Ar galite įsivaizduoti laikus, kai vaikų auginimas tampa nepasiekiama prabanga, o tikrą vaiką atstoja... dirbtinio intelekto valdomas Metavaikas?

Sparčiai augantis pasaulio gyventojų skaičius lemia miestų perpildymą ir kelia didelių ekonominių iššūkių. Distopinėje Jungtinėje Karalystėje pasiekta kritinė riba: vis daugiau žmonių nebegali sau leisti sukurti šeimos, ką jau kalbėti apie vaikų auginimą. Tačiau tiems, kurie žūtbūt trokšta patirti tėvystę, yra alternatyva. Už mėnesinį prenumeratos mokestį jie gali susikurti virtualų vaiką, su kuriuo bendrauja per Metavisatą, dėvėdami virtualiosios realybės akinius, ausines, kaukes, pirštines ir visą kūną dengiančius kostiumus, priglundančius lyg antra oda.

Siekdama pristatyti šią naują iniciatyvą, kompanija „Atgimk“ suorganizavo realybės šou „Šeimyninis eksperimentas“. Jo metu bus stebimi vienuolika žaidimo dalyvių, auginančių interaktyvius vaikus nuo gimimo iki aštuoniolikos metų, tačiau sutrumpintu – vos devynių mėnesių – laikotarpiu.

Kiekvieną Metavaiką valdys dirbtinis intelektas. Jie augs ir mokysis lygiai taip pat, kaip ir Tikrojo Pasaulio vaikai, jų patirtys ir raida priklausys nuo tėvų auklėjimo. Šou nugalėtojo laukia sunkiausias sprendimas gyvenime: ar pasilikti pamiltą tobulą virtualų vaiką, ar rizikuoti Tikrajame Pasaulyje vaiko susilaukti patiems.

Vykstantis toje pačioje visatoje kaip ir „Vienintelis“ bei „Santuokos aktas“, „Šeimyninis eksperimentas“ yra dar vienas tamsus ir nenuspėjamas J. Marrso distopinis trileris apie tobuliausią visų laikų tamagočį – virtualų kūdikį.

Knygą iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius.

– Apie kokį pasirinkimą tu kalbi? – paklausė Izės Tina, žūtbūt stengdamasi, kad balsas jos neišduotų ir neparodytų, kokia ji sunerimusi.

– Ar nors kuri tavo dalis mane myli, Kristina? – paklausė Izė.

Tina sunkiai nurijo seiles.

– Tu esi mano dukra, žinoma, kad tave myliu.

– Na, tuomet dabar turėsi galimybę tai įrodyti. Atsisakyk Belės. Noriu, kad visam laikui paliktum šį pasaulį, paliktum ją, o aš tada būsiu tokia dukra, kokios tu nori. Tavo ėjimas.

– Ize… – sumikčiojo Tina. – Tai neteisinga.

– Ne, tai visiškai teisinga.

– Aš tau jau parodžiau, kaip stipriai man rūpi.

– Kaip? Laikydama mane įkalintą rūsyje?

– Ne… – Tinos balsas užlūžo.

– Tai kaip? Parodyk man savo geriausią sužaistą partiją.

Tina staiga perprato, ką daro Izė. „Tavo ėjimas. Geriausia sužaista partija.“ Ji žiūrėjo į jų akistatą kaip į šachmatų partiją. O Izė jais žaisdama niekada nepralaimėjo.

– Aš tau leidau pasilikti mūsų namuose po to, ką padarei, – atsakė Tina.

– Kaip maloninga iš tavo pusės, kad neatsukai nugaros savo vieninteliam vaikui už nusikaltimą, kurio jis nepadarė.

– Ar būtum verčiau norėjusi eiti į jaunų nusikaltėlių įkalinimo įstaigą? – paklausė Tina. – Ar turėjome tave išsiųsti? Ar tai būtų buvęs geresnis pasirinkimas?

– Tau – galbūt. Bet man geresnis pasirinkimas būtų buvęs, jei mano motina būtų manimi patikėjusi. Ar buvo tavyje bent menkiausia dalelė, kuri manė, kad galiu būti nekalta? Kad galbūt nenužudžiau to berniuko?

Tina sudvejojo. Ji galėjo pasakyti arba tiesą, arba tai, ką Izė norėjo išgirsti.

– Laikas bėga, – priminė jai Izė. – Liko trys minutės.

– Nežinau, ar norėjai jį nužudyti, – galiausiai tarė Tina.

– Bet tu vis dar manai, kad aš tai padariau. Galiausiai tu tai pripažįsti. Na, įsikalk į galvą, Kristina, aš nenužudžiau Arčio. Kad ir ką manytum, kad ir kuo privertei patikėti Vudį ar prisiekusiuosius, aš jo nenužudžiau.

– Vis dėlto tavo istorija neskamba įtikinamai, – atkakliai tvirtino Tina. – Toli gražu. Pavyzdžiui, kodėl nepasakei man ir tėčiui, kas nutiko radus Arčio kūną?

– Man buvo devyneri metai! – atsakė Izė. – Aš nebuvau tam pasirengusi ir nežinojau, kaip elgtis radus negyvą vaiką. Buvau šoko būsenos.

– Nenaudok savo amžiaus kaip pasiteisinimo. Tu visada buvai daug protingesnė už kitus vaikus. O kaip paaiškinsi, iš kur atsirado ta plyta, kuria jis nužudytas? Ji buvo iš mūsų vidinį kiemą juosiančios sienos.

– O taip, plyta. Pasakyk man, kodėl policija apskritai atvyko į namus apžiūrėti to kiemo?

– Nežinau, – atsakė Tina. – Turbūt standartinė procedūra? Jie turėjo kratos orderį.

– Netikiu tavimi. Manau, kad tu juos užvedei ant kelio.

Tina pajuto, kaip jos veidas parausta.

– Žinoma, kad jie ketino apieškoti namą. Jie kaltino tave žmogžudyste.

– Tu meluoji.

Tina sugniaužė kumščius, veltui bandydama paslėpti visus požymius, kuriais jos avataras galėtų išsiduoti, kad ji meluoja. Bet buvo per vėlu.

– Tina? – prabilo Vudis, vis dar stovėdamas šalia ir telefone per savo paskyrą stebėdamas įvykius. Jis buvo dėkingas, kad visuomenė viso to nemato. – Pasakyk, kad to nepadarei.

– Turi maždaug pusantros minutės pasakyti jam tiesą, Kristina, – tarė Izė.

Tina papurtė galvą.

– Aš neturėjau pasirinkimo, – tarė ji vyrui. – Ji nužudė tą berniuką, ir buvo tikimybė, kad išsisuks. Turėjau pranešti policijai apie dingusią plytą. Ji turėjo būti nubausta.

– Jėzau, Tina! – aiktelėjo Vudis. – Dėl Dievo meilės, kodėl?

– Tai, ką ji padarė, neturėjo nieko bendra su noru, kad būčiau nubausta, – tarė Izė. – Viskas dėl to, kad nesu tobula dukra, ir ji norėjo manimi atsikratyti, kai tik pasitaikė proga.

Jos akys įsmigo į motiną.

– Jei būtum pasiekusi, ko nori, būčiau likusią gyvenimo dalį praleidusi už grotų.

– Tu esi psichopatė, Ize, – atkirto Tina. – Tau nerūpi nei mes, nei kiti žmonės, svarbu tik tai, ko pati nori. Tu esi pavojinga visiems aplinkiniams. Taigi, taip, tu nusipelnei būti uždaryta.

– Pažiūrėk į tą atgalinį laikrodį, Kristina. Tau liko trisdešimt dvi sekundės, ir tada įjungsime garsą. Taigi apsispręsk. Aš ar Belė. Kurią pasiliksi?

– Ize, yra ir kitas būdas, – raudojo Tina. – Tiesiog atsijunk, mes su tėčiu ateisime pas tave ir galėsime kartu visa tai išspręsti.

– Dvidešimt sekundžių, Kristina. Rinkis.

– Vudi… – pratarė Tina.

– Jis čia niekuo dėtas, – pertraukė ją Izė. – Kalbame apie mane ir tave.

– Ne, Izabele, – išspaudė Tina, jos gerklė susitraukė.

Ji dar kartą bergždžiai pabandė savo avataru peržengti slenkstį.

– Prašau, neversk manęs to daryti, – tarė Tina.

– Vienuolika sekundžių.

– Prašau!

– Aštuonios sekundės.

– Aš negaliu pasirinkti!

– Penkios sekundės.

– Ne! – sušuko Tina. – Aš ją myliu.

Vos girdimas pyptelėjimas pranešė, kad viską, kas bus pasakyta toliau, išgirs ir pamatys žiūrovai visame pasaulyje. Izė įjungė Belę. Tada Tina ir Izė, vis dar viena kitos avataruose, piktai susižvalgė.

– Kas vyksta, mama? – paklausė Belė, nutraukdama tylą. – Ar kas nors atsitiko?

– Deja, taip, – tarė Izė. – Ir čia, ir namuose iškilo problemų, mudu su tavo tėčiu turime jas išspręsti.

– Ką tu darai? – paklausė Tina, bijodama blogiausio.

– Ar galiu kuo nors padėti? – paklausė Belė.

– Tiesą sakant, gali, nes tu ir esi ta problema.

– Aš? Ar padariau ką nors blogo?

– Kad ir ką ketini daryti, maldauju, sustok, – tarė Tina.

– Deja, tu padarei kai ką blogo, mieloji, – toliau kalbėjo Izė. – Tu tiesiog nesi ta dukra, kurios tikėjomės su tavo tėčiu. Tu mus nuvylei.

Belos akyse ėmė kauptis ašaros, tai pamačiusi, apsiašarojo ir Tina. Ekraną užliejo juodos širdelės.

– Bet aš jūsų dukra, – tarė Belė. – Jūs mane mylite.

– Ne, iš tiesų nemylime. Manau, kad, gerai viską apgalvojus, tavęs neįmanoma mylėti. Tu per daug kitokia nei mes. Tai ne tavo kaltė, tiesiog tokia buvai sukurta. Tu nesi tokia, kokią mes užsisakėme. Ir todėl mes tavęs atsisakome.

– O, Bele, mano gražioji mergaite, – sušnibždėjo Tina. – Ize, jei ją paliksi ramybėje dabar pat, galėsi turėti viską, ko nori. Gali išeiti iš rūsio ir namo, mes padėsime tau pabėgti.

Izė pažvelgė jai tiesiai į akis, suprasdama, kad transliacija tęsiasi.

– Man nereikia jūsų pagalbos, nes aš jau esu čia, Tikrajame Pasaulyje.

Ji prisitraukė Belę prie krūtinės.

– Labai atsiprašau, mieloji, bet tai bus geriausia visų labui.

Tina ir Vudis, kuris viską matė per telefoną, bejėgiškai stebėjo, kaip Izė suima seserį abiem rankomis ir pradeda smaugti.

– Ne! – sušuko Tina ir išgirdo šalia Vudį, šaukiantį Izės vardą.

Belė bandė priešintis ir atplėšti Izės rankas nuo savęs, bet jos jėga neprilygo Tinos avatarui. Belės akys paraudo, ją apėmė panika, bet netgi akių baltymuose plyšusių kraujagyslių vaizdo nepakako, kad Izės sąžinė prabustų.

Tina negalėjo atitraukti akių nuo to, ką regi, – ji verkė ir maldavo, bet užsitęsęs smaugimas truko dvi be galo ilgas minutes, kol galiausiai po kovos Belės kūnas suglebo. Izė ją paleido, jos sesuo nugriuvo ant grindų. Po kelių sekundžių Belės kūnas subyrėjo į milijonus mažyčių pikselių.

Galiausiai Izė priėjo prie kūkčiojančios motinos prie jos Metavisatos namo durų, jų nosys beveik susilietė.

– Šachas ir matas, – tarė Izė ir spragtelėjo pirštais.

Ir tada ji ir jos motinos avataras dingo.

Pranešimas spaudai.