Zarasų krašto muziejaus padalinyje – Kraštiečių muziejuje / Šarūno Saukos ir Nomedos Saukienės galerijoje – atidaroma nauja Šarūno Saukos darbų paroda iš privačios jo sesers kolekcijos. Lankytojai išvys skirtingų laikotarpių kūrinius – nuo studijų metų darbų iki vėlesnės tapybos, didelė dalis jų iki šiol nebuvo eksponuota. Naujoji paroda atidaroma galerijos trejų metų sukakties proga.

Pasak Šarūno Saukos, mintis surengti naują ekspoziciją kilo iš noro lankytojams parodyti daugiau nei nuolatinę galerijos ekspoziciją.

„Yra pastovi ekspozicija ir man graužia sąžinė, kad žmonėms tenka tą patį žiūrėti“, – sako menininkas.

Parodoje eksponuojami darbai saugomi privačioje menininko sesers kolekcijoje. Pasak Š. Saukos, jokios iš anksto formuotos koncepcijos ar atrankos principo čia nebuvo – darbai buvo dovanojami natūraliai, per ilgą laiką.

„Darbai ten visokie, kaip balta mišrainė“, – parodos charakterį apibūdina autorius.

Ekspozicijoje greta vėlesnių darbų pristatomi ir ankstyvieji 1979–1985 metų, tarp jų – ir studijų laikų – kūriniai, leidžiantys pažvelgti į dar tik besiformuojančią menininko kūrybą.

Parodos kuratorė Monika Saukaitė sako, kad paveikslai labai skirtingi, apimantys platų laikotarpį ir nesusieti bendros idėjos ar temos, tačiau priduria, kad bandant juos matyti kaip visumą „apima keistas jausmas, lyg vienu metu gyventum skirtinguose gyvenimo tarpsniuose“.

Ankstyvieji darbai

Iki šiol viešai beveik nerodyti darbai lankytojams suteiks retą galimybę pamatyti mažiau pažįstamą, nevienalytį ir skirtingų laikotarpių Šarūno Saukos kūrybos pjūvį.

Ankstyvieji parodoje eksponuojami darbai skiriasi nuo plačiajai publikai geriau pažįstamos vėlyvesnės Šarūno Saukos tapybos, tačiau, pasak paties menininko, skirtumai pirmiausia susiję ne su stiliais ar etapais, o su santykiu su laiku ir amžiumi.

„Buvau trisdešimties ir tapiau lyg būdamas septyniasdešimties, o dabar, būdamas septyniasdešimties, tapau kaip trisdešimties. Tuo jie skirias“, – sako Š. Sauka.

Šiuose darbuose galima pamatyti besiformuojančius motyvus ir temas, kurios vėliau taps neatsiejama Saukos kūrybos dalimi – žmogaus figūrą, kūniškumą, įtampą tarp grotesko ir trapumo, dramatiškas, tačiau kartu ir ironiškas būsenas.

Paklaustas apie studijų metais sukurtus kūrinius, autorius save tuo metu apibūdina trumpai: „Jaunas ir durnas.“

Apie asmeninį sluoksnį

Parodą taip pat lydi specialiai jai parašytas itin asmeniškas Šarūno Saukos tekstas apie atmintį, laiką ir santykį su seserimi, kurios kolekcijoje šie darbai buvo saugomi daugelį metų. Vis dėlto pats menininkas vengia šiai parodai suteikti didelę simbolinę ar konceptualią reikšmę.

„Sesuo yra mano artimiausias žmogus. Didelės koncepcijos čia nėra“, – sako jis.

Parodą lydinčiame tekste Š. Sauka seserį vadina „vieninteliu ryšiu su vaikiška praeitim“ ir prisimena trumpus, fragmentiškus vaikystės epizodus – „Sėdim su Aušrute ant palangės Savičiaus gatvėj“, „Sėdim ant įšilusių akmenų tetos Ancės vienkiemy“.

Kaip ir pati paroda, tekstas nesiekia nuosekliai pasakoti ar aiškinti – veikiau leidžia trumpam priartėti prie asmeninės atminties nuotrupų.

Dėkodama kolekcijos savininkams, sutikusiems trumpam „paskolinti galerijai savo namų sienas“, parodos kuratorė Monika Saukaitė sako, kad ši ekspozicija ypatinga tuo, kad leidžia trumpam patekti į privačią erdvę, kurioje šie darbai gyveno daugelį metų.

„Paveikslus sieja kone nematomas saitas – tai, kad jie jau daugelį metų gyvena vienuose namuose, ir todėl, galbūt, kaip ir žmonės, gyvenantys drauge, kažkuo supanašėja“, – sako ji.

Kuratorės teigimu, labai skirtingi kūriniai kartu kuria savotišką vidinę kelionę – nuo vaikystės prisiminimų ir tolimų pasakų kraštų iki sapniškų erdvių, „fantastinių pilių iš prisiminimų griuvėsių“ bei gyvenimo pradžios ar pabaigos nuojautų.

Pranešimas spaudai.