Bendruomeniškumas dažnai skamba kaip kai kas didelio ir rimto, bet iš tiesų jis prasideda nuo paprastų dalykų – pasisveikinimo, trumpo pokalbio ar bendro sprendimo, kaip sutvarkyti aplinką. Iš šių mažų ryšių pamažu gimsta didesni dalykai: pasitikėjimas, saugumo pojūtis ir net visuomenės stiprumas.

Ramutė ŠULČIENĖ

„Bendruomeniškumas yra ne tik graži idėja, bet ir reali jėga, kuri stiprina visuomenę“, – neabejoja Pilietinės visuomenės instituto direktorė ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Pašnekovė bendruomeniškumą apibūdina kaip vieną pamatinių visuomenės sluoksnių – tarsi pagrindą, ant kurio formuojasi aktyvi, įsitraukusi visuomenė. „Bendruomeniškumas formuojasi artimiausioje aplinkoje – šeimoje, kaimynystėje, tarp bendrų interesų turinčių žmonių – ir iš ten plečiasi tolyn. Galime tai įsivaizduoti kaip socialinius ratus: pirmiausia gaubia mažas artimų žmonių ratas, bet palaipsniui didėja ir apima vis daugiau ryšių – bendruomenes, miestą, visuomenę, galiausiai visą valstybę. Kuo stipresni tie pirmieji ryšiai, kuo daugiau ryšių tarp skirtingų pirmųjų ratų, t. y. pirminių bendruomenių, tuo lengviau formuojasi platesnis bendruomeniškumas. Galiausiai mažos bendruomenės, jungdamosi tarpusavyje, kuria tinklus. Šie tinklai stiprina visuomenę kaip visumą: kuo jie tankesni, tuo tvirtesnė tampa visuomenė“, – dėsto mokslininkė.

Nuo kaimynų iki valstybės

Lietuvoje bendruomeniškumas vis dar dažnai suprantamas kaip vietos bendruomenių veikla, t. y. kaip miestų ar gyvenamųjų rajonų gyventojų susibūrimai, siekiant imtis iniciatyvų, įgyvendinti projektus ar tiesiog telkti žmones bendram veikimui. Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė siūlo pažvelgti į šį reiškinį plačiau – kaip į santykį su visa visuomene ar net valstybe. „Galime kalbėti apie bendruomeniškumą ir kaip apie mūsų, kaip piliečių, ryšį su visuomene. Čia svarbus ne tik fizinis buvimas, bet ir vidinis jausmas – ar žmogus mato save kaip visumos dalį, ar jaučia ryšį su kitais ir yra linkęs jį palaikyti. Dera pabrėžti, kad vien priklausymas tam tikrai grupei nelemia, jog egzistuoja bendruomeniškumas. Esminis klausimas – ar patys žmonės tą grupę suvokia kaip kai ką daugiau nei formalų ar atsitiktinį susibūrimą? Tik tada, kai atsiranda ryšys, tapatinimasis ir jausmas, kad tai yra „mes“, galima kalbėti apie bendruomenę“, – teigia mokslininkė.

Pasak pašnekovės, galime tai matyti kalbėdami apie daugiabučių savininkų bendrijas. Vienur kaimynai gyvena šalia vieni kitų, bet lieka svetimi – bendravimas apsiriboja būtinybe pasisveikinti ar susitarti dėl bendrų reikalų. Kitur atsiranda visai kitoks santykis: žmonės bendrauja laisvalaikiu, padeda vieni kitiems, junta atsakomybę už bendrą aplinką. Šis skirtumas, mokslininkės teigimu, ir parodo bendruomeniškumo buvimą ar nebuvimą – ne tai, kad žmonės gyvena vienoje vietoje ar priklauso tai pačiai grupei, o tai, kiek jie patys nori kurti ryšį ir jį palaikyti.

Veikia kartu kas ketvirtas

Ar bendruomeniškumą galima išmatuoti? Ar tai – tik jausmas, ar vis dėlto egzistuoja konkretūs duomenys? Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė atkreipia dėmesį, kad tyrimų yra atlikta, tačiau dažniausiai vertinamas ne pats jausmas, o žmonių elgesys.

Vienas svarbiausių tokių tyrimų mūsų šalyje – Pilietinės galios indeksas. Jame bendruomeniškumas nėra įvardijamas tiesiogiai, bet atsiskleidžia per žmonių dalyvavimą įvairiose veiklose. Tarp jų vertinamas ir įsitraukimas į vietos bendruomenes. Šie skaičiai leidžia kalbėti apie bendruomeniškumą ne tik kaip apie abstraktų reiškinį, bet ir kaip apie realiai išmatuojamą dalyką. „Mes tiriame žmonių dalyvavimą vietos bendruomenių veikloje. Šis rodiklis stebimas nuo 2007 m. ir leidžia matyti gana aiškią tendenciją: dalyvavimas vietos bendruomenių veikloje išlieka viena dažniausių pilietinių veiklų Lietuvoje. Kitos dvi dažniausios veiklos – aukojimas labdarai ir dalyvavimas aplinkos tvarkymo akcijose.

Visos jos turi bendrą bruožą: skatina žmones veikti kartu ir išeiti iš individualaus gyvenimo ribų“, – pabrėžia pašnekovė. Praėjusių metų duomenys rodo, kad į vietos bendruomenių veiklą įsitraukia maždaug kas ketvirtas Lietuvos gyventojas.

Duomenys taip pat rodo, kad bendruomeniškumas mūsų šalyje kinta – priklauso nuo situacijos. Tai ypač išryškėjo per pandemiją. Pirmaisiais jos metais buvo fiksuotas didžiausias per stebėjimo istoriją gyventojų įsitraukimas į bendruomenių veiklą – apie 39 proc. (įprastai įsitraukia maždaug ketvirtadalis visuomenės). Pasak dr. I. Petronytės-Urbonavičienės, tai nėra atsitiktinumas – krizės metu bendruomenės tampa mobilizacijos taškais, žmonės aktyviau jungiasi ir ieško būdų spręsti problemas.

Bendromis jėgomis – lengviau

Bendruomeniškumo nauda visuomenei ne visada lengvai pamatuojama skaičiais, tačiau tam tikrų sąsajų vis dėlto randama. Vienas iš bandymų tą naudą įvertinti – savanorystės ekonominė išraiška. Pagal įvairius skaičiavimus, savanorystė Lietuvoje sukuria apie 0,5–1,5 proc. bendrojo vidaus produkto. Taigi savanoriškas darbas prisideda prie ekonomikos panašiai kaip kai kurios nedidelės ūkio šakos. Vis dėlto, dr. I. Petronytės-Urbonavičienės teigimu, didžioji bendruomeniškumo nauda nėra piniginė. Tai – ir kasdienio gyvenimo palengvinimas, ir galimybė spręsti problemas efektyviau.

„Kai žmonės veikia kartu, jie gali pasiekti tai, kas pavieniui būtų per sudėtinga ar per brangu. Kitaip tariant, bendruomenė leidžia pasidalyti išlaidomis tiek tiesiogine, tiek perkeltine reikšme. Tai gerai atskleidžia paprasti pavyzdžiai. Pavyzdžiui, gyventojai susivienija, kai nori savo aplinkoje įrengti vaikų žaidimų ar automobilių stovėjimo aikštelę – vieni imasi iniciatyvos, kiti padeda tvarkyti dokumentus. Vienam asmeniui toks projektas būtų sunkiai įgyvendinamas, tačiau veikdami kartu jie gali sukurti erdvę, kuri naudinga visiems. Visgi tokios bendrystės formos, kai vieniši vyresni žmonės ir jaunos šeimos padeda vieni kitiems kasdienybėje, vis dar yra gana retos, nors turi didelį potencialą. Atskirai šios situacijos reikalauja papildomų resursų, tačiau bendruomenėje galėtų atsirasti sprendimų, naudingų visiems“, – bendruomeniškumo naudas aptaria pašnekovė.

Ryšiai kuria saugumą

Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė pabrėžia, kad viena svarbiausių naudų, nors ir sunkiau apčiuopiamų, yra saugumo jausmas. Neatsitiktinai visuomenėje atsiranda tokios iniciatyvos kaip saugios kaimynystės tinklai. Jos remiasi idėja, kad kai žmonės vieni kitus pažįsta, bendrauja ir nėra abejingi savo aplinkai, jie jaučiasi saugesni.

Nustatyta, kad priklausymo jausmas, t. y. buvimas didesnės grupės dalimi, taip pat tiesiogiai siejasi su gyvenimo kokybe. „Žmonės, kurie jaučiasi suprasti, palaikomi ir susiję su kitais, ne tik saugiau gyvena, bet ir lengviau kuria santykius, sprendžia problemas, junta didesnį pasitenkinimą kasdieniu gyvenimu. Neatsitiktinai kaip pavyzdys dažnai minimos Skandinavijos šalys, ypač Danija. Pastarosios gyventojai nuolat įvardijami kaip vieni laimingiausių pasaulyje. Tyrėjai šį reiškinį sieja ne tik su ekonomine gerove, bet ir su labai stipriais socialiniais ryšiais – žmonių įpročiu bendrauti, palaikyti vieniems kitus, veikti kartu kasdienybėje“, – dėsto mokslininkė ir atkreipia dėmesį į įdomią sąsają: dalyvavimas ir bendruomeniškumo jausmas stiprina vienas kitą. Kitaip tariant, kai žmonės dalyvauja bendruomenės veiklose (pavyzdžiui, eina į susirinkimus, padeda, organizuoja veiklas), jie pradeda labiau jaustis tos bendruomenės dalimi. O kai jaučiasi dalimi, jie dar labiau įsitraukia, labiau rūpinasi kitais ir nori spręsti problemas.

Palaikantis valstybės vaidmuo

Ar bendruomeniškumas – tik žmonių reikalas ar ir valstybės atsakomybė? Pasak pašnekovės, demokratinė valstybė neišvengiamai remiasi bendruomeniškumu, suteikdama žmonėms balsą, skatindama veikti. Tokia sistema natūraliai siejasi su bendruomeniškumu. Kita vertus, bendruomeniškumo negalima sukurti dirbtinai. Jis turi atsirasti natūraliai – iš žmonių tarpusavio ryšių, pasitikėjimo ir noro veikti drauge.

„Pasitikėjimas apskritai yra esminė sąlyga, leidžianti bendruomenei veikti. Juk net ir nedemokratinėse, totalitarinėse sistemose egzistuoja įvairios organizacijos ar struktūros, kurios iš pirmo žvilgsnio gali priminti bendruomenes. Tačiau jos dažnai neturi esminio bendruomeniškumo elemento – pasitikėjimo. Tokiose sistemose žmonės buriasi ne savo noru, o dėl spaudimo ar kontrolės, todėl ryšiai būna formalūs ir silpni“, – lygina mokslininkė. Tad tikras bendruomeniškumas, dr. I. Petronytės-Urbonavičienės teigimu, gali formuotis tik tada, kai žmonės patys nori būti kartu, pasitiki vieni kitais ir jaučiasi galintys veikti laisvai.

Vis dėlto, jei valstybė siekia būti stipri ir gyvybinga, ji turi skatinti bendruomeniškumą – ir ne tik žodžiais, bet ir realiomis investicijomis. „Valstybė neturėtų tiesiogiai kurti bendruomenių, tačiau gali sudaryti sąlygas joms kurtis ir stiprėti. Tai gali būti įvairios skatinamosios priemonės – programos, finansavimas, iniciatyvų palaikymas. Tokios priemonės padeda žmonėms susiburti ir pradėti veikti kartu. Tai patvirtina ir empiriniai duomenys. Tais laikotarpiais, kai buvo aktyviai įgyvendinamos valstybės ar Europos Sąjungos programos, skirtos bendruomeninėms veikloms, augo žmonių įsitraukimas į vietos bendruomenes“, – pabrėžia pašnekovė.

Žmonėms reikia žmonių

Mokslininkė siūlo į bendruomeniškumą pažvelgti ne tik kaip į politinę ar socialinę priemonę, o dar giliau – kaip į pamatinį žmonių gyvenimo būdą. „Iš esmės bendruomenė yra principinis žmonijos gyvenimo ir išgyvenimo būdas. Mes visada buvome ir esame priklausomi vieni nuo kitų“, – dėsto dr. I. Petronytė-Urbonavičienė. Nors šiuolaikiniame pasaulyje dažnai atrodo, kad žmogus gali būti visiškai savarankiškas, tai, jos nuomone, – labiau iliuzija. Kasdienybėje žmonės nuolat remiasi vieni kitais – per paslaugas, santykius, pagalbą ar bendrą veikimą. Ši tarpusavio priklausomybė ypač išryškėja krizėse, kai tampa akivaizdu, kad be bendruomenės išsiversti sunku.

Vis dėlto kodėl dalis žmonių bendruomeninio gyvenimo vengia? „Priežasčių gali būti įvairių – ar žmogus tikrai nenori, ar negali, ar tiesiog niekas jo nepakvietė, – atsakymų ieško pašnekovė. – Bendruomeniškumas ne visada savaime atsiranda. Tam reikia ir vidinio noro, ir galimybių, ir tam tikro paskatinimo. Jei asmuo nesijaučia kviečiamas ar nemato prasmės, jis gali likti nuošalyje, net jei iš esmės turi tokį poreikį. Mūsų tyrimai rodo, kad kvietimas – labai svarbus. Žmonių neįsitraukimą dažnai lemia ne principinis atsisakymas, o daug paprastesnės priežastys – kuklumas, nepasitikėjimas savimi ar jausmas, kad jų dalyvavimas nėra reikalingas.“

Gyvas santykis – nepakeičiamas

Dr. I. Petronytė-Urbonavičienė atkreipia dėmesį, kad įtemptoje kasdienybėje darbas ir šeima įprastai nustumia bendruomeniškumą į šalį. Socialiniam gyvenimui dažnai nelieka laiko. „Mes visi turime tas pačias 24 valandas per parą, ir jas paskirstyti nėra paprasta. Dažniausiai prioritetas tenka darbui ir šeimai, o bendravimas, įsitraukimas į bendruomenę ar paprasčiausias buvimas kartu su kitais žmonėmis neretai aukojamas – atidedamas arba visai iškrinta iš kasdienybės. Ilgainiui tai silpnina socialinius ryšius ir mažina bendruomeniškumo jausmą“, – apgailestauja pašnekovė.

Tam tikrą pokytį lemia skaitmeninės technologijos: socialiniai tinklai ir internetinės bendruomenės leidžia žmonėms bendrauti ir jungtis net nebūnant fiziškai kartu. Tačiau mokslininkė pabrėžia, kad vien virtualaus ryšio nepakanka. „Virtualios bendruomenės gali padėti žmonėms susiburti, ypač kai trūksta kontaktų realiame gyvenime. Jos suteikia galimybę dalytis patirtimis, jaustis grupės dalimi. Tam tikru aspektu jos gali net kompensuoti bendruomeniškumo trūkumą. Vis dėlto gyvas santykis – nepakeičiamas.

Viena iš problemų ta, kad virtualios bendruomenės dažnai formuojasi labai siauro intereso pagrindu. Žmonės vienijasi su tais, kurie mąsto panašiai, turi tas pačias nuostatas ar pomėgius. Dėl to lengvai susiformuoja vadinamieji burbulai, kuriuose trūksta įvairovės. Realiame gyvenime žmonės susiduria su kur kas platesniu skirtingų požiūrių spektru. Kaimynystėje ar bendruomenėje tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis – ne tik tais, kurie mąsto panašiai, o būtent tai ir ugdo svarbiausius mūsų socialinius įgūdžius. Todėl, nors virtualios bendruomenės turi savo vietą, tikras bendruomeniškumas turėtų formuotis per realų bendravimą“, – įsitikinusi dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Projektą „Visuomenės jungtys“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 10000 Eur.