Numirgėjo, nušlamėjo ir nukvepėjo dar viena Kaziuko mugė Vilniuje. Senovės lietuviai tikėjo: jei per Šv. Kazimiero dieną, kovo 4-ąją, nuo stogo tirpstančio sniego prilašės tiek, kad iš balos galės atsigerti vieversys, prasidės tikras pavasaris. Šiemet nutiko kaip tik taip, tad buvo kuo džiaugtis, o didžiuotis turėtume kasmet, nes Kaziuko mugei – daugiau kaip 400 metų. Ir vien turgumi jos įvardinti nederėtų – tai mūsų paveldas, tradicija, pasididžiavimas ir išskirtinumas.

Rasa ŽEMAITIENĖ

ŽVILGSNIS ATGALIOS

Po atlaidų – į kermošių

Kaziuko mugė savo vardą gavo nuo svarbiausio Lietuvos šventojo karalaičio Kazimiero. Jis mirė 1484 m. kovo 4 d., yra palaidotas Vilniuje, tad ir Šv. Kazimiero diena minima būtent kovo 4-ąją. Šventuoju Kazimieras buvo paskelbtas 1602 m., o Lietuvos globėju – 1636 m. Per šio šventojo atminimo dieną Katedroje kasmet buvo pradėta rengti atlaidus, į kuriuos iš Vilniaus ir jo apylinkių suplaukdavo minios žmonių.

Po atlaidų žmonėms būdavo patogi proga įsigyti ir reikalingų dalykų, todėl būtent šią dieną valdovas dažnai suteikdavo pirkliams privilegiją prekiauti savo gaminiais. Yra žinoma, kad jau XVII–XVIII a. šv. Kazimierui skirtų atlaidų dalimi buvo ir prekyba. Beje, anksčiau Šv. Kazimiero dieną vykdavo ne tik mugė, bet ir didžiulės procesijos, kuriose dalyvaudavo cechų atstovai su savo vėliavomis. Jos tapdavo viso Vilniaus švente ir būtent dėl šv. Kazimiero įtakos mugė vykdavo netoli Katedros aikštės, kur dar 1636 m. šventojo palaikai buvo perkelti iš jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo 1604 m., į Zigmanto Vazos (tuomet jau mirusio) įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje, kur jie yra ir dabar. Tai, kad būtent Kaziuko mugė tapo labai populiaria, lėmė ir palanki jos data.

Kadangi netrukus ateidavo pavasaris ir sėja, daug kas mugėje stengėsi ir parduoti, ir įsigyti reikiamų namų apyvokos dirbinių bei ūkyje reikalingų dalykų.

Pirklių dėka mugė įsibėgėjo

Kermošiai vyko beveik 200 metų, per miestui sunkius laikotarpius tai prigesdami, tai vėl atsinaujindami, kol 1827 m. Vilniaus pirkliai išsirūpino privilegiją rengti didesnį, kelias dienas vykstantį, prekymetį, vadinamąjį jomarką. Tai buvo jau tikrosios Kaziuko mugės pradžia. Ir joje dalyvaudavo ne tik vilniečiai, bet suvažiuodavo pirkliai ir iš toliau, Katedros aikštėje būdavo laikinos stoginės ar palapinės. Tuo laikotarpiu atsirado ir vienas iš Kaziuko mugės atributų – saldus meduolis „Kaziuko širdis“.

Šios šventės kulminacija būdavo iškilminga procesija nuo Katedros aikštės iki Šv. Stepono bažnyčios, kur buvo laikomos šv. Mišios. Taigi pamažu mugė tapo pagrindine pavasario sezono muge, o ypač išpopuliarėjo XIX a., kai kilo susidomėjimas valstietiškąja kultūra. Į šią mugę suvažiuodavo prekiauti valstiečiai iš Vilniaus apylinkių, autentiška etnografija pradėjo dominti ir Vilniaus gyventojus – mugėje jie galėjo įsigyti daiktų ir rakandų, kurių įprastą dieną Vilniuje niekur nerastum. Mugė tapo ne tik ekonominiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. Nuo to laiko Kazimiero, arba Kaziuko, mugė tradiciškai siejama su Vilniumi.

XX a. pradžioje, kai Katedros aikštėje buvo pastatyta Jakaterinos II skulptūra, mugė buvo iškeldinta į Lukiškių aikštę, o sovietmečiu – į Kalvarijų turgavietę ir gerokai apnyko. Atkūrus nepriklausomybę ji grįžo į Vilniaus centrą. Lietuvos sostinėje paprastai ji rengiama kasmet pirmąjį kovo savaitgalį, t. y. arčiausią kovo 4-osios.

ŠIANDIEN BESIDAIRANT

Komercija gožia tradicijas

Nuo 1948 m. iki dabar po mugę nepraleidžia progos pasivaikščioti fizikas, mokslo istorikas bei etnologas prof. Libertas Klimka, tad geresnį pašnekovą sunku ir surasti.

„O, tos pirmosios Kaziuko mugės niekada nepamiršiu – man tėvelis nupirko rogutes. Ir nuo to laiko stengiuosi nepraleisti ne vienos mugės“, – nusijuokia mokslininkas, paklaustas, kiek dabartinėse mugėse yra justi senųjų Kaziuko mugių dvasia ir tradicija, jei dairytumės ne tik į profesoriaus patirtį ir indėlį kuriant mugių koncepciją, bet ir į visus 400 Kaziuko mugės metų.

„Dėl tradicijų išlaikymo klausimas nelengvas. Mugė, kaip ir visas mūsų kraštas, yra pergyvenusi visokiausių virsmų, bet dabar stengiamasi tradicijas atgaivinti. Tiesa, ne visada tai pavyksta taip, kaip norėtųsi. Galbūt taip yra todėl, kad tai daroma daugiau privačiomis pastangomis. Kaziukas turi visas prielaidas tapti europinio lygmens atrakcija, laukiamu įvykiu, bet miesto savivaldybė tuo visai nesuinteresuota. Jos vaidmuo toks, kad ji mugę keleriems metams parduoda verslininkui, ir meras pakviečiamas pasakyti kalbą“, – savo įžvalgomis atvirai pasidalija profesorius ir apgailestauja dėl kai kurių gerų tradicijų nunykimo.

Pasirodo, prieškariu, net per lenkmetį, anot pašnekovo, į mugę būdavo įtraukiamos visos miesto kultūrinės pajėgos, labai aktyviai dalyvaudavo studentija, vakarais visi galėjo žiūrėti spektaklius, kurių dauguma buvo linksmi, būdavo labai daug muzikos, loterijų, karuselių, žodžiu, visko, kas mugę darė patrauklią ne tik dėl apsipirkimo, bet ir pramogų. Tiesa, koncertai vyksta ir dabar, bet, palyginti su tuo, kad mugė, pašnekovo pastebėjimu, šiemet nusidriekė gal 4 kilometrus, jų mažokai – turėtų skambėti visas prospektas.

„Įdomu tai, kad į mugę atvažiuodavo žmonės iš Lenkijos traukiniais, tie traukiniai tris dienas stovėdavo stotyje ir virsdavo viešbučiais“, – detalėmis iš praeities dalijasi pašnekovas.

Trukdo provincialumas?

Tiesa, kai kurias tradicijas, pašnekovo teigimu, pasistengta atgaivinti. Jau gal penkiolikti metai per mugės atidarymą vyksta meistrų eitynės, labai džiugu ir tai, kad po įvairių peripetijų pavyko atskirti gerus amatininkus bei tautodailininkus nuo visokio kičo pardavėjų. Šiandien jie gauna geresnes ir pigesnes vietas, yra savotiškai pagerbti. Beje, šiemet pirmą kartą Katedros aikštėje vyko tautinių drabužių paroda.

„Mugėms tai lyg ir nebūdinga, bet man patiko – tai tradicijų ženklai. Deja, kaip vienas eitynių krikštatėvių, su vis didesniu širdies skausmu stebiu, kad kasmet ji vis blankesnė, lieka vis mažiau su Vilniumi susijusių personažų. Kažkur nunyko Vilniaus vaiduokliai, Geležinis Vilkas, Kalvelio personažas, simbolizuojantis amatus. Kazimiero lėlė – irgi vis ta pati. O būdavo, kad ji atvažiuoja su vežimu, žirgais, buvo daugiau iškilmingumo.

Juk rodydami etninį savitumą ir kūrybiškumą, istorines krašto tradicijas, o ne tik stengdamiesi mugę komercializuoti, sulauktume daugiau svečių iš svetur. Deja, be kultūrinių pajėgų mes liksime provincija. Bet esame labai kompleksuoti žmonės ir kartais atrodo, kad mums labai patinka būti niekam neįdomia provincija. O juk turime mugę, kurios nėra net su kuo palyginti, todėl ją būtų galima labai gražiai pateiki Europai. Deja, einama lengviausiu ir įprastiniu mugės keliu, nekeliant sau jokių didesnių uždavinių, o tai irgi provincialumo ženklas“, – tvirtina prof. L. Klimka.

Iki UNESCO dar toli

Ar Kaziuko mugei yra galimybė atsidurti UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo objektų sąraše?

„Tokių iniciatyvų yra buvę, bet kol kas jos niekuo nesibaigė. Problema ta, kad nėra bendro požiūrio į Kaziuko mugę, nėra net jokio rimtesnio mokslinio darbo, rimtesnės studijos apie ją, o juk būtų labai įdomu. Taigi darbo būtų labai daug. Reikėtų sudaryti rimtą komisiją, miestas turėtų skirti finansavimą, užtikrinantį kultūrinį pradą, kol kas tai nevyksta“, – svarsto profesorius, ne kartą įvairiais aspektais domėjęsis muge, beje, parašęs apie ją net nedidelę knygelę.

Tačiau galbūt galime pasidžiaugti tuo, kad Kaziuko mugės tarsi kokie ratilai vandenyje sklinda po visą Lietuvą. Jas rengia net lietuvių diasporos bendruomenės visame pasaulyje, ypač JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ar Airijoje.

„Kalbant apie jų sklaidą po Lietuvą, lazda turi du galus. Į Vilnių neatvažiuoja geri meistrai, jie pasilieka vietinėse mugėse ir sako, kad jiems to gana. O juk geriausi Lietuvos meistrai ir geriausi kaimyninių šalių meistrai turi važiuoti į Vilnių. Šv. Kazimieras ilsisi Vilniuje, jis yra visos Lietuvos globėjas ir čia turėtų būti sutelkta viskas, kas yra geriausia. Kopijuoti vėlgi yra provincialumo ženklas – kopija niekada nebūna geresnė už originalą, o originalui padaro žalos. Miestai turi ieškoti savitumo, kurti savo šventes, muges, o ne ką nors kopijuoti. Į priekį reikia eiti drąsiai, bet ne tik su prekyba – kultūra, muzika, tradicijos veda kur kas toliau“, – sako etnologas.

Meistrai dėmesio nestokoja

Ne vien komercija į mugę jau daugiau kaip 30 metų atveda Linos ir Alberto Bartašių šeimyną, o šiemet – dar ir jų dukrą Rūtą Stonkienę iš Pasvalio. Lina Bartašienė čia atvyksta su savo nuostabaus grožio pirštinėmis, Albertas Bartašius – su tradiciniais muzikos instrumentais, o dukra – su savo gamybos „Suokos“ skryniomis.

„Pradėjome dar nuo Kalvarijų turgaus. Kaziukas mums yra šventa, važiuojame dėl pačios tradicijos, važiuojame pabendrauti, o pardavimas kaip jau vyksta – taip: kartais geriau, kartais blogiau – ne taip ir svarbu. Per tiek metų užgyvenome begalę pažįstamų, žmonės ateina tiesiog susitikti, pasikalbėti, muzikantai užsuka pas vyrą pamuzikuoti“, – po mugės pasakoja smagiai nusiteikusi Lina ir čia pat prisipažįsta, kad grižus namo, kurį laiką prireikia tylos.

Pasikeitimų, jos akimis, irgi yra, ir dauguma – į gerą, o svarbiausia tai, kad tebėra gyva Kaziuko dvasia ir ypatinga aura. Beje, ne tik bendravimo dovanotomis emocijomis džiaugiasi Pasvalio krašte gerai žinoma tautodailininkė, bet ir tuo, kad Kaziukas vis labiau gryninamas tradicijų prasme, siekiama kuo daugiau dėmesio skirti amatams.

„Anksčiau buvome šalia kiniškų prekių – tai ant pusnies, tai po ja, o dabar labiau gerbiamas meistras, mes jaučiamės ir vertinami, ir pastebėti, geriausios vietos – meistrams. Šiemet jiems padaryta Dzyvų alėja, mes jaučiamės pagerbti. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad Kaziukas vien komercializuotas renginys, tradicijas stengiamasi išlaikyti, o prekyba, kaip mugei ir dera, – kaip ir anksčiau: atvažiuoja per žiemą žmonės visko prikaupę, prigaminę ir visi nori parduoti. Viskas į gerą pusę“, – smagiomis įžvalgomis dalijasi L. Bartašienė, tad šia džiugia nata ir lieka atsisveikinti iki kito Kaziuko.

Projektą „Gyva tradicija: liaudies amatai šiandien“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 5000 Eur.