– Tam įtakos greičiausiai turėjo šeimos istorija. Mano tėtis buvo disidentas, 1945 m. nuteistas mirties bausme, kuri vėliau jam buvo pakeista lageriu. Maža to, 1984 m., jau būdamas mokslininkas, jis vėl iškeliavo į lagerį kaip politinis kalinys. Tuo metu parašiau kreipimąsi į tuometį TSRS vadovą Michailą Gorbačiovą ir generalinį prokurorą dėl politinio kalinio – savo tėvo Liudo Dambrausko – išlaisvinimo. Tai buvo pirmieji teisiniai bandymai. Visa mūsų šeima visą laiką labai aktyviai prisidėjo prie valstybės atkūrimo idėjos įgyvendinimo. Tad, kai baigiau teisę, mano žvilgsnis natūraliai krypo į valstybines temas.

Pirmoji didelio atgarsio sulaukusi byla prasidėjo 2017 m., kai aktyvūs gyventojai Kaune ėmė piktintis vietinės valdžios elgesiu, nes buvo nuspręsta iškirsti nemažai medžių. Į mane kreipėsi menininkai Auksė Petrulienė, Vytenis Jakas, režisierius Gytis Padegimas ir kiti Kauno šviesuoliai. Iš pradžių merui parašiau draugišką laišką – skatinau labiau įsiklausyti į visuomenės pastabas. Atsakymas į mano laišką buvo pateiktas per laikraštį, labai formaliai. Suprask, kad darys, ką jau daro. Tuomet parašiau antrą laišką – griežtesnį, su įspėjimu, kad ginsime medžius. O tada prasidėjo masinis kirtimas keliose gatvėse, bet didžiausio atgarsio sulaukė įvykiai Kauno Antano Smetonos alėjoje, kur buvo iškirsta 217 kaštonų. Tie įvykiai lėmė rezonansines bylas. Ginti viešojo intereso stojo ir mokslininkai. Mes nereikalavome bet kokia kaina išsaugoti kiekvieną medį. Siekėme, kad sprendimai dėl želdinių būtų priimami remiantis nepriklausomų ekspertų išvadomis, o visuomenei būtų suteikta visa informacija, pagrindžianti tokių sprendimų būtinumą.

Jeigu kyla abejonių dėl medžių būklės ir planuojama juos šalinti, pirmiausia turi būti atliktas profesionalus ekspertinis vertinimas. Per konfliktą ekspertai – garsiausi Lietuvos dendrologai – konstatavo, kad visi medžiai buvo sveiki. Tačiau aš žinojau, kad savivaldybė vis tiek siunčia kirtėjus iškirsti likusių medžių. Tad tą rytą su aktyviais žmonėmis nuo 6 val. 30 min. jau budėjome šalia medžių. Darbai buvo pradėti pasitelkus policiją, teritorija buvo aptverta STOP juosta. Mus ištempė iš aptvertos teritorijos, bet keli aktyvūs žmonės, tarp jų – ir aš, vėl kirto STOP juostą ir taip pažeidė jos kirtimo draudimą. Mus sulaikė policija, buvo iškeltos administracinės bylos, ir iš pradžių aš visas jas pralaimėjau. Visgi vienoje iš apeliacinių bylų drąsios teisėjos priimtas sprendimas iš esmės pakeitė visą situaciją. Remdamasis ta byla Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujino procesus visose kitose bylose ir suformavo svarbų precedentą – pripažino visuomenės teisę reikalauti informacijos apie planuojamų kirsti želdinių būklę ir prašyti atlikti ekspertinį vertinimą.

– Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje buvo sukurta gana palanki teisinė bazė visuomenės dalyvavimui, ją palaipsniui plėtojo ir teismų praktika. Tačiau pati visuomenė ilgą laiką buvo pasyvi ir menkai organizuota. Nors nepriklausomybę atkūrė aktyvi pilietinė visuomenė, vėliau daugelis žmonių susitelkė į asmeninius rūpesčius, o ne į bendruomeninę veiklą. Tik gerokai vėliau pradėjo stiprėti supratimas, kad veikdami kartu žmonės gali būti išgirsti ir daryti realią įtaką sprendimams.

– Visuomenė, ypač po dėl A. Smetonos alėjoje iškirstų kaštonų kilusių protestų, ėmė aktyvėti. Paradoksalu, kad teisinė bazė lygiagrečiai visuomenės aktyvėjimui pradėjo keistis teisinių apribojimų linkme – imta vis labiau varžyti visuomenės dalyvavimo galimybes. Visoje teisėkūroje galime matyti vieną problemą – tarp įstatymo teksto ir to, kaip jis aiškinamas praktikoje, atsiranda vis didesnis atotrūkis. Daugelis žino frazę: „Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistos teisės.“

Daug kas ją supranta paprastai: jeigu matau galbūt neteisėtą sprendimą, turiu teisę kreiptis į teismą. Tačiau iš tiesų dažnai pasakoma: „Taip, kreiptis galite, bet pirmiausia įrodykite, kad pažeista būtent jūsų asmeninė teisė.“ Ir būtent čia prasideda didžioji dalis viešojo intereso gynimo bylų problemų. Tarkime, jūs užaugote prie Labanoro girios, joje lankotės nuo vaikystės, ją pažįstate ir laikote savo krašto ir net gyvenimo dalimi. Nors dabar gyvenate Vilniuje, sužinote, kad saugomoje teritorijoje planuojami plynieji kirtimai, kurie, kaip teigiama, vykdomi nesilaikant privalomų aplinkosaugos reikalavimų. Jūs norite kreiptis į teismą, bet susiduriate su banaliais klausimais: „Kur šiame miške yra jūsų žemės sklypas? Kuris miško plotas priklauso jums ir ar į jį kas nors kėsinasi? Kokia konkrečiai jūsų teisė čia pažeista?“ Kitaip tariant, teisė kreiptis į teismą jums bus pripažinta tik tada, jeigu norėsite apsaugoti nuo iškirtimo jums nuosavybės teise priklausantį mišką. Tačiau jei sieksite apginti viešąją vertybę – saugomą mišką, kuriuo naudojasi visa visuomenė, jūsų gerų ketinimų nepakaks.

Viešasis interesas, kaip ne kartą yra pabrėžęs Konstitucinis Teismas, apima visuomenei reikšmingas vertybes ir tai, kas svarbu ne pavieniam asmeniui, o didesnei daliai visuomenės. Pavyzdžiui, jeigu dėl taršos negalime kvėpuoti švariu oru, akivaizdu, kad kalbame ne vien apie tam tikro žmogaus gyvenimo kokybę, o apie tam tikrą dalį visuomenės, t. y. viešąjį interesą. Tačiau teismai, tokius klausimus vertindami kaip viešojo intereso gynimo sritį, teisę jį ginti sieja tik su prokuratūros ar kitų įstatymų įgaliotų institucijų kompetencija. O kas atsitinka, jeigu viešąjį interesą pažeidžia būtent tos institucijos, kurios ir turėtų jį ginti, ir prokuratūra nesiima jokių viešojo intereso gynimo veiksmų? Tokiais atvejais asmeniui ar bendruomenei dažnai tampa labai sudėtinga pasiekti, kad teismas apskritai imtų nagrinėti ginčą iš esmės. Teismų praktikoje įsitvirtino reikalavimas pirmiausia įrodyti, kad ginčijamas sprendimas tiesiogiai daro poveikį bendruomenės ar konkretaus asmens teisėms ar pareigoms.

– Sakykime, savivaldybė leidžia verslui statyti naują namų kvartalą. Šalia gyvenantys žmonės vienijasi, ima prieštarauti statybai, nes bus kertami medžiai, nauji namai lems tankų užstatymą, pasikeis kraštovaizdis, vietos užterštumas, papildomi automobilių srautai apkraus gatvių infrastruktūrą ir t. t. Atrodytų, logiška, kad bendruomenė turi teisę reikalauti universalaus tokių statybos darbų teisėtumo. Tačiau nustebsite sužinoję, kad ta bendruomenė greičiausiai nebus pripažinta turinti reikalavimo teisę, nes gyvena kitoje gatvės pusėje, ir nesvarbu, kad jai prieš nosį iškils naujas miestelis.

Be to, būtina atsižvelgti į įvairias papildomas sąlygas. Kai žmonės pamato, kad yra pradedamas įgyvendinti koks nors abejotinas projektas ir ima jam priešintis, dažniausiai paaiškėja, jog jau pavėlavo į traukinį, nes laiku nedalyvavo svarstymuose. Ir kai jie kreipiasi į teismą, šis atsisako priimti reikalavimą, nes neturima teisės pareikšti ieškinį, jeigu nebuvo pateikta pasiūlymų, kai projektas buvo svarstomas, ir neapskųsta atsisakymo šiuos pasiūlymus atmesti valstybinei ikiteisminei institucijai. Taigi, kad būtų pripažinta suinteresuota šalimi, bendruomenė turi aktyviai dalyvauti procesuose nuo pat pirmųjų žingsnių: parengti savo pastabas dėl projekto, tada kreiptis į ikiteisminę instituciją ir tik tuomet – į teismą.

Tik tokiu atveju bus pripažinta, kad bendruomenė galbūt turi bent jau procesinį suinteresuotumą kaip įvykusių procedūrų dalyvė. Tačiau teisme vis tiek greičiausiai iškils klausimas, ar bendruomenė yra suinteresuota ir materialiai. Tad procesiškai ji dalyvaus procedūrose, bet materialiai neįrodys, kad tas sprendimas turės tiesioginės įtakos jos teisėms ir pareigoms. Būtent šie teisės paradoksai paskatino mane įsteigti Viešojo intereso gynimo fondą – kad visuomenė bent kai kuriais atvejais turėtų profesionalų teisinį instrumentą, padedantį ginti viešąjį interesą tais atvejais, kai valstybės institucijos šios pareigos neatlieka.

Jei kiekvienas turėtų realią laisvę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso pažeidimo, pačių pažeidimų tikriausiai sumažėtų. Kai pasiekti teismą darosi sudėtinga, atsiranda prielaidų manipuliuoti procedūromis. Tuomet pagrindiniu tikslu tampa ne sprendimo teisėtumas, o siekis teisiškai apriboti visuomenės galimybes jį apskųsti, pavyzdžiui, laiku nesuteikiant informacijos ar laukiant, kol bus praleisti apskundimo terminai.

– Aplinkosauga yra viena iš nedaugelio sričių, kuriose šiandien dar egzistuoja reali galimybė ginti viešąjį interesą. Tačiau aplinką reikia suprasti plačiai: tai – ne tik miškai ar gamtos objektai, bet ir žmogaus gyvenamoji aplinka, visuomenės sveikata, kraštovaizdis, ūkinės veiklos poveikis bendruomenėms. Todėl Orhuso konvencija svarbi ir tada, kai šalia gyvenvietės planuojama tarši ar didelį poveikį galinti daryti ūkinė veikla. Toks buvo ir Pakruojo bendruomenių ginčas dėl kiaulininkystės kompleksų plėtros, galiausiai pasiekęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Tai buvo didelė bendruomenių pergalė, pakeitusi tam tikrą teisinį reguliavimą. Kartu tai rodo, kiek reikia įdėti pastangų – bylos truko šešerius metus. Apskritai bendruomenių teisių gynimas yra sudėtingas procesas, ir bendruomenės turi suvokti, kad, norėdamos apsiginti teisiškai, jos turi turėti ir finansinių galimybių.

– Finansinės galimybės yra keleriopos. Pirmiausia paminėtinos sutelktinės lėšos. Jeigu egzistuoja toks konkretus viešasis interesas, kuriam yra galimybė sutelkti visuomenės lėšas, atveriama galimybė samdyti teisinę pagalbą konkrečiai bylai vykdyti. Dažniausiai bendruomenėse atsiranda tik keli žmonės, kurie pasiryžta reikšmingiau finansiškai prisidėti prie bylinėjimosi. Kiti tikisi, kad problemą pavyks išspręsti ir be jų indėlio, arba abejoja, ar verta tam skirti lėšų.

Viešojo intereso gynimo bylos dažnai trunka ne vienus metus, jose tenka atlikti brangias ekspertizes, todėl labai svarbu ieškoti ir kitų finansavimo galimybių. Viena iš jų – Europos Sąjungos programos, kuriomis tam tikrais atvejais bendruomenės gali bandyti pasinaudoti finansuodamos visuomenės dalyvavimą ar teisines iniciatyvas aplinkosaugos srityje. Tokia galimybe buvo pasinaudota ir sprendžiant ginčus, susijusius su Vilniaus Tauro kalno projektu.

– Sakyčiau, kad šiuo metu Lietuvoje teisinis reguliavimas dėl SLAPP – aptvarkytas, yra numatyti saugikliai dėl SLAPP bylų rizikos užkardymo. Tačiau situacija gali būti kur kas subtilesnė. Kartais SLAPP bylų esmė suprantama labai tiesmukai. Pavyzdžiui, kas nors bandė ginčyti tam tikrą procedūrinį veiksmą ir vėliau prieš jį bandoma inicijuoti žalos atlyginimo bylą. Toks variantas – labai supaprastintas.

Visgi yra ir užslėptų SLAPP bylų. Sakykime, visuomenė pasipriešina kokiam nors savivaldybės projektui, pavyzdžiui, savivaldybės užmojams Kauno Ąžuolyne. Rezonansas – pasiektas, ir savivaldybei teko peržiūrėti projektą iš esmės. Kadangi ieškinio buvo atsisakyta, byla formaliai pripažinta pralaimėta, o iš visuomenės buvo prašoma priteisti solidžias bylinėjimosi išlaidas. Savivaldybė, kuri pati turi kelių dešimčių teisininkų armiją, samdė advokatus iš šalies, siekdama bylinėjimosi išlaidas paversti tam tikra sankcija. Šiuo konkrečiu atveju reikia pagirti, kad teismai savivaldybės pastangas atmetė.

– Šiandien, mano nuomone, teisėkūros tendencijos nėra palankios aktyvesniam visuomenės dalyvavimui ginant viešąjį interesą. Tačiau politinė valia gali pakeisti padėtį. Vienas iš mano tikslų – parengti Viešojo intereso gynimo įstatymo koncepciją ir pasiūlyti ją Seimui. Manau, kad Lietuvai reikia nuoseklios sistemos, kuri suteiktų visuomenei realias galimybes ginti viešąjį interesą. Jeigu to nepadarysime patys, pokyčius ir toliau skatins Europos Sąjungos teisė bei Europos teismų praktika.

Europos teismai vis aktyviau gina visuomenės teisę dalyvauti sprendžiant aplinkos ir kitus viešojo intereso klausimus. Tačiau būtų kur kas geriau, jei šiuos pokyčius inicijuotume patys. Esu įsitikinęs, kad viešojo intereso gynimas turi tapti ne išimtimi, o natūralia teisinės valstybės dalimi – pripažinta konstitucine pilietine teise. Būtent ši teisė lemia asmens pilietinį santykį su savo valstybe ir jo atsakomybę už ją. Tik tuomet žmogaus konstitucinė teisė gyventi sveikoje, saugioje ir darnioje aplinkoje bus ne vien deklaruojama, bet ir realiai įgyvendinama.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.