Nė vienas parkas Vilniuje per savo šimtametę istoriją neturėjo tiek pavadinimų ir nepatyrė tokios kaitos, kaip Bernardinų sodas. Dažnas vyresnis vilnietis gerai prisimena jį įvairiais pavadinimais. Sodas šioje vietoje išgyveno kelias epochas, tai suklestėdamas, tai vargdamas, net per jį tekančios Vilnios vaga ne kartą buvo keičiama... Tačiau sodas-parkas viską ištvėrė, ir šiandien, kaip visada, jis atviras visiems lankytojams.

Loreta Urbaitė

Norint nors mintimis pasivaikščioti po šį parką ir prisiliesti prie jo istorijos, reikėtų turėti omenyje, kad kadaise jo kontūrai ir užimamas plotas labai skyrėsi nuo dabartinių ribų. Pirmiausia todėl, kad Vilnia tekėjo kita vaga, buvo jos kanalai ir atšakos, vėliau užkasti, stovėjo malūnai, o ten, kur dabar driekiasi plati Maironio gatvė, buvo parkas. Kadaise čia būta netgi dviejų sodų – Bernardinų ir Vilniaus universiteto Botanikos sodo, kuriuos skyrė Botanikos gatvė, o prie jų dar šliejosi Gedimino kalno papėdėje esantis Pilies, arba Katedros, parkas.

Vienuolyno daržai ir sodai

Bernardinų sodo istorija siekia XV a., kai karaliaus Kazimiero Jogailaičio pakviesti į Vilnių vienuoliai bernardinai jiems dovanotoje žemėje, gražiame Vilnios vingyje, pastatė Šv. Onos, Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Bernardinų bažnyčių ir vienuolyno kompleksą. Vienuoliai šalia esančią pelkėtą ir šaltiniuotą teritoriją pavertė sukultūrinta erdve: įveisė sodus su tvenkiniais, derlingus daržus, įrengė kanalus. XV a. ši vietovė buvo vadinama, kaip ir dabar, Bernardinų sodu ir jo teritorija sudarė didžiąją dalį dabartinio Bernardinų parko. Senoji Vilnios vaga tekėjo mūsų dienų centrinės sodo alėjos ir vartų vietoje, dabartinės Barboros Radvilaitės gatve, dalydama parką pusiau.

Vienuoliai sodo teritorijoje įveisė bityną, įrengė oranžeriją, laikė midaus daryklą, o XVIII a. jo dalį pertvarkė į dekoratyviniais ir egzotiniais medžiais apsodintą uždarą sodą. Dalis sodo liko ūkinė, kita – rekreacinė, Plikojo (Trijų Kryžių) kalno papėdėje netgi buvo įrengta maudykla. Tradiciškai vienuolynų sodai buvo uždari, todėl ir Bernardinų sodą juosė mūrinė tvora ir juo buvo leista naudotis tik Vilniaus dvasininkų aukštuomenei. Yra išlikę raštiškų paliudijimų, kad anuomet vilniečiai vis bandydavo įsibrauti į neleistiną teritoriją ir netgi padarydavo sodui žalos.

Po 1863 m. sukilimo per Lietuvą nusiritusi carinių represijų banga neaplenkė ir bernardinų. Caro valdininkų nuomone, šie vienuoliai dalyvavo pasipriešinimo judėjime aktyviau už kitus. 1864 m. liepą Rusijos caro valdžia uždarė bernardinų vienuolyną, jame įsikūrė kareivinės, o sodas tapo generalgubernatoriaus vasaros rezidencija, tačiau ja naudotasi neilgai. Sodo teritorija nyko, vėliau jau visiškai apleistas sodas atiteko miesto savivaldybei, kuri čia miestiečiams nuomojo sklypus daržams. Tik 1880 m. Vilniaus miesto taryba nutarė įsteigti viešąjį miesto parką, kuris apėmė ir buvusį bernardinų vienuolyno sodą.

Vilniaus universiteto botanikos tvirtovė

Dabartinio Bernardinų sodo vakarinėje dalyje kadaise buvo įsikūręs Botanikos sodas, priklausęs Vilniaus universitetui. Pirmąjį tokį sodą 1781 m. Medicinos kolegijos kieme Pilies gatvėje (dabar – Pilies g. 22 namo kiemas) įkūrė į Vilnių persikėlęs žymus prancūzų botanikas profesorius Žanas Emanuelis Žiliberas. Čia buvo pastatytas nedidelis šiltnamis, atgabenta augalų iš kitų mokyklų botanikos sodų. Deja, Ž. E. Žiliberas Vilniuje ilgai neužsibuvo, tačiau jis iškėlė mintį dėl Botanikos sodo plėtros ir dėjo daug pastangų, kad jis būtų perkeltas kitur. Jį pakeitęs profesorius Adomas Forsteris taip pat darė žygius dėl sodo išplėtimo, tačiau Edukacinė komisija tam vis nesurasdavo lėšų.

Galiausiai G. Forsterio pastangomis 1787 m. Edukacinė komisija nupirko Botanikos sodui įrengti apleistą sklypą netoli Bekešo ir Plikojo (Trijų Kryžių) kalnų papėdės, į kurį įėjo ir buvusio Bernardinų sodo dalis. Anuomet visa ši teritorija buvo vadinama Sereikiškėmis. Vilniaus botanikos sodo įsteigimo Sereikiškėse datą įvairūs šaltiniai nurodo vis kitokią: tai galėtų būti 1797–1800 m., kai pradėti perkelti augalai iš to nedidelio Botanikos sodo Pilies gatvės kieme. Yra žinių, kad 1800 m. sodas Sereikiškėse jau funkcionavo. Tikroji jo plėtra prasidėjo, kai jam ėmė vadovauti 36-erių metų profesorius kunigas Stanislovas Bonifacijus Jundzilas.

1801 m. Botanikos sodo valdos buvo išplėstos ir apėmė dabartinius teniso kortus. Dar po kelerių metų sodas išsiplėtė ir į kitą Vilnelės pusę, užėmė Plikojo ir Bekešo kalnų papėdes, buvo apželdinti kalno šlaitai. 1806 m. pradėta statyti šiltnamius ir oranžerijas, o jų pamatai ir sienos sumūryti iš nugriautos Žemutinės pilies plytų. Tuo metu visi žavėjosi egzotiniais augalais iš tolimų kraštų ir stengėsi jų auginti kuo daugiau, tad oranžerijos buvo tiesiog būtinybė. Jose augo atogrąžų klimato augalai, sukulentai, epitifai, citrusiniai vaismedžiai.

Botanikos sodas, vadovaujant S. B. Jundzilui, išaugo į svarbų universiteto padalinį, buvo sumaniai tvarkomas, suklestėjo ir tapo plačiai žinomas. Vilniškis sodas buvo vienas tvarkingiausių ir turtingiausių Rytų Europoje. 1824 m. pabaigoje S. B. Jundzilo išleistame Botanikos sodo augalų kataloge buvo išvardyti 6 565 augalų pavadinimai. 1823 m. S. B. Jundzilui išėjus į pensiją, Vilniaus universiteto Botanikos sodui ėmė vadovauti jo sūnėnas Juozapas Jundzilas.

S. B. Jundzilo laikais sodas buvo uždaras, jį lankyti galėjo tik dėstytojai, studentai, garbingi svečiai, pavyzdžiui, kolekcininkai ar augalais besidomintys asmenys, su kuriais mokslininkas keitėsi augalais. Tačiau papūtus naujiems vėjams 1829 m. sodas buvo atvertas viešam lankymui. Botanikos sodo kolekcijos plėtėsi, ir jų dydis iškėlė sodą į pasaulinį lygį.

Deja, tolesnę sodo raidą sustabdė 1831 m. sukilimas prieš carinį režimą, kuriame dalyvavo daug universiteto studentų. 1832 m. Vilniaus universitetas buvo uždarytas, o gerokai sumažėjęs Botanikos sodas (jo dalyje pradėta statyti tvirtovę) perduotas Medicinos-chirurgijos akademijai. 1842 m. ją dėl „maištingos dvasios“ carinė valdžia taip pat uždarė. Dar neseniai klestėjęs Botanikos sodas nustojo veikęs: retesnių augalų kolekcijos iš oranžerijų buvo perduotos Tartu ir Kijevo universitetų botanikos sodams, o lauke augantys augalai neprižiūrimi nyko. 1870 m., pakeitus Vilnios vagą ir užpylus kanalus, buvo sunaikintos oranžerijos. Botanikos sodo žemę pradėta dalimis nuomoti privatiems asmenims, tačiau nuo tolesnio nykimo jo tai neapsaugojo. Galiausiai šioje vietoje universiteto Botanikos sodo nebeliko.

Kai 1919 m. Vilniuje buvo atidarytas lenkiškasis Stepono Batoro universitetas, nutarta atkurti ir Botanikos sodą. Senoji sodo teritorija Sereikiškėse universitetui buvo grąžinta, tačiau ji buvo tokios prastos būklės, kad universitetas pasirinko geriau įkurti naują Botanikos sodą Vingyje.

Miesto sodas Sereikiškėse

Aprimus sukilimų audroms, matydama buvusių ištaigingų parkų nykimą, Vilniaus miesto taryba 1880 m. priėmė sprendimą steigti viešą miesto sodą sujungiant buvusius tris sodus – Botanikos, Bernardinų ir Katedros. 1886 m. buvo paskelbtas projekto konkursas, kurį laimėjo menininkas Aleksandras Vladislovas Strausas. Kaip skelbė to meto laikraščiai, 1888 m. parkas buvo atidarytas viešam lankymui. Taip Vilniuje buvo įrengtas pirmas viešasis miesto sodas. Šis sodas buvo tipiškas XIX a. kūrinys, persmelktas romantikos: daug ovalių formų gėlynų, medinių pavėsinių, plastiškų linijų pasivaikščiojimo takų, fontanų, panaudoti vienuolių bernardinų įrengti tvenkiniai. Visi mediniai sodo pastatai buvo miesto nuosavybė, dėl kurių nuomos būdavo skelbiami konkursai.

Sode vykdavo miesto simfoninio orkestro ir solistų koncertai, įvairūs pasirodymai, 1894 m. čia skrydžiui pakilo oro balionas. Paskutinį XIX a. dešimtmetį sode veikė sūpuoklės, vaikų žaidimų aikštelė, karuselė, bufetas vasaros paviljone, vaisių prekybos pavėsinės, Lipskio alaus prekybos paviljonas, kėglinė, mineralinio vandens ir limonado pavėsinės. Čia buvo tvenkinys su valtimi, o žiemą veikė čiuožykla su drabužine čiuožėjams. 1912–1914 m. reprezentacinėje buvusio bernardinų vienuolyno teritorijos dalyje buvo įrengta pirmoji Vilniuje vandentiekio stotis, kuri veikia ir šiandien.

1901–1902 m. Vilniuje vyko Žemės ūkio ir smulkiosios pramonės paroda. Jai buvo leista pasinaudoti Bernardinų sode esančiais paviljonais ir pastatyti kelis naujus laisvose vietose, išsaugant medžius ir gėlynus. Buvo pastatytas pagrindinis amatų paviljonas – tvirtas, išskirtinių gražių architektūrinių formų pastatas, dar trys mediniai paviljonai, įėjimo vartai, gubernatoriaus ložė. Parodai pasibaigus paviljonus nuomojosi įvairūs asmenys ir draugijos, o pagrindinis paviljonas 1906 m. buvo perduotas Vasaros teatrui. Po keleto perstatymų 1907 m. teatras atvėrė duris. Šį pastatą (nugriautas 1939 m.) vėliau Lietuvos ir Lenkijos menotyrininkai pripažino buvus vieną iš geriausių moderno stiliaus statinių Vilniuje.

XX a. pradžioje miesto parke, be kitų koncertų aikštelių ir gėrimų paviljonų, veikė pirklio Ivano Šumano kavinė „Cafe Chantan“, kurioje pasirodydavo užsienio šokėjai ir dainininkai, imtynininkai, grodavo smuikininkų orkestras. Nors miesto sodo vartai nakčiai buvo rakinami, to meto spauda rašė, kad miestiečiai ėmė mažiau lankytis sode, nes čia veikusiose dviejose alinėse ir kavinėje nuolat kildavo įvairių nesusipratimų, nedrausmingi asmenys gadindavo sodo inventorių. 1907 m. miesto valdžia svarstė sugriežtinti kontrolę sode, galiausiai apsiribota tuo, kad buvo paskirti nuolat budėti du policininkai, o 1908 m. pastatyta papildomų 40 apšvietimo stulpų.

Peršokime laiko tėkmėje į sovietmetį. Po Antrojo pasaulinio karo viešasis miesto sodas buvo pervadintas Jaunimo sodu. Ne kartą istorikai, restauratoriai, architektai siūlė pakeisti pavadinimą kaip nieko nesakančią abstrakciją ir šiai vietovei grąžinti autentišką Sereikiškių vardą. Tačiau tik Nepriklausomybės laikais sodui buvo suteiktas senasis vardas – jis tapo Sereikiškių parku. 2013 m. po ilgiau nei metus trukusios parko rekonstrukcijos čia buvo atkurta autentiška XIX a. aplinka, suformuoti alpinariumai, įrengtas fontanas, pasodinta tūkstančiai naujų augalų, įrengtos šachmatų zonos ir vaikų žaidimų aikštelės. Tada parkui grąžintas ir istorinis Bernardinų sodo pavadinimas.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.