„Priverstas gulėti lovoje perskaičiau ir išklausiau daug įdomių dalykų, man atsivėrė interneto platumos. Pavyzdžiui, kokia yra žmogaus paskirtis Žemėje? Manau, kad kiekvieno žmogaus siela į šį pasaulį ateina su savo užduotimi, o kuriančiojo meną gyvenimo tikslas – atskleisti savo talentus“, – svarsto 91 metų sulaukęs vienas žymiausių mūsų šalies kompozitorių Feliksas BAJORAS.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Regis, ne taip seniai 90-asis kompozitoriaus jubiliejus buvo paženklintas ne tik svarbiausių jo kūrinių koncertais, pasklidusiais po Lietuvą, bet ir operos-baleto „Dievo avinėlis“ premjera 2022 m. rudenį. Šis veikalas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną išvydo po 40 metų nuo jo sukūrimo. Jubiliatas sulaukė daugybės komplimentų ir pagyrų, kad laikosi kaip tikras lietuviškas ąžuolas. Tačiau atsitiko taip, kad kompozitorius gal iš jaudulio patyrė insultą, o vėliau – dar ir sunkią traumą, kuri jį privertė atgulti. Visgi ryšio su artimais bičiuliais ir muzikos pasauliu jis neprarado, neatsisakė ir mūsų prašymo įsileisti į namus ir prisiminti svarbius savo gyvenimo kelius ir klystkelius.

– Esate Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, pelnęs ir kitų apdovanojimų, žinomas gausia ir įvairia kūryba. Ji prasidėjo nuo estradinių dainų, o vėliau pabiro daug sudėtingų muzikos opusų, variacijų įvairiems muzikos instrumentams ir balsams, išryškėjo jūsų autentiškas santykis su lietuvių liaudies muzika, taip pat kūrinių derinimas su naujomis išraiškos priemonėmis.

– Viskas buvo taip, kaip jūs teigiate, tačiau man teko ne kartą įrodinėti savo tiesas, net ir pyktis įvairiu metu su kai kuriomis muziką vertinančiomis kultūros instancijomis, taip pat su Lietuvos kompozitorių sąjunga. Beje, ji manęs nei žodžiu, nei kaip kitaip nepasveikino su praėjusiu jubiliejumi.

Dar norėčiau paminėti, kad apskritai nebūčiau sutikęs iškilmingai paminėti jubiliejų. Čia padėjo mano perspėjimas, kad viešai jubiliejaus nešvęsiu, jei pagaliau nebus pastatyta 1982 m. mano sukurta opera-baletas „Dievo avinėlis“. Už tai, kad įvyko šis stebuklas, o vėliau daugybė mano kūrinių skambėjo ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Anykščiuose ir kitur, pirmiausia turiu dėkoti energingajam maestro, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) vadovui Gintarui Rinkevičiui – jis kartu su baleto režisieriumi Martynu Rimeikiu sutiko įkurdinti „Dievo avinėlį“ teatro scenoje.

– Jūsų sumanytas ir pagal rašytojo Rimanto Šavelio knygos libretą sukurtas mūsų tautos istorijai atminti skirtas muzikos kūrinys neprarado aktualumo, maža to, Ukrainos karo fone, ko gero, tapo dar aktualesnis.

– Prieš keturis dešimtmečius nebūčiau rašęs to sudėtingo kūrinio, jei būčiau žinojęs, kad jo nepraleis Kultūros ministerijos komisija, beje, palaiminusi rašytojo R. Šavelio knygą „Dievo avinėlis“ – ji buvo išversta į rusų kalbą ir Maskvoje gavo premiją. Paradoksas, ir tiek... Lietuvos kompozitorių sąjungos, kai jos pirmininku buvo Vytautas Laurušas, aptarime mano opera-baletas taip pat buvo palankiai įvertinta. Tačiau vėliau kažkas iš aukščiau sudirbo libretą ir uždraudė teatrui statyti. Nurodymas nukrito iš Centro komiteto. Tuo metu buvo daugiau panašių atvejų, kai režisieriai laukdavo iki paskutinės minutės, ar leis rodyti publikai jų spektaklį, ar ne. Tiesa, režisieriui Jonui Vaitkui, kai jis 1991 m. dirbo Lietuvos nacionalinio dramos teatro vadovu, pavyko pastatyti „Dievo avinėlio“ dramos variantą, kuriame panaudojo mano muzikos fragmentus.

– Ar, jūsų nuomone, viską pavyko įgyvendinti Operos ir baleto teatro scenoje?

– Labai nelengva buvo operos statytojui dirigentui G. Rinkevičiui su jo vadovaujamu orkestru išpildyti visus mano muzikinius sumanymus. Stengiausi kuo jautriau atskleisti ir įprasminti muzikoje mūsų tautai skaudžią rezistencijos temą, pokario kovų, nerimo ir sąžinės temas. Man labai patiko baleto režisieriaus M. Rimeikio, scenografo Marijaus Jacovskio, šviesos instaliacijų kūrėjo darbai, taip pat artistų pastangos, nes jie sugebėjo atskleisti ryšį tarp šio ir anapusinio pasaulio. Man glosto širdį tai, kad „Dievo avinėlis“ vertinamas kaip vienas reikšmingiausių pastarųjų metų Lietuvos kultūros įvykių. Jis yra paskelbtas ir interneto portale „OperaVision“.

– Ar jūsų gyvenime buvo daug optimizmo, ryžto užkariauti muzikos pasaulį?

– Aš save laikiau pesimistu, o jaunystėje panelės mane vadindavo liūdnojo vaizdo riteriu, tikriausiai turėdamos galvoje ir mano užsispyrimą siekti ko nors nepasiekiamo. Buvau iš tų, kurie visą dieną galėdavo nevalgyti, bet sotus būdavau kurdamas naują kūrinį. Tai būdavo būsena, kai sąmonė, gaudama dvasinio peno, nuplaukia kitais keliais, kurie visai nesusiję su pilvo reikalais. Kai atklysdavo muzikinė mintis ką nors kurti, kankindavausi – nuo ko gi pradėti? Tačiau ateidavo toks momentas, kad staiga išgirsdavau tai, ko reikia, ir tik spėk užrašyti.

– Kokia buvo jūsų kelio į muziką pradžia?

– Gimiau Alytuje. Mama Anelė buvo mokytoja. Ji augo kartu su trimis seserimis Kairytėmis ir labai mėgo dainuoti, grojo kanklėmis. Tėvo neprisimenu, nes man buvo gal vieni metukai, kai jis žuvo Pagėgiuose, kur tarnavo pasienio zonoje. Dar turėjau dešimčia metų vyresnę sesę Aldoną.

1937 m. persikėlėme į Kauną, mama įsidarbino mokykloje, kurios vadovas buvo Vincas Bacevičius, beje, keturių žymių muzikų tėvas. Kartą jiedu mane nusivedė į muzikinio teatro spektaklį „Liuli muzikantas“. Mane taip sugraudino smuiko melodijos, kad pareiškiau mamai, jog ir aš labai noriu groti smuiku. Dėdė man buvo padovanojęs mažą vaikišką smuiką, o mokyti apsiėmė muzikos pedagogas, choro ir orkestro dirigentas V. Bacevičius. Jis atidavė man savąjį instrumentą. Šį instrumentą turiu ir dabar.

Mano tikslas buvo važiuoti į Vilnių ir stoti į Valstybinę konservatoriją, bet prieš tai dar mokiausi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje, o Vilniuje lankiau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą. 1957 m. įstojau į Konservatorijos smuiko klasę pas Aleksandrą Livontą.

– Puikiai grojote smuiku, tad nuėjote dirbti į Lietuvos radijo ir televizijos lengvosios muzikos orkestrą, ėmėte rašyti estradinius kūrinius, ir tai jums, regis, sekėsi?

– Buvau subūręs kolegų kvartetą – jame dainavo jauni muzikai Jonas Aleksa, Feliksas Viskantas, Jonas Bajerčius ir aš. Pamaniau, kad reikia mokytis kompozicijos. Tą žingsnį žengti mane paskatino kompozitorius Julius Juzeliūnas – mokiausi jo kurse ir 1963 m. baigiau. Būtent jis ragino mane kurti rimtesnę muziką. Tuomet ir suvokiau, kad muzika apskritai suteikia žmogui daug galimybių. Man svarbiausia tapo išlaikyti modernumo ir gilios tautinės pajautos pusiausvyrą.

Kai mane priėmė groti į Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą, pradėjau muziką girdėti kitaip, iš vidaus, žavėtis kiekvieno instrumento skambėjimu, balsu, kiekvienu judesiu. Taip mano kūryboje atsirado polifonija – daugiabalsė muzika, kuri darniai jungiasi į bendrą melodijų ansamblį.

Po kompozicijos studijų netrukus parašiau „Sakmių siuitą“, „Preliudą ir tokatą“, oratoriją „Varpo kėlimas“, kūriau simfonijas, mišias, kūrinius vokalui su muzikos instrumentu ir kitus opusus. Juose pradėjau ieškoti kitokio, lietuviško skambesio. Laikui bėgant, vis keisdavau savo kūrybos stilių. Tačiau buvo taip, kad mane dažnai girdavo už ankstesnius kūrinius, o tai, ką naujo padarydavau, ne visi kritikai suprasdavo. Aš atkakliai ėjau savo keliu, nes maniau, kad svarbu būti savimi, o ne stengtis, kad tave suprastų.

– Po jūsų 90-mečio minėjimo jūsų muzika pasklido po Lietuvą. Priminkite keletą jubiliejinių akcentų, kurie prisidėjo prie to, kad žmonės jus prisimintų ir lauktų jūsų naujų kūrinių.

– Jubiliejaus proga surengta nemažai koncertų: LVSO koncertų salėje, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje ir kitur. Mano bičiulė solistė Giedrė Kaukaitė, tik dabar įvertinta Lietuvos nacionaline premija, yra mano pirmųjų kūrinių atlikėja ir propaguotoja. Pasigedusi ankstesnės mano kūrybos, ji organizavo trijų jaunų atlikėjų ir pianisto Justo Čeponio koncertus, kuriuose skambėjo jos pačios kadaise dainuoti mano kūriniai. O štai mano dukra pianistė Agilė Bajoraitė, studijuojanti fortepijono magistrantūrą Helsinkyje, surengė smuiko ir fortepijono muzikos koncertą Filharmonijos Mažojoje salėje.

Didžiuojuosi, kad 2024 m. buvo išleista pučiamiesiems instrumentams skirta kompaktinė plokštelė, pavadinta „Posūkis“. Joje – po 2010-ųjų nauja muzikine kalba parašyti ir niekur negroti kūriniai. Beje, paskutinis kūrinys yra iš dviejų dalių: „Migloje“ ir „Išėjimas“. Tie pavadinimai simbolizuoja posūkį mūsų valstybėje, o kartu ir mano kūryboje.

– Per ilgą gyvenimą esate patyręs reikšmingų posūkių. Vienas iš jų – 1984 m. jums pasitaikė galimybė išvykti į Ameriką ir ten keletą metų gyventi.

– Kai Lietuvoje prasidėjo atšilimas, gavau vizą pusei metų aplankyti seserį Amerikoje. Ji ten atsidūrė ieškodama per karą prapuolusio vyro. Amerikoje gyveno ir dėdė iš tėvo pusės Pranas Bajoras, dirbęs laikraščio „Tėvynė“ redakcijoje. Mano tikslas buvo dalyvauti „Santaros–Šviesos“ suvažiavime, kurį tuomet organizavo Valdas Adamkus. Buvau parengęs paskaitą apie žymius lietuvių muzikus Bronių Kutavičių, Osvaldą Balakauską ir kt. Nemažą įspūdį padarė ir tada pagrota mano „Sakmių siuita“.

Ši kelionė buvo lemtinga mano gyvenime ir dėl to, kad susipažinau su būsimąja žmona aire Anne. Po metų jos sulaukiau jau grįžęs į Vilnių, ir ne vienos, o su dukra ant rankų. Susituokėme Santuokų rūmuose. Paskui ji grįžo į Niujorką sutvarkyti reikalų, bet sovietinėje ambasadoje jai liepė pasikeisti amerikonišką pasą į tarybinį ir atsisakyti Amerikos pilietybės. Ji nesutiko. Tada su turistine viza vykau į Niujorką antrą kartą, norėdamas sutvarkyti dokumentus, kad žmona galėtų gyventi Lietuvoje. Prabuvau ten ketverius metus, bandžiau dirbti įvairius darbus, tačiau niekada neplanavau ten likti. O su Anne išsiaiškinome, kad ji tuometėje Lietuvoje nepritaps. Būnant už Atlanto, man paskambino iš Lietuvos ir pranešė, kad mirė mano mama. Ši žinia mane sukrėtė – pamačiau aiškią viziją, kad mano vieta – Lietuvoje.

– Kai grįžote, jus vėl priėmė į Jaunimo teatrą, kur anksčiau dirbote muzikos vadovu, bet ten įvyko pokyčių ir prasidėjo kiti posūkiai jūsų gyvenime...

– Taip, tada atėjo Rūta Vanagaitė. Jai pasirodžiau nereikalingas. Be darbo nesėdėjau – mane pasikvietė režisierius J. Vaitkus, tuo metu dirbęs Nacionaliniame dramos teatre ir rinkęs aktorių kursą Konservatorijoje. Jis man pasiūlė dėstyti kelias muzikos disciplinas. Su juo parengėme labai daug spektaklių tarybiniais metais ir dabar bendradarbiaujame.

– Muzika yra visas jūsų gyvenimas ir nepaleidžia iki šiol. Jeigu kas nors leistų atsukti laiką atgal, ką norėtumėte gyvenime pakartoti?

– Norėčiau parašyti dar kokį nors originalų kūrinį, kuris būtų tarsi nauja gaida. Kai geriau jaučiuosi, šalia pasidedu kompiuterį ir su juo dirbu.

– Kiek turite palikuonių?

– Kaip minėjau, su Anne susilaukiau dukros. Ji gyvena užsienyje, turi tris vaikus. O kita mano dukra – pianistė Agilė Bajoraitė (su jos mama nebuvo susituokęs – aut. past.) – studijuoja Helsinkyje. Ji mane aplanko, kai tik būna Lietuvoje.

– Kokia jūsų didžiausia svajonė?

– Parašyti kūrinį, kuris žymėtų naują mano veiklos etapą, bet neprieštarautų toms mano taisyklėms, kurių laikausi. Pagrindinė yra ta, kad kūrinyje turi būti polifonija – kiekvienas balsas turi skambėti ir būti reikšmingas. Man svarbu, kad šiuolaikinė lietuvių muzika eitų, kaip sakoma, iš vieno grūdo, kad nebūtų eklektikos. Blogai, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra programos, kuri skatintų parašyti didelį reikšmingą kūrinį. Mano galva, ganėtinai nusmuko kompozitorių rengimo lygis, daug kas palikta savieigai. Iš esmės niekas nesirūpina, kad lietuvių muzika toliau vystytųsi ir išlaikytų savo tapatybę.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.