Pirmoje dalyje išsamiai apžvelgiamas dailininko gyvenimas ir meninių gabumų raida. Čia pasakojama apie jo jaunystės laikų patirtį ir išsilavinimą, asmeninį gyvenimą ir finansinius sunkumus, su kuriais jam teko susidurti. Galiausiai atskleidžiama, kodėl Monė tapo būtent tokiu tapytoju, kokį jį žinome šiandien. Knygoje pasakojama, kaip gimė unikalus jo stilius – atsisakymas dirbti uždarose dirbtuvėse, išėjimas į atvirą erdvę ir siekis pagauti akimirkos įspūdį. Ypatingas dėmesys skiriamas Živerni etapui, kur dailininkas pats susikūrė sodą, tapusį jo gyvąja studija, ir nutapė garsųjį „Vandens lelijų“ ciklą, vainikavusį visą gyvenimą trukusias šviesos paieškas.

Antroje albumo dalyje pristatoma daugiau nei 300 Klodo Monė kūrinių. Pateikiamos įvairių jo kūrybos laikotarpių paveikslų reprodukcijos, tarp jų tapytos Vetėji, Aržantėjuje ir Živerni. Būtent šiose vaizdingose Prancūzijos vietovėse Monė kartu su bendraminčiais – Renuaru, Sislėjumi, Manė ir Sezanu – formavo impresionizmo principus ir sukūrė garsiausius šios krypties šedevrus. Paveikslus lydi glausti, taiklūs aprašymai, atskleidžiantys kiekvieno paveikslo reikšmę Monė gyvenime bei padedantys geriau suprasti jo tapybos techniką ir raidą.

Tai neįkainojamas leidinys visiems, norintiems išsamiau pažinti šį novatorišką dailininką ir pasigrožėti įspūdingiausiais jo kūriniais. Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.

Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L. da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P. Gogeno, V. van Gogo, F. Gojos, E. Manė, P. Sezano, Rubenso gyvenimui ir kūrybai.

Monė visada žavėjo Temzė. Nuo pat pirmojo apsilankymo 1870 metais jį ypač domino paslaptinga Londono šviesa. 1899-aisiais, regis, atėjo laikas čia vėl sugrįžti ir praleisti šiek tiek laiko tapant.

Monė traukė ne tik tapyti Temzės vaizdus, jis taip pat norėjo aplankyti savo sūnų Mišelį, kuris Londone studijavo anglų kalbą.

Po penkerių metų statybų, kurioms išleisti didžiuliai pinigai, 1889 metais Strando gatvėje duris pagaliau atvėrė „Savojos“ viešbutis. Jis – pirmasis elektros apšvietimą turėjęs Londono viešbutis, nuo pat atidarymo dienos laikomas stiliaus ir prabangos etalonu, jame buvo įrengta 70 numerių su atskiromis voniomis ir specialiai pagamintomis lovomis. Be to, pro „Savojos“ langus atsiverdavo nuostabūs Temzės vaizdai. Jis tapo įvairių ekstravagantiškų vakarėlių vieta.

1896 metų vasarį iš Paryžiaus į Londoną atvyko Vistleris, kuriam teko čia gydyti mirtinai sergančią žmoną. Jie užsisakė kambarius „Savojos“ viešbutyje su vaizdu į Temzę; Vistleris čia sėdėdavo su žmona arba tapė vaizdus pro langą ar iš balkono. Nors ji tą patį pavasarį mirė, Vistleris su meile prisimindavo šį „Savojoje“ kartu praleistą laiką. Po trejų metų jis rekomendavo viešbutį Monė, o šis užsisakė liukso numerį penktame aukšte sau ir Alisai. Pro langus buvo matyti Čaring Kroso ir Vaterlo tiltai, Parlamento rūmai.

1899 metais Monė nutapė penkias drobes, kuriose įamžino Temzės upę. Architektūriniai elementai jose atrodo tokie pat neapibrėžti, kaip ir dūmai, rūkas bei migla, be aiškių kontūrų ar tonų, kurie dramatiškai juos išskirtų.

1899 metų spalio pabaigoje juodu su Alisa grįžo į Živerni, bet po trijų mėnesių Monė į Londoną atvyko vienas, užsibrėžęs tapyti šio miesto vaizdus. Jis dar kartą čia apsilankė ir 1901 metų gruodį, kiekvienąsyk apsistodavo tame pačiame kambaryje „Savojos“ viešbučio penktame aukšte. Per šias keliones nutapė daugiau nei 100 paveikslų, iš kurių 42 vaizdavo Vaterlo tiltą, 35 Čaring Kroso tiltą ir 20 Parlamento rūmus. Be to, sukūrė dar apie 20 pastelių. Jis itin tiksliai suplanuodavo savo veiklą. Visą rytą ir po priešpiečių dirbdavo prie „Savojos“ lango, tapydamas Čaring Kroso arba Vaterlo tiltus. Vėliau, popietę, tiltu pereidavo į kitą upės pusę ir prie Šv. Tomo ligoninės tapydavo Parlamento rūmus. Netolygiais potėpiais sustiprino ant upės ir pastatų krintančios šviesos poveikį. Nors susidaro įspūdis, kad šie paveikslai nutapyti taip pat greitai, kaip akimoju praeinantys ir juose užfiksuoti šviesos efektai, vis dėlto šis įspūdis klaidingas – Monė juos tapė ištisus mėnesius, vežiojosi iš Anglijos į Prancūziją ir atgal, kūrė abiejose šalyse.

Monė juto ypatingą Londono trauką. 1900 metų sausį iš „Savojos“ Alisai jis rašė: „<…> pakilo saulė <…>, ji buvo akinanti. Temzė tapo visa auksinė. Dieve, buvo taip gražu, taip nuostabu, kad aš pradėjau dirbti kaip beprotis, sekdamas saulę ir jos atspindžius ant vandens.“

Pranešimas spaudai.