„Žalvario papuošalai – mūsų baltiškoje prigimtyje, istoriniame palikime ir kraujyje. Mes, kaip ir kaimyninės tautos, juos jaučiame, suprantame ir mums jų iki šiol reikia. Mes – žalvario kraštas“, – įsitikinusi meno kūrėja, tautodailininkė Darija ŠEDIENĖ iš Šilutės, savo kūryboje pirmenybę teikianti žalvariui bei variui ir nė dienos dėl to nepasigailėjusi.

Rasa Žemaitienė

Paieškos

Vis dėlto iki to pasirinkimo buvo netrumpas kelias. Sprendimas sukti kūrybos keliu buvo spontaniškas, bet greičiausiai neatsitiktinis. Darijos giminės iš tėčio pusės buvo meniški žmonės. Tarp jų galima rasti medžio ir gintaro liaudies meistrų, teta buvo keramikė. Savotiškas kūrybos genas pasireiškė ir tėveliui, nors ir vėlyvame amžiuje, – jis ėmė pinti vytelių krepšius, ir tikrai ne eilinius kaip žmogui, visą laiką pradirbusiam kitoje srityje. Darija daug nesvarstė ir, vedama vidinės traukos kūrybai, po mokyklos baigimo įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą studijuoti meninio metalo apdirbimo. Tuo metu ji nežinojo, ko tikėtis iš šios profesijos, bet įgijusi žinių apie platų metalo panaudojimą sutelkė dėmesį į juvelyriką.

Pirmasis darbas Klaipėdos ,,Dailės“ kombinate greitai leido suprasti, koks įdomus ir įtraukiantis šis užsiėmimas. Mat ten teko dirbti su įvairiais metalais, pažinti jų prigimtį, subtilybes ir galutinai prisijaukinti juvelyrikos pasaulį. Bet po devyniasdešimtųjų padėtis iš esmės pasikeitė, kombinatas užsidarė ir viskas sustojo. Kaip sako pašnekovė, ji jau buvo spėjusi paragauti kūrybos saldumo, suvokti, koks tai viliojantis dalykas, taigi, lyg ir norėjosi tai tęsti, bet kažko pritrūko. Greičiausiai ryžto ir tikrojo apsisprendimo, todėl kliūtimi sau ir kitiems buvo įvardijamos daug žemiškesnės priežastys: nėra vietos, neturi įrankių ir žaliavų. Kartais iš tiesų mums tereikia sau pasiaiškinti, kodėl negalime daryti, o kartais – žinoti, kad galime viską. Tai įvyko… po dvidešimties metų. Kuriuos, rašant apie menus, tiesiog teks praleisti, bet tai, kad Darijai visus tuos metus kirbėjo mintis ką nors kurti, paminėti verta. Beje, prie viso to prisidėjo ir sapnai: ugnis ir metalo lydymas, matyt, tebegyveno pasąmonėje ir neleido visiškai to užmiršti.

Ryžtas sugrįžti prie juvelyrikos visa jėga plykstelėjo 2012 metais. Tenka konstatuoti, kad be didesnių pastangų atsirado patalpos kūrybai, tarsi savaime į jas suskrido įrankiai, o pažįstami atvežė visą bagažinę žalvario. Priežasčių toliau save stabdyti neliko, ir taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas.

Sugrįžimas

„Į kūrybą aš tiesiog panirau. Iki dabar pamenu tą kūrybinio saldumo jausmą, kurio nuo to laiko jau niekada nebepaleidau“, – juokiasi Darija. Tiesiogiai ji sugrįžta prie juvelyrikos, netiesiogiai – prie mūsų istorijos ir šaknų, kurias neišvengiamai norisi prisiminti kalbant apie žalvarinius papuošalus. Juk Lietuvoje žalvario amžius truko nuo XVIII a. pr. Kr. iki V a. pr. Kr., papuošalai – segės, apyrankės, pakabučiai, žiedai – buvo gaminami kartu su geležies ir sidabro dirbiniais, jų ir dabar galima pamatyti dažname archeologijos muziejuje.

Senovės baltai labai mėgo žalvarį, nes jis gerai atspindėjo šviesą ir buvo laikomas šventu apsaugos, gyvybinės energijos ir dvasinės stiprybės metalu. Darija jį renkasi ir šiek tiek pragmatiškesniais sumetimais: jis nebrangus, nereikia rinkti nuo darbastalio jo dulkelių ir drožlelių, o tai suteikia kur kas daugiau laisvės kurti tai, ko nori. „Kai ką sulydei, kai ką nukirpai, kai ką apsukai, nepatiko – pakeitei. Su auksu ar net sidabru taip elgtis negali, žaliavos kaina brėžia ribas, o man, taip ilgai tos kūrybos laukus, norėjosi visiškos laisvės.

Taigi su žalvariu begalės kūrybinės išraiškos galimybių, o ir dirbti labai patogu, su juo galima viską daryti: jis plastiškas, pakankamai minkštas, pasiduoda įvairiems apdirbimo būdams. Be to, žalvaris puikiai dera su variu, jų spalvos viena kitą papildo – nenuostabu, juk giminingi metalai. Tik varis yra grynas, o žalvaris turi cinko ir alavo priemaišų“, – savo pasirinkimą paaiškina kūrėja, juvelyrikoje ieškanti savito stiliaus. Žalvario meistrų nėra daug, bet atrasti save ir būti kitokia vis tiek reikia.

Stilistika

„Kuriant iš žalvario, sunku nesižvalgyti į praeities palikimą. Tiesa, nors tai ir svarbu, stengiuosi prie praeities neprisirišti. Mano papuošalai turi istorinių ornamentų, simbolių ir detalių, bet man labai patinka tai, kas yra šiuolaikiška. Paimi vielą, palenki ir jau gražu, uždedi burbuliuką – dar gražiau, uždedi du – jau lyg ir per daug. Bet kartais norisi visiškai kitaip, ir nežinau, kaip tai paaiškinti.

Gal tai madų, tendencijų įtaka, o gal tiesiog elementarus noras nuolatos keistis – juk negali išvien kurti tą patį. Taigi, kai pažvelgiu į savo vieno laikotarpio darbus, jie – vienokie, kito – kitokie. Tai lemia ir pojūtis viduje: noriu ir kuriu – tai vėlgi laisvės džiaugsmas“, – pasakoja Darija, beje, pritarusi nuomonei, kad jos papuošalai – labiau minimalistiniai, lakoniški, švarių formų. Tokie, beje, dabar ir madingi. Žmonės šiandien pirmenybę teikia minimalizmui – nemėgsta sudėtingų formų, detalių ir raštų. „Žinoma, žalvaris tarsi pats savaime diktuoja kokio nors istorinio ženklo ar simbolio poreikį, ir yra nemaža dalis žmonių, kuriems to reikia. Juo labiau kad simbolika apskritai grįžta – tai galima pamatyti ir drabužiuose, ir ant rankinių.

Bet jeigu dabartiniai papuošalai būtų kaip archeologinių papuošalų atitikmenys, juos būtų sunku priderinti prie mūsų drabužių. Todėl aš kokio nors konkretaus senovinio papuošalo visiškai tiksliai nekopijuoju – jį perkuriu, padarau, kaip man pačiai gražu, ir daugumai tai irgi patinka“, – paaiškina Darija, šiandien jau iš tiesų išgryninusi savitą stilistiką.

Pirkėjai

Kūrėjai patinka su savo papuošalais dalyvauti mugėse ir iš pirmų lūpų išgirsti pirkėjų nuomonę. Tik šypsodamasi ji prisipažįsta, kad prekybininkė nėra pati geriausia: derybose dažniausiai nusileidžia pirkėjui, tačiau girdėti nuomones yra smagu ir svarbu. „Jei tik sėdėsi dirbtuvėse ir gaminsi, tai vieną dieną iš jų išlindęs gali pamatyti, kaip beviltiškai atsilikai nuo pasaulio, kaip toli jis nuo tavęs nuėjo, todėl visada labai gera girdėti pirkėją. Ypač man svarbi jaunimo nuomonė – šiandien jie perka gal net daugiau nei vyresni, mano kūrybos stilius atitinka jų skonį. Beje, moterims papuošalų nebūna per daug, bet žalvario papuošalus mėgsta ir vyrai.

Dažniausiai jie perka apyrankes, kiek rečiau – žiedus, bet juos irgi mėgsta. Pasitaiko, kad tarpusavyje derančius papuošalus perka poros. Kartais abu perka ir 8-ųjų vestuvių metinių proga, nes ši sukaktis – varinė arba žalvarinė. Yra kai kas pirkę žiedus ir vestuvėms. Žiedai šiuo metu apskritai patys populiariausi papuošalai. Kartais kai kuriems ant pirštų jau nelikę vietos, bet dar jos randa ir įsigyja žiedą“, – pasakoja menininkė ir priduria, kad jai pačiai patinka kurti visus papuošalus, – idėja galvoje tol neduoda ramybės, ko tampa kūnu.

Jai yra tekę išgirsti nuomonę, kad žalvariniai papuošalai – tai meno žmonių ir lino drabužių gerbėjų detalė, bet ji pati tai įvardija kiek subtiliau: „Žalvariniai papuošalai iš tiesų kartais netinka prie žmogaus natūros. Dažniausiai tiems, kam tinka auksas, iš tiesų netiks žalvaris, bet kartais pirkėjai mane nustebina. Lyg ir atpažįstu savo tipišką pirkėją, o, žiūrėk, prieina moteris ir nuperka tavo darbą: auksinius auskarus – į kišenę, įsisega žalvarinius, ir viskas labai puiku.

Iš tiesų yra labai daug žmonių, kurie vertina galimybę atrodyti savitai, ir renkasi rankų darbo papuošalus“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovė, šiandien savo dirbiniais prekiaujanti ne tik mugėse, bet ir savo inerneto svetainėje www.zalvarine.lt. Įkūrė ją per kovidą, kai reikėjo galvoti, kaip pragyventi. Juk šiandien Darijos kūryba – tai ne vien jos hobis, tai ir darbas, pragyvenimo šaltinis.

Darbas

Šaltinis, juokiasi, pakankamas, be to, darbą galima suderinti su laisvalaikio džiaugsmais. Štai muvažiavai į kokią nors parodą, tai dienelę kitą gali ir pailsėti. Juo labiau kad šeimoje moteris menais užsiima ne viena – vyras tapo paveikslus, o Darijos papuošalai su emaliu, beje, irgi atsiranda ne be vyro indėlio – taigi, menininkų tandemas.

Šiandien, praėjus 14 metų nuo sugrįžimo prie juvelyrikos, pašnekovė užtikrintai sako, kad čia jos rogės, jai patinka jos kūrybinė kasdienybė ir ta laisvė, kai dieną dalija ne darbo laikas, o įkvėpimas – nenori, tai ir nekuri, tavo valia – pradėti ir baigti. Tiesa, kartais tenka užimti edukatorės kėdę, šio bei to pamokyti žmones. Tuomet kūrėja dar kartą įsitikina, kad jai mielesnis, o tiksliau, galbūt lengvesnis, buvimas su savimi bei kūryba.

Tačiau ji labai mielai dalyvauja tautodailininkų bendruomenės veikloje, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos krašto tautodailininkų „Aukso vainiko“ parodose, turėjo ir savo personalinę parodą. Žinoma, tam reikia turėti įdomesnių darbų ir skirti laiko, bet kai darai tai, kas patinka, niekas nėra kliūtis. Darija tai jau žino 14 metų.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.