Žmogus, kuris neturi ko prarasti, tampa dar pavojingesnis. Taip sako Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarz, kalbėdamas apie žmones, kurie po įkalinimo į laisvę išeina neturėdami jokios pilietybės, socialinių garantijų ir aiškios teisės gyventi šioje šalyje.

Šie žmonės – gimę Lietuvoje, bet neturintys jokios pilietybės. Jie pateko į įkalinimo įstaigas dar tarybiniais laikais, o Lietuvai atkūrus nepriklausomybę nepriklausomos Lietuvos dokumentų taip ir negavo, nes tuo metu buvo kalinami ir nesikreipė dėl pilietybės suteikimo.

„Tokiam žmogui geriau būti kalėjime – ten jis bent jau turi lovą, maisto ir vaistus“, – sako Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas Simonas Schwarz. Jo teigimu, šiandien Lietuvoje tokių žmonių yra bent kelios dešimtys, tačiau tikslaus skaičiaus nežino niekas.

Kasmet – keli nauji atvejai

Kai kurie žmonės Lietuvoje šiandien paleidžiami iš įkalinimo įstaigų be asmens dokumentų, be leidimo čia gyventi, be galimybės dirbti, gauti medicinos pagalbą ar pastogę.

Daugelį metų jiems būdavo išduodami nuolatiniai leidimai gyventi Lietuvoje, kurie leisdavo dirbti, gauti sveikatos priežiūrą, socialinę paramą. Tačiau pastaraisiais metais, ypač po migracijos krizės, požiūris pasikeitė – jų prašymai gauti leidimus atmetami, o jie patys įvardijami kaip pavojingi visuomenei, nors neturi jokių priemonių net gyventi oriai, o ką jau kalbėti apie integraciją.

„Jie buvo nuteisti, taip. Bet jei valstybė nusprendė, kad bausmę atlikus žmogus gali grįžti į visuomenę, tai kodėl paliekame jį be jokių galimybių?“, – klausia S. Schwarz.

Per metus atsiranda 2–3 nauji atvejai, kai žmogus į laisvę išleidžiamas be dokumentų. Ir kiekvienas iš jų susiduria su ta pačia problema: nėra leidimo – nėra galimybės gyventi. Tarnybos nesuteikia ar nepratęsia leidimo gyventi Lietuvoje, motyvuodamos praeities teistumais ir grėsme visuomenei, bei prašo išvykti iš Lietuvos. Tačiau neturint jokios pilietybės, tai neįmanoma, be to, šie žmonės yra užaugę Lietuvoje, kalbantys lietuviškai ir neturintys jokio kito ryšio su kita valstybe.

„Institucijos sako, kad nesaugu juos laikyti Lietuvoje. Bet palikti žmogų be jokio statuso – dar pavojingiau. Netekęs visko, žmogus gali griebtis nusikaltimo vien tam, kad išgyventų“, – pabrėžia S. Schwarz.

Vienintelis sprendimas – grįžti atgal į kalėjimą

Kad žmogus gautų bent laikiną vienerių metų leidimą gyventi Lietuvoje, reikia trijų mėnesių intensyvaus darbo, per kuriuos jie neturi teisės į jokią pagalbą. Vilniaus arkivyskupijos Carito darbuotojai bando padėti, lydi, tarpininkauja, tačiau laikinas leidimas – nėra išeitis.

„Kai žmogus alkanas, be dokumento, be vilties – jis tampa pavojingas. Tai nėra tik jų problema. Tai – mūsų visų saugumo klausimas“, – sako S. Schwarz.

Kiekvienas iš jų – žmogus, turintis teisę į orų gyvenimą. Tarp jų yra ir senyvo, ir dar darbingo amžiaus žmonių.

„Jie yra labiau apsaugoti kalėjime nei laisvėje. Kalėjime – aiškios taisyklės, sveikatos priežiūra, maitinimas. Išėję į laisvę jie paliekami vegetuoti. Tai ne tik jų, bet ir visuomenės saugumo problema“, – pabrėžia S. Schwarz.

Pasak jo, palikdami žmogų visiškai be nieko, mes ne apsaugome visuomenę, o rizikuojame sukurti pavojingą situaciją.

„Mums sako – šie žmonės pavojingi, todėl nesuteikiame leidimo gyventi Lietuvoje. Bet žmogus, kuris neturi ko prarasti, tampa dar pavojingesnis. Be dokumentų, be būsto, be galimybės legaliai gyventi – jis lieka visuomenės paraštėse. Ir tada jau geriau grįžti į kalėjimą“, – sako S. Schwarz.

Pranešimas spaudai.