Leidykla „Briedis“ pristato lietuvių skaitytojams jau pažįstamų pedagogių Simone Davies ir Junnifos Uzodike knygą tėvams „Montessori vaikas“. Remdamosi dr. Marios Montessori sukurtais principais, autorės 3–12 metų vaikų tėvams pataria, kaip skatinti įgimtą vaiko smalsumą ir savarankiškumą per ryšį, bendradarbiavimą ir džiugesį, kartu kuriant šeimos gyvenimą, kuriame būtų mažiau trukdžių, komplikacijų ir ekranų.

Autorės dalijasi patarimais, kaip tapti savo vaikų vedliais, kaip kurti namų aplinką, kuri skatintų savarankiškumą ir norą tyrinėti, kaip paruošti Montessori veiklas, atitinkančias vaiko pomėgius ir mokymosi ypatumus. Daug dėmesio skiriama ir socialinių įgūdžių formavimui – kaip skatinti maloningumą ir mandagumą bei padėti vaikui išmokti gerbti kitus ir tinkamai reaguoti skirtingose situacijose. Galiausiai autorės kviečia tėvus sąmoningai skirti dėmesį savo vaikui ir atrasti džiaugsmą, žvelgiant į pasaulį jo akimis.

„Montessori kūdikis“, „Montessori mažylis“ ir naujausia knyga „Montessori vaikas“ – tarsi paskutinė trūkstama detalė, užpildanti Montessori ugdymo paveikslą vaiko amžiaus tarpsnių apžvalgoje. Marios Montessori atradimai iš esmės pakeitė požiūrį į vaiką ir visą ugdymo sistemą. Ši nuostabi asmenybė buvo ir tebėra lenkianti laiką.

„Linkiu pažinti šio metodo grožį, kad, knygos autorių žodžiais tariant, mūsų vaikų skrydis būtų tolimas, o mostai platūs. Knyga visiems, kurie augina žmogų“, – teigia Montessori mokytoja Lietuvoje Ada Sieger.

Knygą iš anglų kalbos vertė Lina Balsevičienė.

Knygos ištrauka

KAIP BŪTI VEDLIU?

Montessori pedagogai vadinami vedliais, ne mokytojais. Tai esminė Montessori filosofijos nuostata. Montessori pedagogas stebi vaikus klasėje, kuria jų poreikius atitinkančią aplinką, padeda vaikams užmegzti su ja ryšį ir prireikus ją koreguoja. Kitaip nei mokytojas, kuris sprendžia, ko kiekvienas vaikas turi išmokti, ir moko remdamasis sudarytu tvarkaraščiu arba mokymo programa.

Panašiai ir namuose nesame savo vaiko viršininkai (nurodinėjantys ar sprendžiantys, ko jis turi mokytis, ką daryti ar kuo būti), tarnai (viską darantys už jį) ar laissez faire (pranc. – tebūnie) šalininkai (leidžiantys jam daryti, ką nori).

Esame savo vaikų vedliai.

Norime, kad vaikai jaustųsi įtraukti į namų gyvenimą. Norime, kad jie taptų savarankiški ir atsakingi. Norime, kad jie išmoktų prisidėti prie šeimos ir bendruomenės gerovės. Ir norime ugdyti jų meilę mokymuisi. Ir jie puikiai tai geba, jei tik suteikiame galimybių.

• Vedlys paruošia saugią fizinę ir psichologinę aplinką.
• Vedlys kartu su vaiku rengia susitarimus.
• Vedlys stebi vaiką ir siekia suprasti jo poreikius.
• Vedlys ugdo savarankiškumą ir atsakomybę.
• Vedlys skatina vaiką domėtis jį supančiu pasauliu.
• Vedlys puoselėja tarpusavio ryšį.
• Vedlys ugdo pasitikėjimą.
• Vedlys rodo pavyzdį.
• Vedlys neskubina.
• Vedlys gerbia, myli ir priima vaiką tokį, koks jis yra.
• Vedlys padeda vaikui tapti šeimos ir visuomenės nariu.

Daugybė atliktų tyrimų rodo, kad vaikai, kurie aktyviai įsitraukia į mokymosi procesą, dažniau tampa savarankiškomis, nepriklausomomis ir visą gyvenimą besimokančiomis asmenybėmis. Vaikai, kuriems rodoma pagarba, išmoksta gerbti save, kitus ir aplinką. Užuot primetant vaikams šeimos ar visuomenės lūkesčius, jiems leidžiama tapti savimi.

Norint išmokti atsisakyti visa apimančios kontrolės, prireiks praktikos. Atsitraukti ir įsikišti tik tada, kai vaikui tikrai reikia pagalbos. Leisti patirti visus jausmus ir, jei reikia, palaikyti – paglostyti nugarą arba vaikui nurimus padėti atitaisyti skriaudą. Duoti laiko įgūdžiams lavinti, pavyzdžiui, savarankiškai apsirengti, pasiruošti priešpiečių dėžutę, parašyti padėkos laišką arba susitaikyti su draugu.

Gali būti, kad teks įsikišti ir ramiai bei aiškiai nustatyti ribą, kad būtų užtikrintas visų saugumas. Parodyti, kad vaiko veiksmai ar žodžiai yra nemalonūs arba kelia skausmą, bet tai daryti ne piktai, o parodant, kaip mandagiai ir aiškiai nustatyti ribas.

Tam reikia kantrybės. Tai strategija, kuri duos rezultatų ilguoju laikotarpiu. Mes klojame pasitikėjimo ir ryšio pamatus, kad vaikas žinotų, jog gali pas mus ateiti net tada, kai jam nesiseka, kad mes jį mylėsime, kai elgesys bus ne pats geriausias, ir padėsime jam tapti savarankiškam, kad galėtų padėti sau, kitiems ir pasauliui.

Susidursime su prieštaringais vaikų auklėjimo principais: išlaikyti artumą ir kartu suteikti erdvės, skatinti domėjimąsi, bet leisti tyrinėti patiems, suteikti laisvę ir kartu nustatyti aiškias ribas ir atsakomybę, puoselėti saugų prieraišumą ir kartu paleisti.

Mūsų, kaip Montessori tėvų ar ugdytojų, vaidmuo – leisti vaikui natūraliai vystytis, kad jis optimaliai išnaudotų savo galimybes, ir padėti jam prisitaikyti prie šeimos ir visuomenės.

„Pedagogui svarbu nukreipti vaiką taip, kad jis pernelyg nejaustų jo buvimo. Jis turi būti visada pasirengęs suteikti reikiamą pagalbą, bet niekada netapti kliūtimi tarp vaiko ir jo patirties.“

—Dr. Maria Montessori, Dr. Montessori’s Own Handbook

Pranešimas spaudai.