Bet dar grįžkime prie Oninių – įsirpusios vasaros šventės, po kurios – dienos trumpyn, darbų mažyn, paprastai baigta būna ir rugiapjūtė. Šiemet gal kiek užsitęs – gamta vėluoja. Ne be prasmės ir šv. Ona įvardinta kaip Duonos Ponia. Juk kai naujo derliaus javai nukulti, šviežią duonelę galima kepti iš šiųmečių grūdų. Knygoje „Tautos metai“ etnologas Libertas Klimka rašo: „Nupjauti rugius stengdavosi iki liepos 26-osios, Oninių, o rugiapjūtę baigdavo apeigomis.

Palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jų pindavo jievarą – kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmenuku tarytum laimindami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegul kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“ Rugiapjūtė senovėje buvo pats svarbiausias ūkio darbas, nuo kurio sėkmės priklausydavo, ar šeima turės duonos. Geresniems orams nusistovėjus, šeimininkas eidavo prie rugių lauko ir kepure braukdavo per varpas. Pribyrės ten kiek grūdų – jau laikas ruoštis pjūčiai: ,,Biški prazevosi – tai jau prigrius tų rugelių, su tuščiom varpom namo važiuosi.“ Tik senolių išmintis pataria neskubėti, palaukti mėnulio pilnaties. Antraip varpos bus ,,prisimerkusios“ ir blogai kulsis.

O jau duonos kepimas – motinų rūpestis. Todėl moteris ir buvo sutapatinta su šv. Ona: ,,Šv. Ona – tai visų moma. Duoda duonos ir smetonos.“ Mat, kaip aiškino senoliai, jau į klojimą suvežus duoną, ant rugienų kaimas paleisdavo ganyti galvijus. Karvės ganosi ir po to duoda daug riebaus pieno, taigi yra ir smetonos. Yra ir dar gražesnis pasakymas apie šv. Oną: „Oninės – duonos raugo kvapas duonkubilyje, brandžių varpų vainikas garbingiausioj pirkios kerčioj – nuo rugiapjūtės iki rugiapjūtės garuojanti šviežia duona ant stalo.“ O kai juoda duona ant stalo – badas ir nelaimės visada namus aplenks.

Nuo minties apie tai, kokia svarbi duona ir kaip ją reikia gerbti, savo edukacinę programą „Duonos kelias iki stalo“ Prienų krašto muziejuje pradeda ir edukatorė Emilija Petrauskaitė. Sako, kad išgirsti visą duonos kelią ir išsikepti mažytį ruginės duonos kepaliuką žmonėms labai patinka, bet jai pačiai labiausiai patinka, kad dauguma edukacijos svečių pagaliau suvokia, koks sunkus darbas – užauginti ir iškepti duoną, tad ir gerbti ją pradeda kur kas labiau. „Turbūt tai ir yra svarbiausias mūsų tikslas: išmokyti pagarbos ir suvokimo, kad duona – mūsų kraujyje, ji mūsų tapatybė, tokia lietuviška ir išskirtinė tik viena. Daug, ypač vaikams, kalbu apie tai, kad duona šventa, jos negalima mėtyti. Net kai tešlos gabaliukas nukrenta ant žemės, mes ją metame į ugnį, aukojame Gabijai ir atsiprašome“, – sako Emilija, kai pokalbio įsitaisome muziejaus erdvėje visai šalia krosnies ir duonai kepti reikalingų įrankių: duonkubilio ir ližių.

Aplinka muziejuje iš tiesų grąžinanti į praeitį, į prosenelių namus. Net karštą dieną čia vėsu, o užkūrus krosnį tampa jauku ir šilta. „Duonai reikia šilumos ir meilės. Ruginių miltų tešlą su raugu, laukdami edukacijos, užminkome iš vakaro, kad kai sugužės lankytojai, ji būtų jau išrūgusi. Krosnį irgi gerai iškūrename. Anksčiau kūrenome alksninėmis, o dabar beržinėmis malkomis. Visi drauge stengiamės elgtis kaip senovėje: netriukšmaujame, nesipešame, garsiai nekalbame – duonai reikia tylos, o jei triukšmausime, žarijos ims pavyzdį ir semiamos neklausys mūsų – kris ant aslos. Tuomet galvodami, kad į duonelę reikia įdėti vien tik geras mintis, visi pasigaminame savo kepaliukus ir būtinai pažymime juos savo ženklu, kad iškeptus atskirtume.

Su skujine – pirmamečių pušų ūglių šluotele išvalome duonkepę, kad neliktų žarijų ir pelenų, ir šauname duonelę. Negalima duonos šauti į pečių ir išsižiojus – išsižios ir pati duonelė. Kadangi kepaliukai nėra dideli, kepame apie valandą. Dideliems duonos kepalams iškepti reikėtų apie 3–4 valandų. Krosnyje yra 300 °C temperatūra, ji pamažu vėsta, o duonelė kepa. Tuo metu ir kalbame apie visą duonelės kelią – nuo pasėjimo iki pašovimo į krosnį“, – pasakoja Emilija. Čia pat išsikalbame, kad duonos kelio edukacija muziejuje – pati populiariausia, ji yra ir sudedamoji Joninių papročių bei Kūčių edukacijų dalis, kuriose naudojama tik muziejuje kepta duona. Kartais muziejininkėms duonos tenka iškepti ir miesto svečiams, o kartais net garbiausi svečiai, lydimi savivaldybės atstovų, tampa edukacijų dalyviais.

Duonos edukacijoje muziejuje gali dalyvauti 15–30 žmonių, jos prasideda nuo rudens ir trunka beveik iki Joninių. Išvažiuojamųjų duonos edukacijų muziejus nedaro. Išskyrus „Duonos ir ugnies“ festivalį, kuris Prienuose tampa jau tradicinis ir švenčiamas rugpjūčio pabaigoje. Tuomet muziejininkės susirenka visus duonelės kelio įrankius, įsirengia ekspoziciją ir rodo visą duonos kelią nuo grūdo iki stalo. Norinčiųjų išbandyti kūlimą spragilu ar malimą girnomis netrūkta. Muziejuje vykstančiose duonos edukacijose šiandien tiek žmonės, tiek progos labai įvairios. Jos populiarios labai plačiai: nuo darželinukų iki senjorų, nuo gimtadienių iki mergvakarių, nuo prieniškių iki užsieniečių miesto svečių ir studentų. „Beje, įdomus faktas: užsieniečius labiausiai nustebina tai, kokia mūsų juoda duona sunki. Pripratę prie šviesių mielinių duonų, čia jie ragauja visiškai kitokį produktą, lietuvišką ir ekologišką. Net mūsų ingredientų pavadinimuose nerasite nė vienos E – raidės, kuria žymimi konservantai. Tai miltai, cukrus, druska, vanduo, kmynai. Ar ne simboliška?!“ – pasidžiaugia Emilija ir suskuba pridurti, kad jai smagu tai, kad duoną po edukacijų kur kas labiau pradeda vertinti vaikai. Pasirodo, edukacijoje jie pagaliau supranta, kiek laiko užtrunkama ją pagaminti, ir net mokyklose jau kur kas pagarbiau su duona elgiasi.

Beje, pati edukatorė prisipažino, kad jai pačiai taip pat labiausiai patinka juoda duona. O su svogūnėliu ir lašinukais arba su medumi ir varškės sūriu – tai iš viso pasaka. Kas ragavo, žino, kad Prienų muziejaus duona iš tiesų puiki, tačiau iškepti tokią galima tik krosnyje. Juk gerai duonai neužtenka tik tešlos, reikia ir aplinkos, o svarbiausia – tinkamos temperatūros. Muziejus neslepia savo juodos duonos recepto, o štai raugo nedalija – pagal senovės papročius dalytis raugu galima tik tarp giminių, nes kitaip duonelė išeis iš namų. Emilija šypsosi: reikalas patikrintas. Ir dar priduria, kad tikint visais prietarais tiesiog smagiau gyventi, nes tuomet gyvenimas ima ir nusidažo visomis spalvomis. O kuo spalvų daugiau, tuo gyventi smagiau. „Ir dar svarbu tikėti neapsimestinai, o iš tiesų, nes tik tuomet drauge su tavimi patikės ir kiti. Vaikai apskritai kaip lakmuso popierėliai – viską mato, supranta ir jaučia bet kokį nenuoširdumą. Edukacijose tai ypač svarbu“, – kalba pašnekovė ir priduria, kad neišskirtų nė vienos edukacijos kaip jai svarbesnės – visose jose stengiasi atiduoti visą save, dalytis tuo, ką turi, tik nuoširdžiai ir su meile.

Beje, už duonos edukacijų sėkmę ir populiarumą Emilija nepamiršta padėkoti savo pirmtakei muziejininkei jau a. a. Anelei Razmislavičienei, kuri surinko, susistemino ir parengė visą edukacijos istorinę medžiagą, ištobulino šimtametės ruginės duonos receptą, kuris naudojamas iki šiol. Dar įdomiau tai, kad Anelės duona iki šiol kvepia ne tik muziejus – jau beveik dvidešimt metų duonelę pagal savo receptą kepa muziejininkės dukra Akvilė Sadauskienė. Tiesa, pagal receptą, pritaikytą kepti ir orkaitėje, taigi kiek kitokį – pačios moters ištobulintą ir tinkantį miesto sąlygomis. Gal pavyktų ir mums?

„Vaikystėje namai kepama duona nekvepėjo – buvo sovietmetis, duoną pirkdavome. Tradicinė ruginė duona į mūsų namus sugrįžo tuomet, kai mano mama amžinatilsį Anelė Razmislavičienė turbūt viena pirmųjų Lietuvoje parengė edukacinę programą apie duonos kepimą Prienų krašto muziejuje. Retsykiais nuo edukacijų likdavo suraikytos duonos, ji parkeliaudavo namo ir tekdavo paragauti. Kai 2009 m. duoną sugalvojau kepti pati, iš pirmo karto nieko neišėjo, duona buvo kaip plyta, bet noras kepti nepraėjo, ir kantriai pradėjau ieškoti savo receptūros. Galiausiai pati pasigaminau savo raugą ir išsikepiau duonos.

Be to, niekada nepamirštu vienos tiesos: jei namuose šalta ir nejauku, tai ir duona nekils. Ir tai gryna teisybė: jei man šalta, lauke šalta, tai duonelės kilimui – stop. Niuansų labai daug, ir nereikia tikėtis, kad duona visą laiką tobulai pavyks, ji – gyvas organizmas. Nuo to laiko duoną kepu beveik nuolatos, ypač prieš šventes, – šeima priprato, draugus vaišinu, lauktuvių įdedu. Man duona turi būti ruginė, bemielė, ne per saldi. Ir dar – skalsi. Jei suvalgai 4 riekes duonos ir jautiesi, kad pilvas neprikištas, tai kokia čia duona. Dalijuosi ir raugu, bet tik su gerais draugais. O štai recepto niekam negailiu, tik rezultato nežadu. Nes duonai kepti reikia ir laiko, ir kantrybės, ir pajautimo“, – kalba Akvilė.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.