Ne iš karto pasirinkęs skulptoriaus kelią Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius Stasys ŽIRGULIS įsitikinęs, kad likimas palankus būna tik tada, jeigu pats esi energingas ir žengi pirmyn, nors gal ir ne visada teisingais keliais. „Geriausia mokykla yra netikėtumų kupinas gyvenimas“, – teigia menininkas.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Trijų miestų garbės pilietis

Drąsiai galima teigti, kad profesorius S. Žirgulis, birželį minėsiantis 82-ąjį gimtadienį, yra vienas iškiliausių Lietuvos menininkų, kuriančių dviejų epochų sandūroje. Jis – vienas, o gal ir vienintelis iš kūrėjų, įgijęs trijų miestų – Kauno, Radviliškio ir Birštono – garbės piliečio regalijas.

Kuo menininkas nusipelnė trims miestams? „Radviliškis – mano gimtasis miestas. Kai miestas šventė 450 metų sukaktį, sukūriau jam savotišką metraštį – serpantiną su septyniomis stotimis, kuriose įvardyti svarbiausi krašto įvykiai. Kiek vėliau netoli Radviliškio esančiam Šiaulėnų miesteliui sukūriau paminklą, skirtą garsiam etnografui Baliui Buračui. Birštonui nusipelniau paprasčiau. Atsitiktinai nuvykęs į kurortą ieškojau erdvės, kurioje galėčiau parodyti savo skulptūras. Kurorto merė Nijolė Dirginčienė leido parke pastatyti dešimt mano darbų. Po to kasmet jų papildydavau, kol išsirikiavo dvidešimt trys kūriniai. Na, o po kelerių metų atėjo laikas tiems darbams atsisveikinti su Birštonu ir atkeliauti į Kauną. Jie papuošė miesto Kalniečių parką. Netoli šio parko gyvenu. Čia skulptūros liks visiems laikams“, – pasakojo pašnekovas. Po atviru dangumi įkurta skulptūrų galerija „Epochų aidas“ – vienas ryškiausių pastarųjų metų Kauno meno projektų.

Modernistu tituluojamo S. Žirgulio įvairiais laikotarpiais sukurti didieji darbai labiausiai pastebimi viešosiose erdvėse, taip pat nemažai jo kūrinių demonstruojama šalies muziejuose ir yra keliavę į užsienio parodas. Didelę dalį menininko kūrybos sudaro žymių Lietuvos asmenybių skulptūros, biustai, memorialinės lentos, taip pat antkapiniai paminklai. O štai Kauno Rotušės aikštės prieigose įkurtose skulptoriaus dirbtuvėse ir greta esančioje galerijoje apsilankę svečiai, šeimininkui sutikus įsileisti, gali išvysti sumažintus masyvių darbų analogus, konkursuose rodytų, bet viešumoje neįgyvendintų projektų pėdsakus.

Likimo vingiai

Pradėjus pokalbį, S. Žirgulis visų pirma panūdo patikslinti, kad jis netoli Radviliškio buvusiame kaime yra gimęs ne 1944 m. birželio 10-ąją, kaip nurodoma daugelyje šaltinių, o kiek anksčiau. „Matyt, buvo svarbių aplinkybių, kad tėvai taip užrašė, – svarstė menininkas. – Tėvo neprisimenu, nes jis žuvo, kai man buvo dveji, o mama buvo darbštuolė, mokėjo rišti sodus bei daryti įvairius liaudiškus rankdarbius. Gyvenome labai vargingai, nes šeimoje augo penki vaikai. Aš stengdavausi padėti mamai, kiek galėjau. Buvau judrus, sportiškas, į mokyklą ne eidavau, o bėgdavau kasdien dešimt kilometrų, kol mūsų šeima persikėlė į miestelį.“

Mokykloje Stasys garsėjo kaip chuliganas. Buvo mušeika, atžarus mokytojams, bėgdavo iš pamokų, o vienoje klasėje buvo paliktas antriems metams. Tačiau atsitiko taip, kad čia vaikinas atrado savyje aiškią menininko gyslelę. „Mano likimą lėmė ir padėjo atrasi savyje menininką įžvalgus geografijos ir astronomijos mokytojas Algimantas Petronis. Jis kartą man pasakė: „Atamane, ateisi pas mane į klasę ir turėsi būti pirmas ir moksle, ir sporte, ir turizme.“ O svarbiausia buvo tai, kad jis apsilankė mūsų namuose, pamatė mano tapytus darbus ir pasiūlė mamai, kad surengčiau mokykloje parodą. Mama net apsiverkė, nes jos nenuoramą sūnų mokytojas pripažino menininku. Tada mokytojas man užkraudavo visokių pareigų, o savo energiją išliedavau lankydamas bokso treniruotes“, – dėstė pašnekovas.

Tiesa, tuomet Stasys net nežinojo, kad yra toks Dailės institutas, o vengdamas tarnybos kariuomenėje kažkieno patarimu įstojo tuometį Kauno politechnikos institutą. Piešimo ir tapybos jis neužmiršo, padėdavo bendrakursiams atlikti kai kurias užduotis. Jie kaip tik ir paragino piešėją mesti techninius mokslus ir stoti į Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą.

Talentingam jaunuoliui pavyko mokslus baigti per trejus metus, o tada atsivėrė tiesus kelias į Vilniaus dailės institutą. Jį baigęs S. Žirgulis įgijo dailininko skulptoriaus ir pedagogo specialybę.

Menininko dažnai klausia, kodėl jis pasirinko būtent skulptūrą. „Dar technikume pajutau medžiagos galią. Mano diplominis darbas buvo skulptūrinės medžio kompozicijos. Kita vertus, jau turėjau patirties, nes per vasaros atostogas, stengdamasis užsidirbti duonai, kaldavau granitą ir iš vario lankstydavau visokius gaminius. Į Vilniaus dailės institutą stojau jau tvirtai apsisprendęs būti skulptoriumi“, – apie savo kelią į skulptūrą pasakojo pašnekovas.

Šeima skatino kurti

Po studijų Vilniuje į Kauną Stasys grįžo jau su žmona Birute. „Toli žmonos neteko ieškoti. Su Birute mokėmės toje pačioje mokykloje Radviliškyje, vėliau ji pasirinko mediciną. Greitai bus šešiasdešimt metų, kai esame susituokę, – kitąmet laukia deimantinės vestuvės. Jeigu ne Birutės noras grįžti į Kauną, po studijų institute man būtų tekę Vilniuje dirbti restauratoriumi, o tai būtų buvę tolygu mesti visus anksčiau įgytus mokslus apskritai“, – dėstė menininkas.

S. Žirgulis su kurso draugu Vytautu Juzikėnu (jau išėjusiu anapus) išsikovojo vadinamuosius laisvus diplomus ir galėjo vykti į Kauną. Beje, ne be jo pastangų buvo atidarytas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas. Ten S. Žirgulis dirbo nemažai metų su pertrauka, kai teko darbuotis ir Kauno „Dailės“ kombinate. Jis tapo studentų mėgstamu profesoriumi, o daugiausia laiko skirdavo stebėtino išradingumo skulptūroms. „Tik žmonos kantrybė išlaikė šeimą, nes gyventi su tokio nežaboto charakterio žmogumi kaip aš ne taip jau lengva, – prisipažino skulptorius. – Kūrybinis egoizmas man yra svarbiau už viską. Šeima, aišku, kentėjo, bet aš stengiausi, kad namuose nebūtų nepritekliaus.“

Vienintelis Žirgulių sūnus Ridas tapo žinomu Kauno dramos teatro ir televizijos aktoriumi, jo žmona Ugnė taip pat dirba šiame teatre. „Džiaugiuosi turėdamas keturis anūkus: Akvilę, irgi pasirinkusią aktorystę, ir dviejų metrų ūgio vyrukus Vėją, Herkų ir Kiprą. Vienas iš jų studijuoja verslo kūrybą universitete, kiti du mėgsta žaisti krepšinį. O susitikę per kokias nors šventes ar gimtadienius mes turime apie ką pasiginčyti“, – pabrėžė menininkas.

Didžiuojasi esąs kaunietis

„Jau daugiau kaip pusę amžiaus esu kaunietis ir tuo didžiuojuosi. Mieste padaryta daug gerų darbų, – įsitikinęs pašnekovas. – Ir stadioną mes turime, ir „Žalgirio“ arena veikia, ir Nemuno sala puikiai sutvarkyta, ir senamiesčiui, kur visada buvo daug problemų, savivaldybė randa lėšų. O Vilniuje niekas nejuda, nors jau pasikeitė gal trečias miesto meras.“

Kaune pastaraisiais metais daugėja ir lauko skulptūrų, kai kurios jų atsiranda netikėčiausiose vietose. Taip tęsiamas projektas, pavadintas „Kauno akcentai“.

S. Žirgulis primena apie taip ir neįgyvendintą sumanymą sostinės Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio skulptūrą. O juk vyko konkursas, kuriame ir jis dalyvavo su savo išlakiu kūriniu „Šviesą nešantis“. Galiausiai konkursą laimėjęs Vytis netiko pagrindinei Vilniaus aikštei ir atsidūrė prie Kauno pilies. S. Žirgulio nuomone, visiškas absurdas buvo vieną vasarą Lukiškių aikštėje įkurdinti paplūdimį.

Į devintąją dešimtį įžengusio menininko darbai – labai įvairūs: pradedant monumentaliąja skulptūra, dekoratyviniais fontanais ir baigiant mažąja plastika. Jo sumanymams būdingas saiko pojūtis, o medžio, akmens, granito, įvairių metalų kūrinių forma – aiški ir suprantama. Tai pabrėžė ir ankstesnę S. Žirgulio kūrybą 2009 m. išleistame nedideliame serijos „Šiuolaikiniai lietuvių dailininkai“ albume vertinęs menotyrininkas Algis Uždavinys. Pasak jo, dailininkas, nenutoldamas nuo lietuvių tautinei savivokai artimų mitinių ir istorinių provaizdžių, išvengia provincialaus ribotumo, kuriuo paprastai pasižymi nacionalinių vertybių puoselėtojai.

Paklaustas, kuris darbas pačiam atrodo reikšmingiausias, pašnekovas susimąstė – visi darbai jam vienodai mieli, ypač tuomet, kai juos kuria. „Gal reikšmingiausias būtų 4 metrų aukščio „Nurimęs varpas“ Alytaus mieste – memorialas, kurį skyriau laisvės kovų dalyviams. Jis vaizduoja perskeltą varpą, kurio viduje yra daug erdvės ir suoliukas, kviečiantis prisėsti, pamąstyti. Paminklo atidengimo metu įvyko jaudinantis susitikimas su A. Petroniu – mokytoju, kuris mane nukreipė tinkama gyvenimo kryptimi, už ką jam esu dėkingas“, – teigė S. Žirgulis.

Idėja – prikelti ankstesnius darbus

Pasidomėjome ir tuo, kokie darbai laukia skulptoriaus artimiausiu metu. „Pastaruoju metu, kai pašlijo sveikata ir sunkiai vaikštau, bandau susisteminti savo kūrybą, ieškoti naujovių ir jas paleisti į gamybą“, – dėstė S. Žirgulis. Vieną įspūdingiausių savo darbų – „Pabudimą“, 1976 m. sukurtą iš granito ir bronzos, – menininkas norėjo pastatyti Romo Kalantos susideginimo vietoje šalia Muzikinio teatro, tačiau jis taip ir liko nepastatytas. „Kaipgi to meto valdžia būtų leidusi tokią skulptūrą?“ – svarstė pašnekovas.

S. Žirgulis pasakojo, kad turi dar nemažai nebaigtų darbų iš akmens, juos ketina pastatyti Kalniečių parke. „Paprastai dirbu ne prie vieno, o prie kokių dešimties akmenų, kuriuos esu senokai supirkęs. Sugalvojau ir jų pavadinimus, kurie mane „veža“, pavyzdžiui, „Paminklas paskutiniam mamutui“, „Legendos“, „Kataklizmai“, „Pandoros skrynia“, „Vilties vartai“. Jie jau beveik užbaigti, reikia tik labai nedaug pastangų ir laiko“, – tvirtino menininkas.

Dailininkui panūdus parodyti naują įdomios kompozicijos darbą „Viltis“, atsirado proga paklausti, kokią viltį mato būtent jis. „Viltis, be jokios abejonės, turi išlikti. Todėl kuriu ir akmeninę „Pandoros skrynią“. Pasak mito, kurį, tikiuosi, daugelis žino, visos bjaurastys išlindo iš Pandoros skrynios, o liko ten tik viltis. Tad gal dabar reikia atidaryti tą skrynią, kurioje esanti viltis duotų pasauliui išgyventi, o ne susinaikinti. Na, o Lietuva, mano nuomone, turi priimti labai ryžtingų sprendimų. Svarbiausia – baigti tarpusavio barnius tiems, kurie sėdi valdžios kėdėse. Man keista girdėti, kai sakoma, kad vienas žmogus nieko padaryti negali. Manau, kad gali. Esu įsitikinęs, jog kiekvienas privalome iškasti savo šulinį, kad turėtume gėlo vandens. Tai – mano žodžiai būsimai monografijai, kurią stengsiuosi išleisti gal dar šiemet“, – teigė menininkas.

S. Žirguliui svarbu, kad, liesdamasis prie akmens, nepagadintų jo prigimties. Pasak skulptoriaus, dėvėdamiesi akmenys įgauna dar gražesnius siluetus ir faktūras, tad kuriant telieka stengtis su jais kuo labiau susikalbėti, tarsi atrasti jų sielą. Menininkui smagu, kad vaikai laipioja ant akmenų, mato tai, ko suaugusieji neįžvelgia. Beje, po senokai Vilniuje surengtos retrospektyvinės skulptoriaus darbų parodos palikti akmenys Bernardinų sode ne šiaip sau dunkso – teikia džiaugsmą praeiviams.

Projektą „Tie, kuriais sekame“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 15000 Eur.