Rašytojas, scenaristas, ilgametis televizijos režisierius Bronius BUŠMA – tikras istorijų šaltinis. Pasakoti gyvenimo prisiminimus pašnekovas gali valandų valandas, o jų – neišsemiama gausybė. Ir ne tik iš legendinio pirmojo lietuviško serialo „Giminės“, kurio scenarijų B. Bušma rašė ne vienus metus, užkulisių…

Viktorija PETKEVIČIŪTĖ

– Esate tikras savo amato meistras. Kada ėmėte pasvajoti apie rašytojo duoną?

– Pradinėje mokykloje padariau du gerus dalykus: parašiau pirmą eilėraštį ir pirmą kartą mečiau rūkyti. (Šypsosi.) Rašyti pradėjau, ko gero, trečioje klasėje, o pirmąjį eilėraštį, rodos, netgi išspausdino „Lietuvos pionierius“ (vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams skirtas laikraštis, leistas 1946–1989 m. – red. past.). Atsimenu tik tiek, kad eiliavau apie Naujuosius metus, buvo du posmeliai. Daug aš tų eilėraščių buvau prirašęs, atsimenu, netgi verkiau dėl tų, kuriuos mama galbūt netyčia sudegino. Vis tiek rašiau toliau, o vėliau, būdamas kokių 11 metų, pasiprašiau į Klaipėdos internatinę mokyklą, bet ne dėl rašymo – labai norėjau tapti aktoriumi.

– Augote Skuodo rajone, kaip pasakojote, buvote tikras gamtos vaikas. Kaip kilo mintis apie aktorystę?

– To amžiaus Klaipėdos dramos teatre jau buvau matęs spektaklį „Vasarvidžio audra“, kuris man paliko milžinišką įspūdį. Bet daug įdomiau tai, kaip atsitiktinai aš jame atsidūriau. Su tėvais gyvenome Ylakiuose, nuošalioje sodyboje prie upės. Vieną dieną į mūsų kiemą įsuko autobusiukas – išlipo keli vyrai, kaip paaiškėjo, Klaipėdos teatro aktoriai – Romualdas Grincevičius, Vytautas Kancleris, Algirdas Venskūnas. Jie vakare kultūros namuose ruošėsi vaidinti spektaklį ir atvažiavo prie upės vėžių pagaudyti ar pažvejoti. Atsimenu, braido jie po tą upę, mano tėvas žiūri, žiūri...

„Broniau, – sako, – nu, pagauk tu aniems tų vėžių!“ Aš su savo trumpomis kelnėmis įlindau ten, kur tų vėžių būdavo, ir iš karto pusę kibiro primečiau. Mano mama vėžius išvirė, aktoriai pavalgė, ir Grincevičius sako man: „O tu vakare gal nori mūsų vaidinimo pasižiūrėti?“ – „Noriu, – sakau, – kaipgi...“ Kelnes vienas teturėjau, bet ir tas išsiprosijau – juk į teatrą. Na, ir nueinu aš to spektaklio žiūrėti, slankioju koridoriuje – gi jokio bilieto neturiu. Pasiprašiau įleidžiamas – nepavyko, buvau pavytas šalin. Jau visi suėjo, o aš toliau stoviu koridoriuje. Staiga pro kitas duris išlenda Grincevičius ir sako: „Vaiką įleiskit!“ Pažiūrėjau spektaklį ir sau pasakiau, kad būsiu aktorius.

– Baigęs vakarinę mokyklą kryptingai ir ėjote link savo tikslo?

– Labai norėjau, tad vaidinau dramos būrelyje – puikiai atsimenu, kaip įkūnijau Heklberį Finą ir kitus personažus. Vėliau, būdamas devintokas, pradėjau šokti – buvau aukštas, kūdas, tad mane pasikvietė tautinių šokių ansamblis „Žilvinas“, jame prašokau dvejus metus. Po devintos klasės pradėjau mokytis vakarinėje mokykloje, dvejus metus dirbau bokštinio krano mašinistu statybose…

1966 metais, būdamas dvidešimtmetis, išvažiavau į Vilnių – pamėginti įstoti į aktorinį Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija – red. past.).

Dvejonių, kad manęs nepriims, nė neturėjau! Kol nuvažiavau ir pamačiau, kad tokių kaip aš – pilnas Konservatorijos koridorius. O dar kai pasakė, kad iš viso tepriims 12… Siaubas! Buvo trys stojamųjų turai, na, ir perėjau juos. Mokslus baigiau, bet, matot, kaip yra su tais aktoriais – vieni bijo stoti ir neįstoja, o kiti įstoja ir netampa aktoriais – būtent taip ir nutiko man. Turėjau pasimokyti ketverius metus, kad suprasčiau: aktoriumi būti negaliu.

– Ir kur pradingo ūpas?

– Supratau į pabaigą, gal ketvirtame kurse. Buvo taip: Lietuvos radijo režisierius statė radijo pjesę ir pasikvietė mane vaidinti. Kai per radiją išgirdau, kaip kalbu, supratau, kad, būdamas režisierius, tokio aktoriaus vaidinti niekuomet neimčiau – mano labai negražus balsas. Šiais laikais tai nesvarbu, gali eiti ir vaidinti, o tada man buvo aišku, kad nieko neišeis...

– Taip teatro scenoje ir nevaidinote?

– Iš esmės – ne. Daugelis iki šiol stebisi, kodėl aš nedirbu teatre. Be abejo, galėjau dirbti, bet likimas pasuko kitaip – rašiau, rašiau… Rašydavau ir studijuodamas, mat mokantis Konservatorijoje reikėdavo visokių kūrinėlių, kad juos suvaidintum. Manau, bet kuriuo atveju būčiau rašęs: nuėjęs dirbti į teatrą, būčiau rašęs pjeses, į kino studiją – kūręs scenarijus filmams.

Beje, metus tarnavau kariuomenėje, priešlėktuviniame dalinyje, – beprotiškų patyrimų buvo. Ten pradėjau rašyti prozą – namo parsivežiau du storus sąsiuvinius apsakymų. Be to, mano brolis dirbo bibliotekoje, o su juo – rašytojas Vladas Dautartas. Jis paskaitė mano kūrinėlius ir paskatino rašyti toliau. Tai ir rašiau, vėliau mano apsakymus po truputį pradėjo spausdinti. Galiausiai išleidau ir pirmąją knygelę „Šventiškas interviu“. Geras buvo jausmas.

Tada sulaukiau kvietimo dirbti režisieriumi Lietuvos televizijoje. Parašiau prašymą, maniau, laikinai padirbėsiu, o išėjo ilgokai... Tiesa, kai dirbau televizijoje, neturėjau daug laiko rašyti, vėliau prasidėjo „Giminės“.

– Televizijoje radote savo vietą?

– Juokauju, bet tai tiesa – televizijoje dirbau viskuo, išskyrus rūbininką ir generalinį direktorių. Buvau ir vyriausiuoju režisieriumi, ir redakcinės kolegijos nariu, ir režisieriumi, ir literatūros redaktoriumi, ir kūriau filmus paaugliams, buvo ir laida „Labanakt, vaikučiai“, kurią vedė gerai žinoma Teta Beta (Bernadeta Lukošiūtė – red. past.). Bet, nepaisant nieko, užvis labiausiai norėjau rašyti. Ir televizijos režisieriumi nuėjau dirbti tiktai todėl, kad galėčiau rašyti apsakymus. Matot, jeigu televizijoje kuri kokią nors laidą, niekam daugiau laiko neturi. O vyriausiajam režisieriui kas – nuėjai, darbus suskirstei, velnių davei ir ramia galva grįžai namo. Šeštadienis ir sekmadienis – irgi tavo, sėdi namuose ir rašai.

– Dirbote laikais, kai cenzūra buvo kasdienybė. Ar pavykdavo kaip nors nuo jos išsisukti?

– Oi, visko buvo… Sykį atvažiavo į televiziją rusų grupė „Mašyna vremeni“, vyrukai ilgesniais plaukais. Ogi žinai – nepraleis, draudė vyrus ilgais plaukais per televizorių rodyti. Betgi nekirpsi juk dainininko. Tai mes jiems surišom tuos plaukus, šiaip ne taip ir suėjo... Taip ir sukaisi.
Kitas atvejis buvo, kai vienoje laidoje, kurios režisierius buvau, kultūros ministras L.Šepetys turėjo susitikti su pionieriais, vaikai turėjo uždavinėti jam klausimus. Jus nesutiko atsakinėti ekspromtu, turėjo gauti visus klausimus, surašytus iš anksto. Na, įsivaizduojate, ministras bijojo, kad vaikas gali užduoti kokį netinkamą klausimą!

– Kokios vertybės jums visada buvo svarbiausios kūryboje?

– Vėl atsakysiu pavyzdžiu iš prisiminimų… Kai „Giminės“ buvo pasiekusios velnišką populiarumą, mus kviesdavosi į visokius renginius. Sykį nuvažiavom į Šiaulius, tai buvo kokie 1995 metai – pilnas kino teatras, gal apie 300-400 žmonių susirinko. Vienas žmogus iš salės galo atsistojo ir sako: „Noriu paklausti: ko Lietuvai dabar labiausiai trūksta? Noriu, kad aktorius Zelčius (Leonardas Zelčius – red. past.) atsakytų.“ Zelčius atsistojo, lazdele pasiramsčiuodamas priėjo prie mikrofono ir savo aksominiu balsu tarė: „Doros. Doros Lietuvai dabar labiausiai reikia.“ Atsitraukė ir nuėjo. Kol jis ėjo atgal, visa salė atsistojo ir ėmė ploti. Taigi, ir man atrodo, kad dora tiek gyvenime, tiek kūryboje yra pagrindinis dalykas. O doras žmogus yra visų pirma mylintis kitą, tai yra svarbiausia. Ir svarbu ne tik mylėt, bet stengtis jam padėti, kitą suprasti ir atjausti reikia.

– Ar dažnai girdėdavote, kad „Giminės“ atspindėjo jų sukūrimo laikotarpį?

– Be abejo. Apskritai „Giminėse“ man buvo itin svarbūs tautos, genties, valstybingumo klausimai. Man atrodo, kad serialas atsirado ir tinkamu laiku – atkurtos nepriklausomybės aušroje. Juk jei jas dabar pastatytume, jos visai nebūtų populiarios. Mano kolega režisierius Arvydas Ilginis sakė: „Mes ne serialą darom – mes kuriam Lietuvą.“ Ir jis buvo visiškai teisus. Mūsų „Giminės“ ir rodė valstybės kūrimą iš naujo.

Kai su Sauliumi Vosyliumi nuvykom į Kanadą aplankyti lietuvių bendruomenės, jie mums sakė: „Mes viską, kas vyksta Lietuvoje, žinom iš „Giminių“. Tai buvo iškalbingi žodžiai – jie nepažinojo Antano Šurnos kaip aktoriaus, užtat puikiai žinojo jo įkūnytą personažą Šeputį. Beje, artimiausias man iš „Giminių“ turbūt buvo Zelčiaus vaidintas Lionginas Šeputis.

– Koks jausmas buvo matyti ekranizuotą savo tekstą Lietuvos televizijoje?

– Dar dabar kartais pasižiūriu, serijos įkeltos į LRT „Epiką“, ir būna, apima jausmas, lyg tai būtų ne mano rašyta. Matau ekrane Tomkų (aktorių Vytautą Tomkų – red. past.), Zelčių, Šurną bei kitus ir stebiuosi: juk jie kalba mano parašytais žodžiais. „Ar tikrai?“ – susimąstau. Yra buvę, kad netgi ėjau ieškoti „Giminių“ scenarijaus rankraščių spintoje – aš ne kompiuteriu, o ranka viską rašiau. Žiūriu – iš tikrųjų mano parašyta! Solidu, nesikuklinant. Bet buvo visko. Gėda būdavo tada, kai pamatydavau seriale ką nors ne taip. Kartais tiesiog bijodavau žiūrėti. Galvodavau: „Dieve, aš juk toks reiklus kitiems, o pats… Negi negalėjau parašyti kaip nors kitaip?!“ Esu gana savikritiškas…

– Ar turite kokių nors rašymo ritualų?

– Neturiu jokių. Kasdien, ar rašysiu, ar nerašysiu, keliuosi ketvirtą ryto. Jeigu rodo Anglijos lygos futbolą (jis dažnai vėlokai prasideda), man jau kančia užbaigt žiūrėti rungtynes – dešimtą jau turiu miegoti. O dėl rašymo, būna, sėdžiu ir galvoju: reikėtų rašyt, o nėra nuotaikos. Tada paimu kokią nors knygą, atsiverčiu, paskaitau ir galiu rašyt – išsyk apima įkvėpimas. Kalbant techniškai, kadangi galvoju greičiau, nei rašau, rašau labai ilgai, taip pat daug taisau, turiu sinonimų žodyną, mėgstu jų paieškoti. Tačiau turiu vieną tikrai blogą savybę: kai man pradeda sektis rašyt ir kai jau pajuntu, kad einasi kaip per sviestą, tada atsisėdu, prisifantazuoju ir kaifuoju! Tada suprantu: reikia rašyt, o aš jau pavargęs, ai, kitą kartą... Gerai, kad idėjų lengvai nepamirštu ir prie jų galiu grįžti vėliau.

– Jaučiatės esąs tikras rašytojas?

– Kadaise užsisakiau vizitinių kortelių. Parsinešiau, žiūriu, taip gražiai padaryta: „Bronius Bušma, rašytojas“, nurodytas telefonas. Pasėdėjau, pasižiūrėjau, pavaikščiojau, pasiėmiau žirkles, viską sukarpiau ir išmečiau. Pagalvojau, jeigu aš rašytojas, tai kas tada Aputis, Šaltenis, Sruoga? Susikuklinau ir nusprendžiau, kad aš esu tiesiog rašymui gabus žmogus. Tiesa, dabar kaip tik bandau parašyti naują knygą – kolegos paragino sakydami, kad tai daryčiau greičiau, kol dar ne visi iš tų laikų išmirėme. (Šypsosi.)

– O ką galvojate apie dirbtinį intelektą? Ar jis – grėsmė žmogiškajam kūrybiškumui?

– Tikai taip. Dirbtinis intelektas – bedvasis, bejausmis dalykas. O tai literatūroje svarbu. Mene turi būti pauzė. Juk, pavyzdžiui, teatre ne tekstas svarbiausias, bet tarpai, patylėjimai tarp tekstų. Tai yra tikrasis menas. O dirbtinis intelektas pateikia daug melo. Juk jis viską surenka iš daugybės skirtingų šaltinių, kartais pats sau prieštarauja. Sykį pažiūrėjau, ką jis sako apie mane: „Garsus Lietuvos rašytojas, scenaristas, žymus televizijos veikėjas, neeilinė asmenybė...“ Tai yra siaubas! (Juokiasi.) Žinoma, aš tikrai ne viską suprantu, ir kai kur tas dirbtinis intelektas tinkamai panaudojamas, pavyzdžiui, ukrainiečiai dronuose tą dirbtinį intelektą įdiegė.

– Ant jūsų staliuko matau Šventąjį Raštą. Esate tikintis?

– Nesu sutikęs nė vieno tikinčio žmogaus, kuris būtų bent du kartus perskaitęs Šventąjį Raštą. Perskaičiau jį tris sykius ir dar skaitysiu. Jei atvirai, nesu tikintis žmogus, save vadinu nepraktikuojančiu pagoniu. Bet esu daug su kunigais šnekėjęsis ir „Giminėse“ kunigo personažą plėtojau… Vis noriu suprasti, kodėl. Su vienu klebonu esame diskutavę. Aš jam pasakiau, kad Šventajame Rašte nerandu logikos, ir mes ilgai ginčijomės. Galiausiai jis man pasakė: „Mielas Broniau, tikėjime nereikia ieškoti logikos – reikia tikėti.“ – „Kaip man tikėti?“ – „Tikėk, ir tiek.“ Taigi, supratau, kad reikia tikėti, nepaisant nieko.

– Gyvename gana įtemptu laiku. Kokia kryptimi, jūsų manymu, šiandien turėtų eitų Lietuva?

– Lietuva niekada taip gerai negyveno. Buvo karai, badas, maras, trėmimai – viską perėjom ir niekuomet taip gerai kaip dabar negyvenome. Ir iš to gero gyvenimo galiausiai ima atrodyti, kad kažkas blogai. Galiausiai, kaip sakiau, mums reikia tiktai daugiau doros. Reikia daugiau meilės ir vienam kitą ne tik bažnyčioje, bet ir kasdien mylėt – susitikti, kur nors eiti, pameškerioti kartu, pasišnekėti, ir viskas. O jeigu jau susipykot, velniai nematė, nueikit į šonus truputuką – atvėsit, ir vėl viskas bus gerai.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.