Menas, peržengiantis tradicinių scenų ribas, vis dažniau ieško erdvių, kuriose jo poveikis tampa ne tik estetinis, bet ir egzistencinis. Balandžio viduryje Vilniuje pristatomas projektas „MIŠKE: M. K. Čiurlionio muzika, miško galia ir sveikata“ kviečia patirti muziką ir vaizdą ne kaip koncertą, o kaip tylų, jautrų buvimą su savimi.

Projektą kuria pianistas Darius Mažintas ir vizualaus meno kūrėjas Rimas Sakalauskas - du menininkai, kurių kūrybinis dialogas tampa šios iniciatyvos pagrindu. Jų kuriama patirtis skirta pacientams, medikams ir senjorams - žmonėms, kuriems kultūra dažnai lieka už kasdienybės ribų, tačiau gali tapti svarbia emocinės pusiausvyros atrama.

– Dariau, ar muzika ligoninėje iš tiesų gali veikti kitaip nei koncertų salėje?

– Taip, ir gal net stipriau. Ligoninėje žmogus yra jautresnis, labiau susitelkęs į esminius dalykus. Muzika čia nebekonkuruoja su išoriniu triukšmu - ji tampa artimu, beveik intymiu išgyvenimu. Kartais pakanka vieno garso, kad žmogus atsikvėptų, kad jo viduje atsirastų šiek tiek daugiau erdvės.

– Projektas pristatomas kaip patyriminis. Ką tai reiškia jūsų, kaip atlikėjo, požiūriu?

– Man svarbu, kad muzika nebūtų tik klausoma - ji turi būti išgyvenama. Šiame projekte nekuriame koncerto kaip įvykio - kuriame būseną. Erdvę, kurioje žmogus gali pabūti su savimi, be lūkesčio, be įtampos, be būtinybės „suprasti“. Kartais svarbiausia yra tiesiog būti.

– Projekto ašis - M. K. Čiurlionio simfoninė poema „Miške“. Kodėl būtent šis kūrinys?

– M. K. Čiurlionis man yra tylos kūrėjas. Jo muzikoje labai daug neišsakytų dalykų, kurie atsiveria tik tada, kai klausaisi ne ausimis, o vidumi. „Miške“ man yra ne tik gamtos vaizdinys - tai vidinis kraštovaizdis, tarsi vieta, kurioje gali susitikti su savimi be skubėjimo.

– Šiame projekte svarbi ir vizualinė dimensija. Kaip gimsta bendras jūsų ir Rimo Sakalausko darbas?

– Tai labai subtilus ir jautrus kūrybinis dialogas. Rimas savo darbuose remiasi M. K. Čiurlionio tapybos motyvais, juos interpretuoja ir meninėmis priemonėmis sukuria vizualinę erdvę, kuri papildo muziką. Tai nėra tiesiog vaizdo fonas - tai savarankiška meninė kalba, kuri kartu su muzika kuria vientisą, atmosferišką patirtį. Gimsta savotiška magiška erdvė, kurioje garsas ir vaizdas susilieja į vieną pojūtį.

– Tai jau ne pirmas jūsų projektas ligoninėse. Pernai pristatėte „Mažąjį princą“ Vilniaus vaikų ligoninėse. Kuo šis projektas skiriasi?

– „Mažasis princas“ buvo labiau istorija - su aiškiu pasakojimu ir tekstu. O „MIŠKE“ yra kitoks. Čia mažiau žodžių, daugiau muzikos ir tylos. Tai ne pasakojimas, o labiau būsena - kvietimas sustoti, nusiraminti ir pabūti su savimi. Man atrodo, kad šiandien žmonėms to labai trūksta.

– Jūsų veikloje dažnai kartojasi mintis, kad muzika neturi būti privilegija. Kodėl tai jums svarbu?

– Nes menas neturi būti uždaras. Jei muzika lieka tik koncertų salėse, ji praranda dalį savo prasmės. Man svarbu, kad ji pasiektų tuos, kurie patys negali jos pasiekti. Tokiose erdvėse muzika tampa ne atlikimu, o buvimu šalia. Kartais tai yra svarbiau nei pats kūrinys.

– Ko palinkėtumėte žmonėms, kurie patirs šį projektą?

– Nieko nesitikėti. Tiesiog leisti sau pabūti. Kartais svarbiausi dalykai nutinka tyliai - ir lieka su mumis ilgiau nei garsas.

Projektas „MIŠKE: M. K. Čiurlionio muzika, miško galia ir sveikata“ vyks balandžio 15 d. Nacionaliniame vėžio centre ir balandžio 16 d. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje. Renginiai nemokami.

Pranešimas spaudai.