Minint radijo Lietuvoje šimtmetį, dažniausiai prisimenama pirmąsias radijo transliacijas ir jų klausytojus. Tačiau kartu su profesionaliu radiju augo ir kita, mažiau matoma, bet ne mažiau įdomi, bendruomenė – radijo mėgėjai.

Ramutė ŠULČIENĖ

„Radijo mėgėjystė – gal kiek neįprastai skambantis, tačiau, ko gero, didingiausias XX a. technologinis hobis, net ir šiomis dienomis vienijantis milijonus bendraminčių visame pasaulyje“, – tvirtina fizinių mokslų daktaras, buvęs Lietuvos radijo mėgėjų draugijos prezidentas Simonas Kareiva.

Radijo mėgėjams suteikiama išskirtinė teisė į tam tikrus radijo (elektromagnetinių) bangų spektro ruožus – jie gali juos laisvai naudoti savo reikmėms. Tai gali būti ir paprasti pokalbiai radijo ryšiu, ir bendravimas telegrafu, signalų paieškos žaidimai gamtoje ar kitos su radiju susijusios sportinės veiklos, taip pat ryšio mezgimas su žmonėmis tolimuose pasaulio kraštuose.

Pirmieji ryšio entuziastai

Radijo mėgėjystė pasaulyje pradėjo formuotis XX a. pradžioje, kai pirmieji entuziastai eksperimentavo su radijo ryšiu, siekdami suprasti jo veikimo principus. Dar prieš atsirandant profesionalioms radijo stotims, būtent mėgėjai pirmieji užmezgė tarptautinį ryšį, tobulino siųstuvus ir antenas.

Lietuvoje radijo mėgėjai žinomi nuo ankstyvo tarpukario laikotarpio. Vienus pirmųjų bandymų su radijo siųstuvu 1918 m. Šiauliuose atliko Balys Talutis, kurio oficialus šaukinys buvo LY1X. Radijo mėgėjai buvo ir vieni pirmųjų 1926 m. pradėjusio veikti Lietuvos radijo klausytojų, dažnai naudoję pačių sukonstruotus imtuvus. Pradėjus transliacijas, klausytojai buvo raginami siųsti atsiliepimus apie girdimumą, o radijo mėgėjai tai darė ypač aktyviai. Vienas pirmųjų tokių liudijimų – panevėžiečio Vytauto Juknevičiaus laiškas, kuriame jis rašė: „1926 m. birželio 12 d. 19 val. užgirdau pirmą Kauno radijo stoties veikimą. [...] Kauno radijo stotį priimantį aparatą reguliuoju maždaug 2 000 metrų banga.“

Augant bendruomenei ir poreikiui koordinuoti veiklą, 1938 m. spalio 2 d. buvo įkurta Lietuvos radijo mėgėjų draugija – savarankiška, nepolitinė kultūrinė organizacija, vienijanti radijo entuziastus. Sovietmečiu radijo mėgėjų veikla buvo griežtai kontroliuojama, tačiau bendruomenė išliko, veikė per klubus ir techninio sporto organizacijas. 1988 m. gruodžio 6 d. draugija buvo atkurta ir iki šiol telkia Lietuvos radijo mėgėjų bendruomenę.

Domisi karaliai ir prezidentai

Dr. S. Kareiva atkreipia dėmesį, kad daugeliui šiuolaikinių žmonių radijo mėgėjystė skamba kaip nišinis ar net primirštas užsiėmimas, tačiau nepelnytai. Ši veikla, pasak pašnekovo, yra ne tik būdas gausinti žinias tiksliųjų, gamtos ir net socialinių mokslų srityse, bet ir išskirtinis, azartiškas užsiėmimas, žavėjęs ne vieną prezidentą, karalių, mokslininką ar išradėją.

„Štai Ispanijos karalius Jonas Karolis I buvo aktyvus radijo mėgėjas, dirbęs šaukiniu EA0JC. Stivas Vozniakas, vienas iš „Apple“ įkūrėjų, dar būdamas dešimties metų, gavo leidimą dirbti eteryje šaukiniu WV6VLY. Būtent šis hobis paskatino jo susidomėjimą elektronika ir lėmė tolesnį kelią. Nė vienas astronautas nepakyla į Tarptautinę kosminę stotį neturėdamas bent minimalių radijo mėgėjystės žinių ir asmeninio šaukinio. Mėgėjišką radijo ryšį yra išbandžiusi ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ji bendravo per vieną pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“, naudodama šaukinį LY5N, tiesa, dar prieš jam pakylant į orbitą“, – pasakoja dr. S. Kareiva, prisidėjęs prie vieno pirmųjų lietuviškų palydovų „LituanicaSAT-1“ kūrimo.

Duris atveria leidimas

Daugelis mūsų kasdien klausomės radijo, pavyzdžiui, vairuodami automobilį. Tačiau vien to nepakanka vadintis radijo mėgėju. „Šiuo atveju „mėgėjas“ žymi žmogų, kuris laisvalaikiu, vedamas smalsumo, noro suprasti ir eksperimentuoti, užsiima radijo ryšio technologijomis. Kitaip nei profesionalai, šias technologijas naudojantys darbe ir iš to uždirbantys, radijo mėgėjai tai daro savo malonumui“, – paaiškina dr. S. Kareiva.

Tiesa, vien entuziazmo čia neužtenka. Kaip teigia pašnekovas, norint patekti į eterį, reikia įveikti šiokį tokį mokymosi kalniuką – prisiminti fizikos pagrindus ir įgyti papildomų žinių. Tik tuomet galima gauti vadinamąjį radijo vairuotojo pažymėjimą – leidimą ir šaukinį, kuriuos išduoda Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba. Neturint šio leidimo, galimybės – labai ribotos: liekama siaurame, civilinėms reikmėms skirtame ir beveik nereguliuojamame dažnių ruože.

Gavus leidimą, atsiveria kur kas didesnės galimybės. „Leidimas suteikia teisę dirbti įvairiuose radijo bangų diapazonuose, kur galima užsiimti beveik bet kokia veikla, – dėsto dr. S. Kareiva. – Vienintelės aiškiai draudžiamos temos – politika, religija ir komercija. Visa kita – nuo paprasto pokalbio su kaimynu iki sudėtingų technologinių eksperimentų – yra leidžiama, toleruojama ir net skatinama tiek bendruomenės, tiek prižiūrinčių institucijų. Beje, radijo mėgėjai visomis ryšio technologijomis, pradedant mikrofonu ir baigiant radijo siųstuvo antena, turi pasirūpinti patys.“

(Ne)rašytos bendravimo taisyklės

Ilgametis radijo mėgėjas pabrėžia, kad radijo mėgėjų eteryje svarbiausia – pagarbus bendravimas, todėl konfliktus dažniausiai keliančios temos, tokios kaip politika ar religija, yra įtrauktos ir į veiklos taisykles.
„Jeigu radijo mėgėjas eteryje aptarinėja šias temas, paprastai jis yra ignoruojamas – laikoma, kad jis pažeidžia taisykles ir naudoja savo leidimą ne pagal paskirtį. Vis dėlto etika eteryje išlieka kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Panašiai yra ir dėl ryšių su operatoriais iš teroristinėmis paskelbtų, izoliuotų šalių, tokių kaip Rusija, Šiaurės Korėja ar Baltarusija. Nors formalaus draudimo nėra, dalis bendruomenės renkasi savotišką tylų protestą – į tokius kvietimus tiesiog neatsakome“, – tvirtina pašnekovas.

Svarbus kritiniu metu

Dr. S. Kareiva pabrėžia, kad mėgėjiško radijo ryšio išskirtinumas atsiskleidžia būtent tada, kai kitos komunikacijos priemonės sutrinka. „Kaip ir anksčiau, taip ir dabar krizių ar konfliktų metu mėgėjiškas radijo ryšys išlieka savarankiškas ir autonomiškas, – aiškina radijo mėgėjas. – Pavyzdžiui, 1991 m. sausio 13-osios naktį tik dėl mėgėjiško radijo ryšio pavyko perduoti esminę informaciją apie krizę ir žudynes Lietuvoje Jungtinių Amerikos Valstijų Atstovų Rūmams ir taip žinios pasiekė tuometę Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento administraciją. Lietuva atsilaikė, nes, pasak prof. Vytauto Landsbergio, „pakėlus ragelį mane visada sujungdavo su tuo, kuo reikia, – ir su Rytais, ir su Vakarais“.“

Pašnekovo teigimu, ši reikšmė niekur nedingo ir šiandien. Sutrikus mobiliajam ryšiui ar internetui, radijo mėgėjų stotys gali tapti vienu iš nedaugelio veikiančių informacijos kanalų. Tokiais atvejais gebėjimas greitai gauti ir perduoti žinias tampa ne tik technologiniu pranašumu, bet ir strategiškai svarbiu veiksniu.

Eterio šurmulys

Radijo mėgėjų eteris nuolat kupinas signalų ir pokalbių. Kaip pasakoja dr. S. Kareiva, beveik kiekvieną dieną ir tikrai kiekvieną savaitgalį mėgėjiško radijo dažnių diapazonai būna pripildyti radijo varžybų ir įvairių kultūrinių programų skambesio. Vieniems radijo varžybos yra būdas įvertinti savo galimybes, kitiems – proga užmegzti ryšį su tik varžybų metu dirbančiomis stotimis.

Dauguma mėgėjiškų radijo varžybų vyksta pagal panašų principą: dalyviai per nustatytą laiką bando užmegzti ryšį su kuo daugiau operatorių. Kiekvienas toks kontaktas suteikia taškų. Jų skaičius priklauso nuo taisyklių – daugiau taškų gali būti skiriama už ryšį su tam tikromis šalimis ar regionais, o kartais papildomai vertinama, kai su ta pačia stotimi susisiekiama skirtingais dažniais. Pavyzdžiui, lietuviškose varžybose „Vytautas Magnus Trophy“ skaičiuojami ryšiai tiek trumpųjų, tiek ultratrumpųjų bangų diapazonuose. Visi ryšiai fiksuojami žurnale, o galutinį rezultatą lemia jų skaičius ir tikslumas.

Pasak pašnekovo, ne tokiems sportiškiems radijo mėgėjams apstu kultūrinių ir skatinamųjų mėgėjiškų radijo programų. Jų visų esmė – paprasta: radijo mėgėjai dirba iš tam tikrų išskirtinių vietų, o kiti, užmezgę su jais ryšį, renka taškus ar diplomus. Pavyzdžiui, jei radijo mėgėjas su nešiojamąja įranga dirba ant Kultūros vertybių registre esančio piliakalnio, užmezgus su juo ryšį galima gauti „Lithuanian Hill Forts Award“ diplomą. Panašiu principu paremtos ir kitos programos – ryšiai užmezgami iš pilių, nacionalinių parkų, rezervatų ar net pagal Lietuvos žemėlapio kvadratus („Worked All Lithuania“). Net 54 Lietuvos parkai yra įtraukti į tarptautinę „Parks on the Air“ programą, todėl iš tokių vietų sklindantys signalai sulaukia ir užsienio radijo mėgėjų dėmesio.

Džiugina tolimi signalai

Vienas iš radijo mėgėjų džiaugsmų – užmegzti ryšį su kolega kitame pasaulio krašte. Dr. S. Kareivos teigimu, susisiekti su tolimais pašnekovais radijo ryšiu gali atrodyti sudėtinga, tačiau iš tiesų tai leidžia pati gamta. „Trumposios radijo bangos gali atsispindėti nuo aukštai esančio atmosferos sluoksnio – jonosferos, o kartais ir nuo vandens paviršiaus, todėl signalas gali nukeliauti labai didelius atstumus. Dėl to kartais užjūrio korespondentų signalas skamba ne prasčiau negu kaimyno iš gretimos gyvenvietės. Banguojant jonosferai, šis reiškinys suteikia dar daugiau azarto: vieną minutę eteryje – tyla, o kiek vėliau pasigirsta atsakas iš kito žemyno. Suprasti įvairių diapazonų radijo bangų sklidimo specifiką yra viena iš radijo mėgėjystės disciplinų. Šios žinios pasižymi ir praktiniu pritaikymu, pavyzdžiui, praverčia namuose nustatant optimalią vietą „WiFi“ ryšio stotelei sumontuoti“, – šypsosi ilgametis radijo mėgėjas.

Pasak dr. S. Kareivos, reguliuojančios institucijos šį radijo ryšio nepastovumą pastebėjo jau prieš beveik šimtą metų. Štai taip radijo mėgėjams ir atiteko nenuspėjami, nuolat kintantys radijo bangų diapazonai, kurie buvo komerciškai nepritaikomi, netgi vadinami magiškais (pavyzdžiui, 50 MHz). Tiesa, radijo mėgėjams toks nepastovumas tapo ne trūkumu, o viena įdomiausių šio hobio dalių.

Sava kalba ir kodai

Kad ir kokia veikla eteryje užsiimtų radijo mėgėjas, jį visada galima atpažinti pagal šaukinį – kiekvienas leidimą dirbti eteryje turintis asmuo savo šaukinį pakartoja kas kelias minutes. Dr. S. Kareiva aiškina, kad šaukiniai sudaromi pagal panašius principus kaip orlaivių: prie šalies kodo pridedamas skaičius ir raidės. Pavyzdžiui, jo šaukinyje LY2EN raidės LY žymi Lietuvą (Tarptautinės telekomunikacijų sąjungos suteiktas kodas), skaičius nurodo, kad stotis – mėgėjiška, o paskutinės raidės yra unikalus operatoriaus identifikatorius. Tiesa, būna ir išimčių – specialūs šaukiniai gali būti suteikiami progoms ar renginiams, kai kurie patyrę operatoriai turi trumpesnius, vadinamuosius prestižinius, šaukinius. Pagrindinė taisyklė ta, kad šaukinys pasaulyje negali kartotis.

Svarbi radijo mėgėjų veiklos dalis – pats ryšio užmezgimas, vadinamas QSO, ir jo patvirtinimas, vadinamas QSL. „Todėl sakome: „Gavau QSL iš Naujosios Zelandijos.“ Ir tai – rimtas pasiekimas, – dėsto dr. S. Kareiva. – QSL gali būti ir atvirukas su autografu, ir elektroninis dokumentas, kuris patvirtina, kad ryšys tarp dviejų radijo mėgėjų tikrai įvyko. Popierinius atvirukus daugeliui labai smagu kolekcionuoti, kita vertus, elektroninis patvirtinimas yra paprastesnė, greitesnė procedūra. Lietuvos radijo mėgėjų draugija per metus apdoroja apie 150 kilogramų popierinių QSL atvirukų, t. y. ryšio patvirtinimo kortelių.“

Pašnekovo teigimu, norint efektyviai bendrauti eteryje, naudojami ir kitokie trumpiniai bei kodai. Daug jų pasiskolinta iš aviacijos ir jūrininkystės, kitaip dar žinomų kaip Q kodai. Pavyzdžiui, QRZ? reiškia „kas mane kviečia?“, QRT – „stotis išjungta“, QSY – „keiskite dažnį“. Taip pat vartojamos skaitinės santrumpos: 59 reiškia „sveiki“, 88 – „myliu“, o 73 – „viso geriausio“.

Kiekvienam prieinamas hobis

Dr. S. Kareiva pabrėžia, kad užsiimti radijo mėgėjyste galima pradėti turint ir visai nedidelį biudžetą – vos keliolika eurų. Tačiau galimybės čia atsiveria gerokai didesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Be įprasto balso ryšio, mėgėjai klausosi radijo palydovų signalų, stebi aviacijos ar kitų viešųjų tarnybų komunikaciją, eksperimentuoja su įvairiomis technologijomis – nuo lėtos skleistinės televizijos imtuvų iki netgi radijo teleskopų.

Šios kryptys – tik kelios iš šimtų galimų. Dauguma jų žadina smalsumą, gerina techninius įgūdžius ir skatina praktinį pažinimą, neretai – ir laiką leisti gamtoje. Radijo mėgėjai net turi savitą orientavimosi sporto šaką, vadinamą lapių medžiokle. Čia vietoj kompaso naudojamas radijo imtuvas, padedantis aptikti paslėptą signalą.

„Lietuvoje ši bendruomenė dar nėra labai gausi – šiuo metu skaičiuojama apie tūkstantį licencijuotų radijo mėgėjų. Išsivysčiusiose šalyse radijo mėgėjų skaičius visuomenėje yra labai neblogas rodiklis, iš dalies indikuojantis technologinį raštingumą ir gebėjimą technologijas pasitelkti ne tik pramogai, bet ir asmeniniam tobulėjimui. Preliminariais skaičiavimais, radijo mėgėjų skaičius Europoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Japonijoje yra nusistovėjęs ties 0,1 proc., t. y. maždaug vienas asmuo iš 1 000. Lietuvoje nestokojame nei technologijų, nei infrastruktūros, todėl erdvės šiai bendruomenei augti tikrai yra“, – prisijungti prie radijo mėgėjų bendruomenės kviečia dr. S. Kareiva.

Projektą „Radijas kalba Lietuvai ir pasauliui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 8000 Eur.