Norite puikiai jaustis? Žymaus švedų psichiatro Anderso Hanseno patarimas labai paprastas: mankštintis, gerai miegoti, per daug nesijaudinti, būti atsargiems su ekranais. „Taip būtų galima apibendrinti mano knygas“, – pripažįsta bestselerių „Treniruokite smegenis“, „Naršymo metas“, „Liūdnos smegenys“ ir „ADHD – diagnozė ar supergalia?“ autorius. Jas galima perskaityti ir lietuviškai – knygas išleido BALTO leidybos namai, vertė Mantas Karvelis.

Išskirtiniame Anderso Hanseno interviu Lietuvos skaitytojams – apie tai, kur slypi mūsų smegenų Achilo kulnas, kas veikia mūsų smegenis tarsi stebuklinga piliulė ir kodėl verta skaityti knygas? Su autoriumi kalbėjosi Ana Treščina.

– Koks buvote prieš dešimtmetį, kai pasaulį išvydo jūsų knyga „Treniruokite smegenis“?

– Mano, kaip knygų autoriaus, kelias prasidėjo keleriais metais anksčiau. Diskutuodami su kolega apie tai, kodėl žmonės nežino visų tų dalykų apie smegenis, kurie mudviem seniai aiškūs, nusprendėme parašyti apie tai knygą ir tapome jos bendraautoriais. Pamatęs, kad knyga sulaukė sėkmės Švedijoje, leidėjas pasiūlė rašyti dar vieną. Ilgokai svarsčiau, kokią temą nagrinėti, galiausiai nusprendžiau patikrinti prielaidą, kurią padariau praktikuodamas.

Gydytojo psichiatro dalia – susitaikyti su tuo, kad psichikos negalavimai linkę atsinaujinti, todėl pacientai sugrįžta. Tačiau pastebėjau vieną dėsningumą – sportuojantieji į mano kabinetą sugrįždavo kur kas rečiau, o kartais ir niekada nebepasirodydavo. Tai galėjo būti ir sutapimas, tačiau panagrinėjęs mokslinius tyrimus pamačiau, kad prielaida apie fizinio aktyvumo naudą pasitvirtina. Mano didelei nuostabai, knygą „Treniruokite smegenis“ nusipirko beveik septyni procentai Švedijos gyventojų, o tai iš tikrųjų beprotiškai daug. Žmonės pradėjo stabdyti mane gatvėje ir pasakoti, kad perskaitę mano knygą pradėjo sportuoti, nes suprato mankštos naudą psichinei ir kognityvinei funkcijai. Tai girdėti buvo tiesiog fantastiška!

Buvau visiškai tikras, kad laikydamiesi mankštos režimo, jie sau daro didžiulę paslaugą, nes gyvens ilgiau ir bus sveikesni. Jaučiausi taip, lyg būčiau tapęs gydytoju tūkstančiams žmonių, nors niekada nebuvau jų sutikęs. Iki šiol kiekvieną dieną stebiuosi, kad tiek daug žmonių domisi tuo, ką aš kalbu ir rašau.

– Visos jūsų knygos įsitvirtina bestselerių pozicijose. Atradote sėkmės formulę?

– Turėjau gerą agentą, kuris sėkmingai pardavinėjo pirmosios knygos leidybos teises daugeliui šalių, o aš nenustojau rašęs, ir taip ši veikla įsibėgėjo. Rašydamas knygas įsitikinau, kokia galinga mokslo jėga. Jis gali paveikti mūsų elgesį, motyvuoti imtis sveikatai naudingų pokyčių. Kartu suvokiau, kad mokslo žinios turi būti pateiktos taip, kad visi galėtų jas suprasti, o knygos autorius neprimetinėtų skaitytojams sprendimų. Viskas, ko reikia, tai tiesiog pateikti informaciją ir leisti kiekvienam savarankiškai nuspręsti, ką su ta informacija daryti.

Visada jaučiu atsakomybę. Kai apie tai mąstau, prisimenu legendinį Hansą Roslingą, visuomenės sveikatos profesorių Karolio institute, kuris sakė: jeigu tavęs klausosi labai daug žmonių, kalbėdamas turi būti itin atsargus. Nemanau, kad anuomet iš tikrųjų supratau, ką jis turėjo omenyje, bet dabar suprantu. Atsakomybė tikrai didžiulė, ypač kai kalbama apie mediciną ir sveikatą.

– Betgi smegenų sveikatos formulė atrodo labai paprasta: kuo daugiau judėti, gerai miegoti, mažiau stresuoti ir skrolinti. Nejaugi tokiais patarimais galima padaryti kokios nors žalos?

– Taip, formulė atrodo paprasta, tačiau prisimenu vieną akimirką prieš 25 metus, kai sėdėdamas Karolio instituto autopsijos kabinete rankose laikiau žmogaus smegenis. Vaizdas atmintyje toks ryškus, lyg tai būtų įvykę tik vakar. Tai buvo 84 metų vyro smegenys, o aš laikiau rankose viską, ką jis patyrė per savo gyvenimą. Visi jo prisiminimai, visos emocijos – viskas vyko smegenyse. Tą akimirką labai aiškiai suvokiau, kad ir mano visas gyvenimas vyksta šiame organe. Kaip širdis, inkstai, kepenys ir visi kiti organai, taip ir smegenys neatsirado atsitiktinai – to organo mums reikėjo, kad išgyventume. Todėl smegenys nerodo pasaulio tokio, koks jis yra.

Taip pat nerodo mūsų pačių tokių, kokie esame. Jos rodo mus ir pasaulį taip, kad mus apsaugotų. Ir, žinoma, kaip sakote, mano knygas būtų galima apibendrinti taip: „Gerai, norint rūpintis savo smegenimis, reikia mankštintis, nepamiršti miegoti, per daug nesijaudinti, būti atsargiems su ekranu ir nevartoti per daug alkoholio.“ Visi tai žino, tai ne naujiena. Tačiau svarbu suprasti, kokią įtaką visi šie veiksniai daro jūsų egzistencijos patirčiai, kuriamai smegenyse. Tada į šiuos dalykus žiūrėtumėte rimčiau. Tai patyriau aš pats ir daugelis mano pacientų. Kai supranti, kad smegenys – tai organas, kuriantis tavo egzistenciją, gali apsispręsti, kuriems dalykams teiksi pirmenybę. Pradėsi vaikščioti į darbą pėsčiomis, o gal bėgsi maratoną arba tau svarbiausias dalykas bus miegas. Išjungsi ekraną valandą prieš miegą ar ne – tai tik tavo reikalas. Bet kai supranti tokio veiksmo logiką, žinios motyvuoja imtis pokyčių.

– Kita vertus, net jei pakankamai miegame, judame ir padedame į šalį telefoną, smegenys mūsų neklauso ir kelia jaudulį net ten, kur iš tikrųjų nėra jokios grėsmės, o mums lieka tik kautis su streso padariniais.

– Teisingai sakote, mes negalime kontroliuoti smegenų visu spektru. Didžioji dalis, galbūt daugiau nei 95 procentai, smegenų veiklos vyksta mums to nesuvokiant. Tai beveik tas pats, kaip plaukti laivu, kurį irkluoja po deniu susėdusi įgula, – mes nematome paties darbo, tik jo rezultatą. Tačiau tai niekaip nepaneigia žinių svarbos. Man regis, visais laikais žmogus mėgino įminti savo prigimties mįslę ir ją nagrinėjo pasitelkdamas meną, kurdamas knygas, o vėliau ir filmus. Dabar, kai mums padeda ir neuromokslas, žmonija turbūt pirmą kartą per visą savo istoriją gali pažvelgti po gaubtu. Anksčiau turėjome galimybę nagrinėti tik save ir savo pažįstamus, o dabar galime pažvelgti kur kas plačiau ir apžvelgti visą sielos mechanizmą – stebėti, kaip jis veikia ir suprasti, kad jis veikia kitaip, nei manėme. Tai nepaprastai įdomu.

– Visiems smalsu, kaip gyvena tie, iš kurių knygų mokomės gyventi mes. Kokia jūsų kasdienybė, savaitgaliai ir šventės?

– Man svarbiausia yra gerai išsimiegoti. Alkoholio vartoju labai retai, galima sakyti, beveik niekada. Kiekvieną dieną sportuoju. Tik jokiu būdu nesakau, kad visi turėtų taip daryti, nes viskas individualu. Ne visi gali mankštintis kiekvieną dieną. Bet galbūt jie gali eiti į darbą pėsčiomis? Nenoriu niekam aiškinti, kaip jie turėtų gyventi, užtat visada pabrėžiu, kad svarbu suprasti save neurobiologiniu požiūriu.

– Ką jums pačiam atskleidė neuromokslas?

– Vienas iš dalykų, apie kurį nuolat susimąstau: kodėl tiek daug noriu, bet nejaučiu tikro pasitenkinimo, kai tai gaunu? Kodėl mano norai begaliniai? Kodėl niekada nejaučiu pilnatvės? Neuromokslas tai aiškina dopamino sistemos aktyvumu. Dėl šios sistemos veiklos mūsų norai yra tarsi traukinys, kuris niekada nesustoja. Taip pat mes galime norėti ir nelabai patinkančių dalykų vien todėl, kad jie teikia trumpalaikį pasitenkinimą. Tai lemia endorfinų sistema. Endorfinai yra daug trapesni ir veikia kur kas trumpiau.

– Kodėl žmonės taip paradoksaliai sukurti?

– Na, tikriausiai tokie esame todėl, kad mūsų protėviai jautė nuolatinę stoką – jiems niekada neužteko maisto ir kitų resursų, trūko saugios užuovėjos ir panašiai. Tai buvo labai pavojingas pasaulis. Žmonės buvo priversti nuolat siekti vis daugiau ir daugiau, nes tik taip galėjo išlikti. Šių dienų pasaulyje, kuriame gana daug žmonių nestokoja maisto, ta pati sistema mums nuveda į persivalgymą. Mes per daug lepinamės. Mus valdo instinktai, kurie padėjo žmonijai išgyventi pasaulyje. Jie tebėra mumyse, bet pasaulis, kuriam jie buvo pritaikyti, nebeegzistuoja. Todėl instinktai nebūtinai daro mus laimingus pertekliaus pasaulyje. Kai suvokiame, kad esate užprogramuoti veikti būtent šitaip, tai leidžia žengti žingsnį atgal, pagalvoti ir užduoti sau klausimą: ar tai, ko noriu, tikrai nuves mane tinkama linkme? Galbūt tiesiog smegenys man krečia pokštus. Tam tikra prasme tai yra būdas išsivaduoti iš instinktų valdžios.

– Man atrodo, šiais laikais mums svarbiausia išlikti gyviems produktyvumo kovoje. Ką manote apie įvairias stimuliuojamąsias medžiagas?

– Kofeinas nepridaro pernelyg daug žalos, bet narkotinių medžiagų atžvilgiu reikėtų laikytis labai griežtos politikos. Dirbdamas ligoninės skubiosios pagalbos skyriuje mačiau daugybę sunkių priklausomybės atvejų, ir tai privertė mane susimąstyti, kodėl žmogaus smegenys, kurių pagrindinė funkcija yra garantuoti mūsų išgyvenimą, mėgsta medžiagas, keliančias rimtą pavojų sveikatai ir gyvybei. Atsakymas tas, kad alkoholis, kokainas ar heroinas paprasčiausiai nulaužia atlygio sistemą, pasinaudodami tuo, kad smegenys nori pusiausvyros, kuri vadinama homeostaze. Į padidintą atlygio sistemos aktyvumą jos reaguoja mažindamos dopamino išsiskyrimą ir jam veikti reikalingų receptorių skaičių. Štai kodėl stipriam stimului nustojus veikti, žmogus pasijunta tarsi atbukęs ir vėl gali gerai pasijusti tik gavęs naują dozę. Taip vystosi visos priklausomybės, kurių padariniai siaubingi.

– Ar populiarumas galėtų būti prilyginamas priklausomybei nuo kitų žmonių dėmesio? Kaip buvo jums pačiam, kai tapote žinomas?

– Buvo malonu gauti dėmesio, bet nepajutau priklausomybės nuo jo. Jei būčiau išgarsėjęs dvidešimt dvejų, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip, bet man tuo metu buvo keturiasdešimt. Mano iššūkiai buvo kitokie. Niekada neplanavau užsiimti mokslo populiarinimu tokiu dideliu mastu, kaip yra dabar, kai rašau knygas ir straipsnius, kuriu autorines televizijos laidas apie smegenų veiklą, kuriose daugiausia dėmesio skiriama evoliucinei psichologijai ir praktiniams psichikos sveikatos gerinimo būdams. Iš pradžių atrodė, kad niekas pernelyg nesikeičia, nes įprastą psichiatro darbą derinau su rašymu, bet laikui bėgant konsultacijų teko sumažinti. Į visus prašymus norėjosi atsakyti „taip“, bet teko išmokti daug kam sakyti „ne“ ir pirmiausia pasirūpinti savimi, antraip būtų nukentėjusi mano psichinė sveikata. Pajutau ir tai, kad rašytojo darbas – labai uždara veikla, nes tiesiog sėdi ir rašai. Nebuvau įpratęs tiek daug laiko leisti vienas, nes dirbdamas gydytoju nuolat susitinki su pacientais ir kolegomis. Kad nevirsčiau visišku atsiskyrėliu, teko dienotvarkėje numatyti susitikimus su draugais: šiandien eisiu pasivaikščioti su tuo, rytoj pietausiu su šituo ir panašiai.

– Vienas iš jūsų pomėgių – skaityti knygas ir kaupti namų biblioteką.

– O taip, ji didžiulė. Kiek tiksliai knygų turiu, dar nesuskaičiavau, bet tikrai gerokai daugiau nei tūkstantį. Neseniai savo bute pasistačiau naujas lentynas, į jas savo knygas dedu skyriais: grožinės literatūros skyrius, fizikos skyrius, Antrojo pasaulinio karo istorijos skyrius ir taip toliau. Nuo pat vaikystės man atrodė labai natūralu leisti laiką su knyga rankose, nes visada buvau smalsus, stengiausi sužinoti daugiau. Galbūt todėl, kad mano tėtis labai mėgo skaityti ir nagrinėti sudėtingus klausimus. Jis turėjo sukaupęs didelę biblioteką, po jo mirties ji liko pas mamą. Kai ją aplankau, visada pasiimu iš ten porą knygų. Neprisimenu nė vieno savo gyvenimo laikotarpio, kai nebūčiau skaitęs, bet tapęs rašytoju skaitau dar daugiau. Savo knygose man patinka kelti ir nagrinėti sudėtingus klausimus. Tikrai žinau, kad atsakymų į juos neįmanoma rasti skaitant vien psichiatrijos literatūrą, todėl tyrinėju ir kitas mokslo sritis, tarkime, chemiją, fiziką, istoriją ir kitas disciplinas. Aš taip mėgstu tai daryti, kad net nesijaučiu dirbantis. Man tiesiog malonu ir naudinga.

– Kokio principo laikotės rinkdamasis, ką skaitysite?

– Manau, geriau atidžiai perskaityti kelias tikrai geras knygas, nei stengtis perskaityti kuo daugiau. Jei knyga nėra gera, nesistengiu jos perskaityti iki galo. O geras knygas skaitau ir po keletą kartų. Yra tokių fantastiškų knygų, kurias galima vis skaityti ir skaityti atrandant naujų dalykų.

– Kaip manote, kuo baigsis knygų evoliucija? Dabar turime garsines, elektronines ir popierines knygas – ar pastarosios išgyvens?

– Nesu tikras, kaip viskas klostysis. Dar neseniai atrodė, kad priprasime skaityti ekrane, bet taip nėra. Popierinė knyga vis dažniau nugali ekraną, ir priežastis tikriausiai ta, kad mūsų telefonuose tiek daug skaitmeninių trikdžių, kad mums sunkiau susikaupti, įsigilinti į tekstą. Jeigu tekstas labai paprastas, skirtumo nėra, tačiau jeigu nagrinėjamas sudėtingas dalykas, iš fizinės knygos išmokstate daugiau, nes geriau suprantamas kontekstas ir įsidėmima daugiau detalių. Be to, skaityti fizinę knygą – tai beveik kaip meditacija. Tad tikiuosi, kad fizinė knyga išliks ir kad žmonės pirks daugiau fizinių knygų. Bet nesu tikras, ar taip atsitiks. Galbūt bus vis daugiau ir daugiau garsinių knygų.

Garsinė knyga – patogi, ir galėtume sakyti, kad su jos atsiradimu grįžtame į savo evoliucijos pradžią, nes pirmieji pasakojimai žmonijos istorijoje buvo ne užrašyti, o papasakoti vieno žmogaus kitam. Kai kas mėgsta garsines knygas dėl to, kad klausydamiesi įrašo gali užsiimti kokia nors kita veikla, tarkime, bėgioti ar išeiti pasivaikščioti, tvarkytis namuose. Judėjimas iš tikrųjų yra stebuklinga piliulė mūsų smegenims. Tačiau jeigu kalbame apie tekstų suvokimą, tai skaitydami fizinę knygą lengviau sutelksime dėmesį dėl vienos paprastos priežasties – kai rankoje laikai knygą, nieko daugiau nuveikti negali. Žinoma, nėra blogai, kad klausydamiesi garso įrašo galime užsiimti įvairia veikla, bet sudėtingesnio teksto atveju verčiau pabūti ramiai, nes tai padės giliau pasinerti į temą.

Aš pats mėgstu ir garsines knygas, ir tinklalaides. Pamatęs įdomią knygą, visada pirmiausia pasiklausau internete interviu su jos autoriumi ir bandau suprasti, ar man reikia ją skaityti. Jei nagrinėjama pagrindinė mintis mane tikrai sudomina, skaitau fizinę knygą. Tad, mano atveju, laimi įvairių formų derinys.

– Kokios knygos jūsų namų bibliotekoje užima garbingiausias vietas?

– Be dalykinės literatūros, skaitau ir daug klasikinių grožinių kūrinių. Šiuo metu – „Frankenšteiną“, jis yra nuostabus. Visi turėtų jį perskaityti dabar, kai tiek vyksmo dirbtinio intelekto srityje. Toje knygoje užduodami keli labai rimti, gilūs filosofiniai klausimai. Taip pat esu didelis Johno Steinbecko gerbėjas, jo knygas skaičiau iš naujo daug kartų.

Taip pat skaitau viską, ką išleidžia amerikiečių mokslininkai Robertas Sapolsky ir Jaredas Diamondas. Kelios pastarojo knygos apie žmogaus evoliuciją ir prigimtį išties fantastiškos. Viena jų vadinasi „Ginklai, mikrobai ir plienas“. Už ją 1998-aisiais autorius gavo Pulitzerio premiją. Knygoje keliamas milžiniškos svarbos klausimas, kodėl vienos šalys yra turtingos, o kitos skursta. Skaičiau ir galvojau: „Velnias, ir kaipgi jis išdrįso parašyti tokią knygą?“

Juk tam, kad išsikeltum tokį sudėtingą klausimą ir bandytum rasti atsakymą, reikia būti detaliai išnagrinėjus ekonomiką, istoriją ir daugelį kitų disciplinų. Be galo juo žavėjausi, bet tuomet pasakiau sau: ką gi, jei jis gali tai padaryti, galbūt galiu ir aš? Buvo smagu, kai į laidą pasikviečiau žymųjį istorijos profesorių Yuvalį Hararį, ir jis prisipažino, kad jam skaitant Jaredą Diamondą nutiko lygiai tas pats. Jis taip pat manė, kad nagrinėti didžius klausimus yra nuostabu, nes akademinėje bendruomenėje to daryti neskatinama. Paprastai mokslininkai susitelkia į labai labai siaurus klausimus. Ir, žinoma, taip turi būti, kad mokslas progresuotų. Vis dėlto labai svarbu turėti ir tokių žmonių, kurie iš tikrųjų pasistengtų suprasti bendrą vaizdą.

– Ar jau turite išsikėlęs dar vieną svarbų ir sudėtingą klausimą, kurį ketinate nagrinėti savo būsimoje knygoje?

– Jau dvejus metus rašau knygą, kuri tikriausiai vadinsis „Smegenų Achilo kulnas“. Smegenys yra fantastiškos, bet kodėl jos taip dažnai mus klaidina? Kodėl mūsų norams nėra galo, o džiaugsmas išsisklaido it dūmas? Kodėl atmintis iškraipo mūsų prisiminimus? Kodėl dažnai reaguojame pernelyg emocingai? Kodėl nuolat skirstome pasaulį į „mus“ ir „juos“? Būtent apie tai mąstau ir rašau, taip pat daug sužinau apie save.

Rinkdamas medžiagą knygai, kolegų, draugų, tyrėjų ir gydytojų klausinėjau, kodėl, jų nuomone, mums reikalingos smegenis. Atsakymų buvo įvairiausių: kad būtume kūrybingi, kad galėtume įgyti patirties ir ją prisiminti, kad galėtume išgyventi emocijas ir panašiai. Iš tikrųjų visi šie atsakymai yra neteisingi. Smegenims nerūpi mūsų laimė ar gebėjimas mąstyti. Pagrindinis šio organo uždavinys – nuvesti mus gyvus į rytojų. Tačiau šiuolaikinis pasaulis išryškino šios mūsų galvoje įtaisytos išgyvenimo mašinos silpnąsias vietas, parodė, kur jos Achilo kulnas.

Pranešimas spaudai.