Grafiko, knygų dailininko, heraldikos meistro Arvydo KAŽDAILIO kūryba neatsiejama nuo Lietuvos valstybingumo ženklų. Tai menininkas, atkūręs valstybės simbolius, kūręs miestų herbus ir niekada nenutolęs nuo esminių klausimų: kas mus laiko kaip tautą, kas iš tiesų sudaro kultūros stuburą ir kodėl šiandien, valstybei stiprėjant materialiai, dvasinė įtampa tik auga.

Inga LAUŽONYTĖ, Alma LAUŽONYTĖ

– Sudėtinga apibrėžti vieną jūsų kūrybinės veiklos sritį. Esate grafikas, knygų dailininkas, laikomas vienu žymiausių heraldikos kūrėjų Lietuvoje. Koks buvo jūsų kelias į meno pasaulį?

– Niekada nebuvau Dievo apdovanotas genialus vaikas, kuriam viskas buvo duota ir tarsi viskas turėjo puikiai sektis. Viską savo gyvenime pasiekiau tik savo atkaklumu ir kasdieniu juodu darbu. Man visuomet buvo labai svarbu, kur aš gimiau, kas yra mano tėvynė ir kaip jai sekasi. Save mačiau kaip Lietuvos, jos visuomenės, labai konkretaus lietuviško žemės lopinėlio ir jo kraštovaizdžio sudedamąją dalį. Kadangi gimiau ne mieste, didelę įtaką turėjo aplinkinis santūraus gamtos grožio pasaulis.

Vaikystėje buvau vienišius. Mano tėvai – mokytojai, todėl po karo buvome dažnai kilnojami iš vienos mokyklos į kitą. Kaip ir daugelis, vaikystėje bandžiau piešti, tapyti. Tai buvo pastebėta dar besimokant mamos įkurtoje Palonų septynmetėje mokykloje griūvančiame mediniame dvarelyje, netoli gimtosios Baisogalos. Tokių pokario metais aplink buvo nemažai. Dar vaikystėje tekdavo piešti ir tai, ko nemėgau. Bjauriausia sovietmečio patirtis buvo piešti ir rašyti įvairius sovietinius šūkius ant raudono audinio baltais dantų milteliais, atskiestais stalių klijais. Išgyvendavau praleidęs raidę, nes bijojau pasekmių už sugadintą medžiagą.

– Užsiminėte apie sovietmečio patirtis. Kaip pasikeitė Lietuva nuo tų laikų iki dabar?

– Didžiuojamės Lietuva – ji šiandien Rytų Europos liūte vadinama. Joje – dirbtinis intelektas, aukštosios technologijos... Bet ar tai visa Lietuvos kultūra? Skęstant partinėse rietenose, kai karas šalia, tarsi kažko labai trūksta, tik ar čia kaltos demokratijos silpnybės, ar negebėjimas ja naudotis? Ko trūksta? Gal paprasčiausio sąžiningo darbo, artimo meilės, atlaidumo ir gerumo? Gal tai leistų rastis ir augti asmenybėms, vienijančioms visuomenę ir politines jėgas.

– Ką manote apie pastaruoju metu vykstančius politinius įvykius Lietuvoje?

– Matome kylančią visuomenės gerovę ir valstybės gynybinį potencialą, tačiau matome ir valstybės tarnautojų kompetencijos ir etiketo stoką viešojoje erdvėje, nepamatuotą emigraciją, sužlugdytą Nacionalinio stadiono statybą ir kitus skaudžius dalykus. Blogiausia, kai matome, kaip Lietuvos demokratija, kaip visuomenę telkianti idėja, vis giliau panyra į savivalės ir populizmo pelkę, kai tampa nebereikalingi turintieji kompetenciją. Tai ne tik neįvardyti nuostoliai valstybei, tai antausis visai visuomenei ir jos kultūros elitui. Kartu tai ir signalas valstybei, kad karo grėsmės akivaizdoje ardoma santarvė tarp visuomenės ir valdančiųjų.

Šiandien kilęs kultūros sąjūdis man primena buvusį pirmąjį Sąjūdį, atnešusį Lietuvai laisvę atkurti savo valstybę. Kultūros elito kantrybė pagaliau sprogo, ir kultūros sąjūdis plečiasi apimdamas vis platesnius visuomenės sluoksnius. Įtampa laipsniškai augo, kai buvo užmiršti esminiai Sąjūdžio idealai ir juos iškėlusios asmenybės. Politinės partijos, aršiai kovodamos su kitomis, savo partinius ir asmeninius interesus ėmė ginti labiau nei valstybės, tolydžio atsiribodamos nuo kitų partijų ir visuomenės, pamiršdamos savo paskirtį – tariantis su kitais tarnauti valstybei. Tačiau, skiriant daugiau dėmesio ir paramos sportui ir populiariems menams, užmirštami kiti, ne mažiau svarbūs menai ir institucijos, padedančios brandinti saugią ir kultūringą pilietinę visuomenę. Netinkamas vadovavimas sudarė sąlygas vešėti populizmui ir didinti įtampas visoje Lietuvos kultūros erdvėje.

– Kiek svarbu dailininkui turėti savo poziciją ir ją ginti?

– Daug kas mus supančiame pasaulyje turi dvi prieštaringas puses. Dažnai, paviršutiniškai žvelgiant, nematoma kita pusė, ji išryškėja tik vėliau, sudėtingame gyvenimo kelyje. Pasaulis keičiasi, keičiasi ir žmonės. Iki 1986 metų nebūčiau patikėjęs, kad gyvensiu dabartinėje daugybės globalių ryšių susaistytoje realybėje, kad grįšime į Vakarų civilizacijos kultūrinę erdvę... Jaunystėje buvau kitoks nei dabar – atžagareivis, apsigimęs individualistas, į jokius būrelius niekuomet neįsitraukdavau. O niekas labai ir nekvietė, kaip ir į Dailės akademiją dėstyti. Vėliau pajutau savo atsiribojimo naudą – likau niekam neįpareigotas, niekam neskolingas, sakyčiau, laisvas. Nuo jaunystės kalbu tik tai, ką galvoju, kas mane jaudina. Leidžiu sau suklysti. Norėčiau, kad ir su manimi būtų tiesiai kalbama, deja, retai tai pavyksta.

– Ką manote apie pamatinius meninės kūrybos principus? Kokią tikrovę kūrėte savo kūriniuose?

– Palietėte kiekvienam dailininkui labai jautrų klausimą. Vasaromis, bendraudamas su namo grįžusiais Dailės instituto studentais, klausdavau jų, kas yra kompozicija, forma, spalva ir kita. Ilgainiui supratau, kad bet kurio kūrinio kompozicija privalo turėti tvirtą struktūrinį pagrindą. Vėliau, studijuodamas, klausydamasis Jono Umbraso dailės istorijos paskaitų, supratau, kad nuo seniausių laikų dailė perėjo daugybę formų ir stilių, kur dailininkai nuolatos įnešdavo ką nors naujo ir vis atgaivindavo senus kūrybos principus. Į tai žvelgiau kaip į savo kūrybos išeities tašką. Lygiai taip, istoriškai, ėmiau vertinti visus XX a. vykusius Lietuvos dailės reiškinius. Supratau: novatoriškumas kūryboje nepaprastai svarbus. Tikriausiai todėl, pradėjęs savarankišką kūrybos kelią, pasinėriau į įvairius modernistinius ieškojimus.

Šiandien nelaikau savęs kokiu nors -istu. Taip, buvo tarpsnis, kai didelį poveikį man darė du belgų dailininkai: artimas realizmui grafikas Fransas Masarelis ir tapytojas siurrealistas Renė Magritas bei kiti siurrealizmo atstovai. Savo pirmąją siurrealistinių motyvų prisodrintą parodą 1968 metais surengiau tuometiniame tolerantiškame meno židinyje − Rašytojų sąjungos salėje. Kurį laiką kūriau toje siurrealizmo estetikos plotmėje, vėliau susidomėjau popartu, dar vėliau – estetizmu ir Džozefu Albersu. Šis vokiečių grafikas kūryboje buvo didelis estetas. Buvo ir daug kitų įtakų, kurios savitai išsiliejo mano kūryboje...

Tiesą sakant, niekad sąmoningai nesiekiau išryškinti savo unikalų veidą. Kažkuriuo metu pagalvojau, o ką, jeigu tas savas veidas tampa kartojimusi, tarsi atpažįstamu prekės ženklu? Taip kartotis tapo nemiela. Taigi kiekvienai pasirinktai kūrinio temai, kuri mane jaudina, pirmiausia renku medžiagą, pasirenku sumanymui įgyvendinti parankiausią stilistiką ir pamažu ją įkūniju konkrečiame kūrinyje. Vengdamas kartojimosi, skirtingos formos savo kūriniais stengiuosi pasakyti tik tai, ką noriu...

– Kiek, jūsų manymu, kūryboje svarbu dailės tradicijų žinojimas, o kiek kūrėjo individualumas?

– Man dailė yra neatskiriama nuo homo sapiens būties. Stulbinančią dailės formų įvairovę lemia skirtingi etnosai, jų pasaulėvaizdžiai, laikotarpių įtakos ir konkrečių talentingiausių kūrėjų individualumas. Kūrėjui profesionalumas ir individualumas dažnai yra sunkiai suderinami, ypač man, daug metų lygiagrečiai dirbusiam keliose dailės srityse. Nežinau, kurie mano kūriniai yra verti būti vadinami menu, kurie ne. Dažnai pagalvoju, kad tradicijos dailėje itin svarbios, kad senovės Egipto skulptūrų kalėjai buvo laimingiausi, nes žinojo, koks Egipto menas ir kaip jį kurti. Dailėje nuo seniausių laikų yra sava gramatika, kurios dailininkui būtina išmokti. Tik tada įmanomas harmoningas naujovių ir tradicijos santykis.

– Moksliniame diskurse itin dažnai susiduriama su kūrybingumo sąvoka. Kaip galvojate, kūrybingumas yra įgyjamas ar įgimtas? Kokios jo raiškos formos?

– Svečiavausi viename gimtadienyje. Šalia manęs sėdėjo humanitarė, baigusi aukštuosius mokslus. Kalbėjome apie įvairias aktualijas ir kūrybingumo raiškos formas, kol supratau, kad mes kalbame visiškai skirtingomis kalbomis. Ji samprotavo apie sudėtingus kultūros ir meno reiškinius, kalbėjo vien abstrakčiomis loginėmis kategorijomis, o aš − dailės plastikos ir jos raiškos jausmo ir patyrimo paveikta kalba. Supratau, kad susikalbėti nepavyks. Kad galėtume kalbėtis apie dailę ar ją tyrinėti, būtina ją mėgti ir šiek tiek pažinti. Kūryba dailėje – tik kuriančio jausmo ir idėjos įkūnijimas; tokia kūrinio paskirtis žiūrinčiam. Deja, Lietuvoje dažnai kaip rimtas argumentas diskusijose apie meno kūrinių vertę, ypač norint diskredituoti ir pašalinti iš meno lauko, išnyra agresyvus klausimas: „O kas čia naujo?“ Tarsi tokios kūrinio kokybės sąvokos kaip profesionalumas jau nebėra. Toks klausimas kalbant apie meno kūrinio vertę yra tik dalinis. Asmens kūrybingumo raiška yra labai sudėtingas procesas. Viena aišku – tokį individualų pasinėrimą į kūrybingumo gelmes, kokį turėjo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, retas gali turėti.

– Prisilieskime prie svarbios jums kūrybinės raiškos srities − heraldikos meno. Esate sukūrę per 100 miestų ir miestelių herbų, vėliavų ir spaudos projektų. Ar šioje srityje yra terpės saviraiškai, o gal daugiau dominuoja objektyvumas?

– Heraldika yra istorijos mokslo ir dailės bendra sritis. Ji – krikščioniškosios Europos kultūros paveldas, gimęs iš karybos. Iš jos paveldėti ginklai: nagai, ragai, liežuviai. Herbu vadiname tik tai, kai simbolis talpinamas skyde. Jo raiškoje matomi du metalai: sidabras (arba balta) ir auksas (arba geltona); ir keturios pagrindinės emalio spalvos: raudona mėlyna, juoda ir žalia. Žalia naudojama retai, tik gamtai ir drakonams. Heraldikoje itin svarbu tradicijos, simbolika, karinė prigimtis, objektyvumas. Saviraiškai joje vietos labai mažai. Kartais heraldikos pavelde matome sunkiai paaiškinamus simbolius, kurie, kaip paveldas, yra gerbiami ir nekeičiami, be to, į simbolius, taip pat ir spalvas, jų prasmes skirtingose civilizacijose ir istorinėse epochose būta skirtingų požiūrių.

Esu atkūręs nemažai valstybės ir municipalinės heraldikos, kur svarbiausia buvo, laikantis klasikinės heraldikos normų, neiškraipyti simbolių esmės ir idėjos. Jau brandesniame amžiuje, ypač kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kilo daugybė naujų svarbių uždavinių, kuriuos sprendžiant man teko dalyvauti kaip dailininkui. Tada buvo norinčiųjų visą tarpukariu naudotą Lietuvos valstybės heraldiką naudoti atgimusioje Lietuvoje, neatsižvelgiant į tai, kad didžioji jos dalis neatitiko profesionalios Europos heraldikos mokslo reikalavimų. Dėl šios priežasties valstybės heraldiką teko naujai atkurti, nes ji tapo būtina atsikuriančiai mūsų valstybei. 1989–1990 metais, dalyvaudami paskelbtame konkurse, turėjome aiškų Lietuvos herbo komisijos (LHK) pirmininko Edmundo Rimšos apibrėžtą ikiunijinį herbo sudėties įvaizdį. Į paskelbtą konkursą įsitraukiau pavėlavęs. Per 18 LHK posėdžių, vykdavusių kas dvi savaites, gavęs daug pastabų, padedamas kolegų, sukūriau daugybę valstybės herbo variantų. Galutinis mano variantas buvo pripažintas geriausiu. Vėliau dirbau tai, ko labiausiai reikėjo atgimstančiai valstybei. Tai dariau ne tik iš pareigos, bet suprasdamas, kad kelio atgal nėra, kad be valstybės mano gyvenimas taptų neįmanomas. Nuo to laiko valstybės reikalai man rūpi iki šiol.

– Kuo ypatingas mūsų valstybės herbas?

– Valstybės herbą esame paveldėję iš ankstyvų viduramžių, kaip buvusį valdovo herbą. Ir šiandien, būdamas Lietuvos valstybės herbu, jis išlaikė senąją prasmės doktriną, kurios esmė – brandus valdovas, gebantis apginti savo šalį. Herbas, atkurtas pagal seniausius, ikiunijinius, pavyzdžius, tapo Lietuvos valstybės herbo etalonu, saugomu valstybės. Deja, ilgas Lietuvos valstybingumo kitimo ir žlugimo laikotarpis neleido heraldikai tolygiai skleistis. Atgavus nepriklausomybę kilo būtinybė atkurti valstybės herbą. Teko spręsti ir laikui bėgant atsiradusių jo iškraipymų problemą. Po unijos su Lenkija iš Lietuvos herbo buvo dingęs mėlynas emalis Jogailaičių herbiniame skydelyje. XX a. pradžioje, tautai atgimstant, pagal lenkišką tradiciją sugalvotas šiandien abejonių keliantis Lietuvos valstybės herbo pavadinimas – Vytis.

Žinome, kad kitų Europos valstybių herbai vardų neturi. Taigi, Vytis, nors ir populiarus vardas, yra dirbtinis ir moksliškai nepagrįstas. Bet būtent toks vardas lėmė daugelį nesėkmių, susijusių su Valstybės aikštės formavimo konkursais. Dabartinio Lietuvos herbo sudėtis suformuota buvusio LHK pirmininko habil. dr. E. Rimšos pagal ikiunijino laikotarpio Lietuvos herbą. Esame paveldėję turtingą senąją numizmatiką ir heraldiką. Yra išlikusi sena ir vertinga municipalinė heraldika – Klaipėdos, Trakų, Vilniaus, Kauno herbai. Mūsų heraldikos paveldą, kurį gerbiame ir naudojame, sudaro heraldika, sukurta iki 1795 metų.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.