sūrias pamokas“ aplankė keliolika tūkstančių vaikų ne tik iš įvairių šalies regionų, bet iš 48 pasaulio šalių. Šių pamokų tikslu organizatoriai įvardina ne galimybę vaikams išbandyti druskos ir miltų mišinio tekstūrą ir lipnumą, iš įdomios medžiagos pasidaryti suvenyrų, o patirti malonumą kurti, tą svaigų jausmą, kad kiekvienas žmogus gali sukurti ką nors netikėto ir originalaus.

Aušra Druskininkuose nuo 2015-ųjų buria ir gero kino klubą, Druskininkų vandens parko konferencijų salėje organizuoja edukacinius kino vakarus, kuriuose paprastai pristato lietuviškus filmus ir jų kūrėjus, kone kasmet parengia ir naują ekskursiją po kurortą ir jo apylinkes.
Tauras kuria skulptūras bažnyčioms ir užsakovams, šiuo metu plečia kūrybines dirbtuves.

O baigdami mūsų pokalbį pasiteiravome, ar bus kam tęsti menininkų sumanymus. Sutuoktiniai sakė, kad abi jų dukras domina menai, vyresnėlę – labiau tapyba, jaunėlę – keramika, dailės istorija, pedagogika. Kol kas jos dairosi plačiai po pasaulį, bet tėvai tikisi, kad galbūt ateis metas, kai ir joms norėsis nutūpti vienoje jaukioje vietoje. Tada ta sodyba ant Ratnyčios kranto ir čia puoselėjami sumanymai gali būti pats tas. Juk gimtinė kiekvienam teikia išskirtinių jėgų.

Projektą „Kultūriniai stabtelėjimai regionuose“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7000 Eur.